Sportas

2019.05.04 14:44

Lietuvoje antrus namus atradęs Donovanas Slijngardas: apie laiką Lietuvoje, pasiūlymus išvykti ir rasizmą

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2019.05.04 14:44

Dabartinio Vilniaus „Žalgirio“ veidais įprastai yra laikomi Saulius Mikoliūnas, Armantas Vitkauskas ar Georgas Freidgeimas, tačiau ilgiausiai be pertraukų komandoje rungtyniaujantis žaidėjas yra 2015-ųjų vasarą prie ekipos prisijungęs olandas Donovanas Slijngardas. Nors aikštėje jis nėra pats garsiausias, tačiau savo indėlį įneša nuolat, taip pat yra vienas rūbinės lyderių, o 2017 metais keliose rungtynėse net vilkėjo kapitono raištį. Su LRT.LT 31-erių olandas pasikalbėjo apie savo patirtis Lietuvoje, vaidmenį komandoje bei buvusios ekipos sėkmę Europoje.

Daugiau nei šimtą rungtynių Vilniaus „Žalgirio“ gretose sužaidęs gynėjas pripažįsta, jog pastebi, kad Lietuvoje futbolas nuo krepšinio savo populiarumu dar atsilieka gana stipriai.

Nepaisant to, žaidėjas apie išvykimą iš Lietuvos negalvoja. Visus įmanomus trofėjus Lietuvoje jau laimėjusio futbolininko alkis nė kiek nesumažėjęs. Priešingai – kaip pagrindinį tikslą D. Slijngardas nurodo sezono finiše nukarūnuoti Marijampolės „Sūduvą“ ir susigrąžinti Lietuvos čempionų vardus.

– Lietuvoje esate jau beveik ketverius metus. Kokius didžiausius skirtumus, lygindamas 2015-uosius ir dabar, matote tiek „Žalgiryje“, tiek visoje Lietuvos A lygoje?

– Taip, vasarą jau bus ketveri metai. Komandoje kasmet keičiasi nemažai žaidėjų, o kalbant apie A lygą – komandų lygis kiekviename sezone vis kyla, o tai yra į naudą Lietuvos futbolui.

– Mūsų šalyje nėra įprasta, kad žaidėjai iš užsienio liktų čia rungtyniauti daugiau nei porą sezonų. Kas jus patį skatina čia likti tokį netrumpą laiką?

– „Žalgiris“ man yra lyg šeima, mane supa geri žmonės. Čia jaučiuosi labai patogiai, mėgstu klube esančius žmones, todėl priimti sprendimą likti čia nėra sunku.

– Į Lietuvą 2015-aisiais atvykote iš Nyderlandų, šalies, garsėjančiomis senesnėmis futbolo tradicijomis nei Lietuva. Ar iš tos atmosferos persikeldamas čia, į pustuščius stadionus, kitą šalį, pajautėte didelį kultūrinį šoką?

– Nežinojau, ko tikėtis čia atvykus. Tikrai yra nemažai skirtumų. Mano šalyje futbolas yra labai populiarus, o čia sportas numeris vienas yra krepšinis. Turime su tuo susitaikyti, tačiau taip pat tikiuosi, jog ateityje Lietuva futbolui duos daugiau meilės. Reikia pripažinti, kad šiuo metu atotrūkis nuo krepšinio yra labai didelis.

– Esate ilgiausiai be pertraukų komandoje rungtyniaujantis žaidėjas, o apskritai už jus daugiau sezonų čia sužaidę yra vos du futbolininkai. Turint omenyje tai, kad puikiai žinote klubą iš vidaus, esate vienas labiausiai patyrusių žaidėjų, ar tai prideda daugiau atsakomybės prieš jaunus futbolininkus?

– Taip, tai tikrai jaučiasi. Esu kiek labiau patyręs, taip pat vienas vyriausių komandoje. Tai prideda daugiau atsakomybės man kaip vienam iš kapitonų, tai tikrai yra ypatingas jausmas.

– Lietuvoje yra įprasta, jog klubai tarpsezoniu pakeičia nemažą dalį žaidėjų, tačiau „Žalgiryje“ tai ypatingai pasijautė po 2017-ųjų sezono, kai klubas nelaimėjo nei lygos, nei taurės. Tada komandą paliko 12 žaidėjų ir vyriausiasis treneris. Ar pats tada svarstėte išvykimo galimybę, gal turėjote ir konkrečių pasiūlymų?

– Pasiūlymų tikrai buvo, kad ir iš tų pačių Nyderlandų. Buvo variantų, tačiau čia aš laimėjau nemažai trofėjų. Du kartus tapau šalies čempionu, triskart laimėjau taurę, dvi supertaures, o po pastarųjų dviejų sezonų jaučiu, jog kažko trūksta. Mano tikslas yra vėl tapti šalies čempionu. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau čia likti.

– Pats rungtyniaujate kairiojo gynėjo pozicijoje. Ar jaučiate, kokių funkcijų iš jūsų prašo skirtingi treneriai? Ar esminiai principai išlieka tie patys?

– Kiekvienas treneris turi savo nuomonę, kaip jie rungtyniauja ir kaip naudoja savo krašto gynėjus. Tarkime, kai komandą treniravo Valdas Dambrauskas, jis labiau mėgo dešinį gynėją paleisti žaisti aukščiau, kitus tris palikdamas kaip vidurio gynėjus, o tiek pas Valdą Urboną, tiek dabar pas Mareką Zubą rungtyniaujant filosofija yra tokia, jog abu krašto gynėjai turi jungtis į atakas. Detalės gal ir keičiasi, tačiau pagrindiniai principai pas skirtingus trenerius išlieka tie patys.

– Per savo karjerą čia dar nesate pasižymėjęs įvarčiu. Nors tai nėra pagrindinis jūsų darbas, tačiau gal kiti komandos gynėjai, kuriems įmušti yra pavykę, kažkaip draugiškai patraukia jus per dantį?

– Iš tiesų daug kas sako, jog vieną kartą pagaliau turiu įmušti. Tačiau pagrindinis mano darbas yra gintis nuo varžovų atakų, bet bus puiku, jei kažkada pavyks pasižymėti, nors to specialiai ir nesiekiu. Žinoma, kartais pajuokaudavome su Rolandu Baravyku, kuris įmuš pirmasis, tačiau jis jau spėjo pasižymėti prieš „Riterius“ ir „Atlantą“. Kartais pasijuokiame, tačiau nieko ypatingo.

– Lietuvoje itin diskutuojama tema – dirbtinės aikštės. Kiek jums pačiam buvo sunku prisitaikyti prie to atvykus, ir kaip čia jaučiatės dabar?

– Kai čia atvykau 2015-aisiais, ši LFF stadiono danga buvo nauja, tad su ja viskas yra gerai. Tačiau, tarkime, Klaipėdoje, aikštė yra tiesiog neįtikėtinai prasta. Žinoma, rungtyniauti ant natūralios vejos visada yra geriau, tačiau situacija yra tokia, kokia yra, turime prisitaikyti.

– Gal turite ir kokių mėgstamų stadionų Lietuvoje, kuriuose rungtyniauti yra maloniau?

– Mėgstu žaisti čia, LFF stadione (juokiasi). Žinoma, rungtynės Marijampolėje, su jų sirgaliais, taip pat yra puikūs renginiai. Visada smagiausios rungtynės tos, kurios pritraukia daugiau žiūrovų, o dažniausiai taip nutinka, kai žaidžiame su „Sūduva“. Vis dėlto esame varžovai, kaunamės dėl čempionų titulo, tad šios rungtynės visada yra ypatingos.

– Su kuriuo Nyderlandų futbolo diviziono palygintumėte A lygą?

– Sunku pasakyti, sunku palyginti. Kalbant apie A lygos pajėgumą apskritai kalbėti tikrai sunku, tačiau sakyčiau, jog „Žalgiris“ aukščiausioje šalies lygoje galėtų būti kažkur apatinėje lentelės dalyje, o antrame pagal pajėgumą divizione galėtų kautis ir dėl aukštesnių pozicijų. Tačiau tikrai sunku pasakyti, sunku lyginti komandas tarpusavyje.

– Kalbant apie patį Vilnių, gal per tiek laiko atsirinkote vietas, kuriose mėgstate lankytis laisvu laiku?

– Su komandos draugais vykstame pavakarieniauti, pažaisti boulingo, pažiūrėti filmų, tiesiog leidžiame laiką kartu. Komandoje yra nemažai užsieniečių, kai kurie iš jų taip pat yra vieni, tai būname drauge. Vilnius yra labai gražus miestas, tad manau, kad mums tikrai pasisekė. Tikrai ne visuose Lietuvos miestuose yra tokios pat galimybės. Tarkime, su visa pagarba Marijampolei, tačiau ten tiek galimybių tikrai nėra, tad manau, kad tikrai galime džiaugtis.

– Pats jau esate įkopęs į trečią dešimtį, ar kartais jau susimąstote, ką norėtumėte veikti po futbolininko karjeros? Ar planuojate likti futbole, o galbūt išbandysite save kitoje srityje?

– Tikrai nežinau, sunkus klausimas. Norėčiau likti futbole, tačiau kokiame vaidmenyje – to dar tikrai nežinau.

– Iš Lietuvos persikelkime į Europą. Pats savo karjerą pradėjote „Ajax“ akademijoje, kurios jaunimas šiemet stebina visą Europą. Kaip galėtumėte įvertinti tokį puikų jų sezoną?

– Labai didžiuojuosi tuo, ką jie šiemet daro. Neįtikėtini to pavyzdžiai buvo rungtynės prieš „Real“ ir „Juventus“. Mūsų komandoje yra vartininkas, išnuomotas iš Turino komandos (Laurentiu Branescu – red.), tai su juo ginčijomės, kuri komanda laimės. Jis palaikė savus, aš taip pat sirgau už savo komandą. Tai, ką šiemet rodo Amsterdamo komanda, yra tiesiog neįtikėtina.

– Pats Amsterdamo klubo akademijoje praleidote netrumpą laiką, kokios, jūsų nuomone, yra pagrindinės tokios sėkmės paslaptys?

– Jauniesiems klubo talentams tiesiog yra duodamas šansas, žaidėjai puikiai žino, ką turi daryti. Nuo pat jauniausių amžiaus grupių iki pagrindinės komandos yra diegiamas vienodas žaidimo stilius, tad, jauniems žaidėjams pakilus iki pirmos komandos, niekas nesikeičia. Jie neturi jokios baimės, mėgaujasi žaidimu ir yra nuostabu tai matyti.

– Dar viena aktuali pastarųjų savaičių tema futbole – rasizmas, kurio skandalų pastaruoju metu buvo Anglijoje, Italijoje. Kiek asmeniškai jus patį skaudina tai, kad tokie dalykai vis dar vyksta šiais laikais?

– Savo karjeroje niekada neturėjau su tuo problemų, nė karto. Prieš atvykdamas čia, kaip jau minėjau, nežinojau, ko tikėtis, nes šalis nėra toli nuo Rusijos, o Rusijoje ši problema taip pat yra labai didelė. Tikrai nėra gerai, kai žaidėjai turi atsidurti tokiose situacijose, tačiau pats to jausmo nupasakoti negaliu, nes savo karjeroje tiesiog nesu to patyręs.

– Jūsų manymu, kaip tokia problema galėtų būti sprendžiama? Kas turėtų imtis iniciatyvos?

– Tikrai nežinau, kas turėtų tai daryti. Turiu apie tai pagalvoti, tačiau tikrai sunku pasakyti.

– Tačiau Lietuvoje, kaip minėjote, su panašiomis problemomis jums pačiam susidurti neteko?

– Niekada. Gal, man atvykus, tai buvo įmanoma. Žinoma, gal kažkas panašaus galėjo būti, kai tik atvykau į Lietuvą ir dar nesupratau kalbos, tačiau dabar lietuviškai suprantu tikrai neblogai. Bet tikrai su tuo niekada neturėjau problemos. Praėjusį sezoną turėjome net keturis juodaodžius žaidėjus komandoje, tačiau ir tada bėdų nekilo. Tikiuosi, jog niekada ir nekils.

Aš pats esu gana ramus, paprastas vyrukas, tad, net jeigu kažkas panašaus nutiktų, aš nereaguočiau. Tiesiog užsidengčiau ausis ir nereaguočiau. Manau, jog tai būtų geriausias atkirtis.