Jeigu Jungtinių Tautų klimato konferencijos būtų serialas, šiemet stebėtume jau 31-ąjį sezoną. Kasmet keičiasi veiksmo vieta, politiniai veikėjai, netikėti siužeto vingiai. Tačiau pagrindinė istorija išlieka ta pati: pasaulio lyderiai renkasi gelbėti planetos, ilgai derasi, ginčijasi, paskelbia naujus pažadus ir išsiskirsto. O žiūrovams belieka laukti kito sezono, tikintis, kad pagaliau įvyks ilgai žadėtas lūžis.
Tik šis serialas turi vieną esminį skirtumą nuo rodomų televizijoje. Kol politikai derasi dėl scenarijaus, tikrovėje temperatūra kyla, o ekstremalūs orai griauna žmonių namus ir gyvenimus. Čia negalime nuspręsti, kad niekam nepatikusį sezoną tiesiog nurašysime į nuostolius.
Klimato krizei šiandien, regis, vis labiau netinkamas metas. Vienur karas, kitur ekonominiai sunkumai, visuomenės vis labiau susipriešinusios. Vos prabylama apie būtinybę mažinti taršą, atsiranda paaiškinimas, kodėl būtent dabar turime svarbesnių reikalų.
Tačiau klimato krizė mūsų politinių kalendorių nepaiso. Ji nesustos, kol išspręsime kitus konfliktus. O priklausomybė nuo iškastinio kuro ne tik kaitina planetą, bet ir daro valstybes pažeidžiamas energetinio šantažo bei kainų šuolių.
Todėl lapkričio 9–20 dienomis Turkijos Antalijoje vykstanti COP31 nėra tik aplinkosaugininkų susibūrimas. Tai išbandymas, ar geopolitinių konfliktų draskomas pasaulis dar geba susitarti dėl ilgalaikių bendrų interesų. Šįkart svarbiausia ne tai, kokius tikslus valstybės paskelbs, o kokius interesus bus pasirengusios dėl jų keisti.
Klimato krizė spartėja. Politiniai sprendimai – ne
Pradėkime nuo nemaloniausios tiesos. Naujausioje Jungtinių Tautų ataskaitoje skelbiama, kad pasaulinį atšilimą apriboti iki 1,5 °C, nė karto neperžengiant šios ribos, jau beveik nebeįmanoma. Dabar užduotis – kuo labiau sumažinti viršijimo mastą bei trukmę ir ilgainiui sugrįžti prie saugesnio temperatūros lygio.
Kad iki šio amžiaus pabaigos pasaulio atšilimas vėl neviršytų 1,5 °C, iki 2035 metų turėtume sumažinti šiltnamio dujų išmetimus beveik perpus, palyginti su 2025-aisiais. Ir net laikantis tokio mažinimo kelio, tikimybė pasiekti šį tikslą būtų tik apie 50 procentų.
Ką žada valstybės? Net visiškai įgyvendinus dabartinius nacionalinius klimato įsipareigojimus, išmetimai sumažėtų vos 11–15 procentų. Pagal tokį scenarijų pasaulis šiame amžiuje vis tiek šiltų maždaug 2,6 °C. Tai ne kosmetinis neatitikimas, o milžiniška politinių ambicijų praraja.
Štai kodėl COP31 pasirinkta kryptis kelia klausimų. Konferencijai pirmininkaujanti Turkija ir deryboms vadovaujanti Australija žada mažiau deklaracijų, daugiau ankstesnių įsipareigojimų įgyvendinimo. Skamba racionaliai. Tačiau net jeigu valstybės įvykdytų viską, ką iki šiol pažadėjo, to nepakaktų.
Vadinasi, pasauliui reikia ne pasirinkti tarp naujų tikslų ir jų įgyvendinimo, o pagaliau imtis abiejų. Priešingu atveju COP31 rizikuoja tapti konferencija, kurioje labai rimtai diskutuosime, kaip efektyviau įgyvendinti planą, kuris jau dabar yra per silpnas.
„35 by 35“: patogus kompromisas ar tikras proveržis?
Vienas ryškiausių Turkijos pasiūlymų – iki 2035 metų padidinti elektros dalį pasaulio galutiniame energijos vartojime nuo maždaug 23 iki 35 procentų.
Už šio techninio tikslo slypi elektriniai autobusai ir traukiniai, šilumos siurbliai, elektrifikuojama pramonė ir mažesnė priklausomybė nuo importuojamos naftos bei dujų. Tai reikalinga pertvarka, juolab kad Lietuva gerai žino energetinės priklausomybės kainą.
Tačiau svarbu ne tik tai, kiek elektros vartosime, bet ir iš ko ją gaminsime.
Tyrimų centro „Ember“ duomenimis, 2025 metais pasaulyje iš atsinaujinančių šaltinių pirmą kartą pagaminta daugiau elektros nei iš anglies. Vis dėlto iškastinis kuras tebebuvo naudojamas net 57 procentams pasaulio elektros pagaminti.
Todėl „Greenpeace“ reikalauja, kad iki 2035 metų bent 75 procentai pasaulio elektros būtų gaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o Pasaulio gamtos fondas (WWF) ragina nustatyti konkrečius iškastinio kuro atsisakymo planus.
Būtent čia ir prasideda tikrasis COP31 konfliktas.
Dar pernai daugiau kaip 80 valstybių ragino susitarti dėl iškastinio kuro atsisakymo gairių. Tačiau Saudo Arabija ir dalis kitų valstybių tam priešinosi, todėl šis pasiūlymas nepateko į galutinį COP30 susitarimą.
Kodėl? Vienų valstybių biudžetai ir politinė įtaka stipriai priklauso nuo naftos bei dujų eksporto. Kitos, ypač besivystančios ekonomikos, kelia kitą klausimą: kaip atsisakyti iškastinio kuro, jeigu tam trūksta kapitalo, technologijų ir alternatyvių darbo vietų?
Nebelaukdamos visuotinio susitarimo, Kolumbija ir Nyderlandai balandį surengė atskirą konferenciją, kurioje dalyvavo 57 valstybių atstovai. O lapkričio 3 dieną Brazilija paskelbė savanoriškas iškastinio kuro atsisakymo gaires. Jos nėra visoms šalims privalomas susitarimas, bet rodo, kad dalis valstybių ieško būdų judėti pirmyn ir be visuotinio konsensuso.
Įdomu tai, kad Kolumbijos renginyje dalyvavo ir COP31 šeimininkė Turkija. Tačiau pati Turkija maždaug trečdalį elektros gamina iš anglies ir nėra nustačiusi jos atsisakymo datos.
Todėl Turkijos elektrifikacijos iniciatyvą vertinu kaip diplomatiškai patrauklų, bet nepakankamą kompromisą. Dėl didesnio elektros vartojimo susitarti lengviau nei dėl anglies, naftos ir dujų atsisakymo. Vis dėlto elektrifikacija neturi tapti patogiu būdu demonstruoti klimato pažangą neįsipareigojant mažinti iškastinio kuro naudojimo.
COP31 – ir prekybos karų arena
Šiųmetės derybos vyksta geopolitinėje aplinkoje, kuri tarptautiniam bendradarbiavimui itin nepalanki. Donaldo Trumpo administracija dar 2025 metais paskelbė apie JAV pasitraukimą iš Paryžiaus klimato susitarimo. Šis sprendimas įsigaliojo šių metų sausį, o netrukus paskelbta apie ketinimą trauktis ir iš pačios JT klimato kaitos konvencijos. Nors pastarasis pasitraukimas teisiškai įsigalios tik kitąmet, JAV federalinė valdžia į COP31 nesiunčia oficialios delegacijos.
Tai reikšminga ne vien dėl JAV, kaip vienos didžiausių istorinių teršėjų, atsakomybės. Amerikos pozicija veikia tarptautinio klimato finansavimo perspektyvas ir kitų valstybių pasiryžimą prisiimti papildomus įsipareigojimus.
Tuo tarpu Kinija, tapusi viena svarbiausių švarios energetikos technologijų gamintojų, COP31 kelia kitą klausimą – prekybos ribojimus. Jos atstovai kritikuoja muitus ir, anot jų, protekcionistines priemones, kurios apsunkina kiniškų elektromobilių, baterijų ir kitų technologijų patekimą į užsienio rinkas.
Europos Sąjunga savo ruožtu siekia apsaugoti pramonės konkurencingumą ir išvengti situacijos, kai europietišką taršią gamybą tiesiog pakeičia taršus importas. Todėl nuo šių metų veikia ES pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas, taikomas, be kita ko, importuojamam plienui, cementui ir trąšoms. Kai kurios valstybės tokias priemones vertina kaip nesąžiningus prekybos barjerus, ES – kaip būtinybę užtikrinti sąžiningesnes konkurencijos sąlygas.
Ir tai nėra nuo Lietuvos nutolęs ginčas. Lietuvos gamintojai veikia ES rinkoje ir patiria europinių klimato reikalavimų sąnaudas. Todėl mums svarbu, kad konkurentai kitose pasaulio dalyse taip pat mažintų taršą, o ne įgytų pranašumą vien dėl silpnesnių aplinkosaugos taisyklių.
Taigi COP31 jau seniai nėra vien derybos apie temperatūrą. Tai ir konkurencija dėl būsimos pasaulio ekonomikos – technologijų, pramonės, investicijų ir rinkų.
Klimato krizės sąskaita: kas mokės?
Ne mažiau aštrus klausimas – klimato finansavimas.
Naujausios UNEP ataskaitos duomenimis, besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos iki 2035 metų kasmet reikės apie 305 milijardų JAV dolerių. O 2024 metais tarptautinis viešasis finansavimas šiam tikslui tesiekė 28–32 milijardus.
Net įgyvendinus ankstesnį pažadą iki 2035 metų patrigubinti finansavimą, būtų padengta vos 20–29 procentai numatomų poreikių.
Todėl Afrikos valstybių derybinė grupė prieš COP31 paprašė papildyti oficialią darbotvarkę klausimais dėl prisitaikymo finansavimo, Žaliojo klimato fondo ir tarptautinės prekybos. Indija reikalauja, kad išsivysčiusios šalys užtikrintų nuspėjamą, lengvatinį finansavimą, o ES pabrėžia poreikį pritraukti daugiau privačių investicijų ir plėsti finansuotojų ratą.
Ginčas vyksta ne dėl to, ar reikia pinigų. Valstybės nesutaria, kas privalo juos skirti ir kokiomis sąlygomis.
Tai ir yra klimato teisingumo esmė. Skaudžiausius krizės padarinius dažnai patiria šalys, mažiausiai prisidėjusios prie jos sukėlimo. Tačiau klimato nelygybė egzistuoja ir valstybių viduje: taršaus prabangos vartojimo bei didžiausių iškastinio kuro bendrovių veiklos poveikis nėra palyginamas su eilinio gyventojo kasdieniais pasirinkimais.
Todėl tokios organizacijos kaip „Oxfam“, WWF ir „Greenpeace“ siūlo didesnę finansinę atsakomybę nustatyti didžiausiems teršėjams ir itin didelio turto savininkams. Mano įsitikinimu, tai būtina ir vienareikšmiškai teisingesnė kryptis nei nuolat perkelti pertvarkos sąskaitą gyventojams, kurie turi mažiausiai galimybių rinktis.
Koks būtų rezultatas, vertas 31-ojo sezono?
COP31 taip pat turėtų konkretinti teisingos pertvarkos mechanizmą, skirtą padėti valstybėms spręsti socialines ekonomikos pertvarkos pasekmes. Tai ypač svarbu Europoje, kur klimato politika vis dažniau tampa politinio nepasitenkinimo taikiniu.
Negalime tikėtis visuomenės palaikymo, jeigu žalioji pertvarka reikš vien naujus mokesčius ir draudimus. Lietuvoje tai matome daugiabučių renovacijoje: gyventojams rūpi ne tik energijos sutaupymai, bet ir darbų kokybė, finansinė našta, atsakomybė už broką. Tas pats pasakytina apie transportą – reikalauti mažiau važinėti automobiliu, nepasiūlant patikimo viešojo transporto, nėra rimta politika.
Todėl COP31 rezultatą vertinčiau pagal tris kriterijus: ar atsiras konkretesnė iškastinio kuro atsisakymo kryptis, ar finansiniai pažadai virs realiais įsipareigojimais ir ar teisingos pertvarkos mechanizmas padės žmonėms bei valstybėms tuos pokyčius įgyvendinti.
Elektrifikacijos ir kitų iniciatyvų pažanga būtų sveikintina. Tačiau ji negali būti naudojama kaip pakaitalas sprendimams, dėl kurių nesutariama todėl, kad jie paliečia galingus ekonominius interesus.
Klimato konferencijų serialas tęsiasi jau 31-ąjį sezoną. Skirtumas tas, kad šio serialo pasekmes patirsime visi – nepriklausomai nuo to, ar jį žiūrime. Todėl iš pasaulio lyderių laikas reikalauti ne įspūdingesnio scenarijaus, o realaus siužeto lūžio.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
