Kova už sąžiningą viešųjų finansų naudojimą nėra lengva, tačiau būtina. Neturi būti nepatogu už juos kovoti ir kelti klausimus dėl efektyvaus mokesčių mokėtojų lėšų naudojimo.
Kai valstybė nežino, kiek realiai kainuoja jos pačios bylinėjimasis, ir teisinius ginčus valdo ne ji, o su politikais susijusios privačios advokatų kontoros, mokesčių mokėtojai tampa jų verslo modelio dalimi.
Taip šiandien veikia sistema, kurią aptiko Audito komitetas, surinkęs duomenis, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja perkamos teisinės paslaugos iš išorės, nors kiekviena įstaiga turi būrį savų teisininkų.
Iš ministerijų ypač išsiskiria Energetikos ministerija. Jau dešimtmečius ji pati inicijuoja bylas, be konkurso pati pasirenka advokatus, pati sprendžia, kiek ilgai ginčytis, kada derėtis, kada sudaryti taikos sutartį, ir pati vertina bylinėjimosi rezultatus. Jeigu iš viso vertina. Taigi, visa sprendimų grandinė sutelkta vienose rankose – be išorinės kontrolės, be atsakomybės. Ir, dažniausiai, be valstybei palankių teismų sprendimų.
Seimo Audito komitetas būtent tai ir iškėlė į paviršių – ne pavienius ginčus, ne atskirus advokatus, o mechanizmą, kuris leidžia dešimtmečius bylinėtis beveik be jokios finansinės atskaitomybės. Briuselyje tai vadinama „baltųjų apykaklių‘‘ korupcija. Komitetas konstatavo, kad bylos nacionaliniuose teismuose ir tarptautiniuose arbitražuose trunka metų metus, kainuoja milijonus, o sprendimai dėl jų pradėjimo, tęsimo ar nutraukimo priimami vienasmeniškai politikų su suinteresuotais išorės teisininkais. Komitete teko konstatuoti, kad teisinių paslaugų pirkimas nuolat vyksta „išimties tvarka“, be viešųjų pirkimų procedūrų, vadinasi, ir be skaidrumo.
Tai matyti iš skaičių. Energetikos ministerija, dažniausiai politiškai motyvuotose ginčuose jau išleido daugiau nei 31 mln. eurų vien teisinėms paslaugoms. Apie 15 mln. eurų kainavo pralaimėta byla prieš „Gazprom“. Paradoksas, „Gazprom“ samdyti teisininkai kainavo pigiau nei Energetikos ministerijos. Apie 16 mln. eurų – byla su „Veolia“ Vašingtono arbitraže.
Vilniaus miesto savivaldybė ir „Vilniaus šilumos tinklai“ (dabar – „Miesto gijos“) Stokholmo arbitraže papildomai patyrė beveik 15 mln. eurų tiesioginių išlaidų ir daugiau nei 15 mln. eurų sumokėjo finansuotojui kaip vadinamąjį sėkmės mokestį. Prie to prisidėjo dar apie 15 mln. eurų „Veolia“ teisinių išlaidų, kurias arbitražas priteisė apmokėti savivaldybei ir jos įmonei. Vien šių procesų kaina artėja prie 60 mln. eurų. Ir tai tik keli pavyzdžiai.
Paminėsiu kitą pavyzdį, kai advokatai parenkami konkurso būdu – Vilniaus kogeneracinė elektrinė pasiekė naudingą taiką Stokholmo arbitraže prieš Lenkijos įmonę „Rafako“ tik už 420 000 eurų! Ir teisme dalyvavo tie patys išorės advokatai, tik 30 kartų pigiau nei Energetikos ministerijos ar Vilniaus savivaldybės bylose. Pakartosiu – 30 kartų pigiau.
O tokio „advokatinio valdymo“ modelį, kuriame bylinėjimasis tapo nuolatine, brangia ir nekontroliuojama prie ministerijos veikiančio privataus verslo dalimi, kadaise sukūrė konservatorių partijos atstovai, susiję asmeniniais ryšiais ir interesais. Pavyzdžiui – buvęs ministras Dainius Kreivys. Matyt, todėl Audito komiteto siūlymas stiprinti valstybės vidines kompetencijas ir iš privačių advokatų kontorų susigrąžinti procesų kontrolę, sukėlė tokį Seimo TS-LKD frakcijos seniūno Mindaugo Lingės pasipriešinimą.
Konservatorių frakcijos seniūnas aršiai puolė dabartinės Vyriausybės ir Teisingumo ministerijos pastangas išskaidrinti teisinių paslaugų pirkimą ir teisminius procesus, pagal ES praktiką, kurią savo išvadose ir pažymėjo Audito komitetas. Tam būtinas kompetencijų centras, kuris pašalintų vienasmenius politikų sprendimus dėl valstybės atstovavimo teismuose ir tarptautiniuose arbitražuose.
Į procesą įsijungė (pagaliau) ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, nusprendusi atlikti korupcijos rizikos analizę ministerijų teisinių paslaugų sutarčių sudarymo ir vykdymo procesuose. Konservatoriška „praktika“ mūsų valstybei yra per brangi, per uždara ir per mažai kontroliuojama.
Tad nėra ko stebėtis, kad kai Seimo Audito komitetas ir Teisingumo ministerija ėmė aiškintis, kiek kainuoja privačių advokatų paslaugos, kas atsakingas už sprendimų mechanizmus, konservatoriai griebėsi taktikos procesą stabdyti. Ir M. Lingė pateikė prieš mane skundą Seimo Etikos ir procedūrų komisijai (skunde teigiama, kad Seimo narys A. Zuokas turėjo asmeninį interesą „Veolia“ byloje, nes Energetikos ministerija 2020 m. liepą pateikė ieškinį „Veolia“ grupės įmonėms, taip pat koncernui „Icor“, su šiomis įmonėmis susijusiems asmenims ir A. Zuokui – LRT.lt). Bandymas skaidrinti „advokatavimo“ sistemą buvo pateiktas kaip tariamas interesų konfliktas. Aš prie tokių dalykų esu įpratęs, nes kai gini principus, tai visokio plauko viešųjų pinigų tratintojai visada puola, dažnai pasitelkę žiniasklaidą ir viešųjų ryšių kontoras.
Seimo Etikos komisija jokių pažeidimų mano veikloje nenustatė. Tai yra oficialus sprendimas: reikalauti skaidrumo ir kelti klausimus dėl dešimčių milijonų eurų valstybės išlaidų nėra interesų konfliktas. Tai yra tiesioginė Seimo nario pareiga. Tad konservatorių lyderių bandymas per etiką sustabdyti procesą nesuveikė.
Net neabejoju, kad konservatoriai ir toliau darys viską, kad nebūtų iki galo išnarpliota, kaip Lietuvoje leidžiami dešimtys milijonų eurų teisiniams ginčams, kas iš to uždirba ir kodėl valstybė pati sau nekuria stiprios, profesionalios, nepriklausomos atstovavimo sistemos. Ir politiniu triukšmu bandys nukreipti dėmesį nuo esmės į asmenį. Tai jų sena taktika.
Tik klausimas: ar mes norime valstybės, kuri pati valdo savo interesus, ar valstybės, kuri dešimtmečius moka sąskaitas tiems, kurie teisminius procesus pavertė pelningu verslu? Man atsakymas aiškus – einame teisingu keliu.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
