Pozicija

2021.11.11 10:00

Skirmantas Bikelis. Dekriminalizavimo dilema: paralelės tarp baudimo už nepavykusią savižudybę ir narkotikų vartojimą

Dr. Skirmantas Bikelis, LSMC Teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus mokslininkas2021.11.11 10:00

Seimas netrukus galutinai apsispręs, ar nedidelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų (toliau supaprastinai – narkotikų) įgijimas ir laikymas suvartojimui turi būti prokuratūros ir teismų rūpestis. Gal mažiau klausimų kelia narkotikai, kurių neįmanoma mirtinai perdozuoti ir kurie nesukelia priklausomybės ar ją sukelia nedidelei daliai žmonių. Pavyzdžiui, kanapės, kurios priklausomybę sukelia 19 proc. rūkorių. Palyginimui – priklausomybė nikotinui išsivysto 60–70 proc. rūkančiųjų, o cigarečių pakeliai skelbia, kad rūkymas žudo.

Didesnį vidinį pasipriešinimą dekriminalizavimui gali kelti klausimas dėl tų narkotikų vartojimo, kurie kelia pavojų gyvybei dėl galimo perdozavimo ir sukelia stiprią priklausomybę (ligą). Fentanilis, heroinas, kokainas ir panašūs. Girdi, kaip galima vartotojų, įsitraukusių į jų gyvybei pavojingą ir socialinį gyvenimą griaunantį verpetą, neatiduoti į prokuratūros ir teismų rankas? Kaip juos galima palikti be baudos, net jei dažnas ligonis liktų jos nesumokėjęs? Neva, kitaip žmonės pagalvos, kad mirtinai rizikingi narkotikai yra nepavojingi? Nes žmonės informacijos gauna tik iš Baudžiamojo kodekso, tiesa?

Įdomu, kad kol Lietuva sprendžia šias dilemas, kitur pasaulyje sprendžiamas labai ir labai panašus klausimas – ar turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už bandymą nusižudyti. Lietuvoje toks siūlymas bausti daug kam skambėtų kaip beširdis žiaurumas. Bet apie 20 valstybių pasaulyje iki šiol yra kriminalizavusios šį desperatišką psichiškai prislėgtų, dažnu atveju depresija sergančių žmonių veiksmą.

Vietoj to, kad vykdytų psichinės sveikatos gerinimo, savižudybių prevencijos programas, šios šalys eina „paprastesniu“ keliu. Jos gyvenimo aplinkybių ir ligos prislėgtus ligonius atiduoda į prokuratūros ir teismų rankas ir tikisi, kad bauda ir patąsymas po nuovadas ir teismus padės ligoniui išspręsti jo problemas bei paskatins nesižudyti kitus.

Įsivaizduokite depresija sergantį žmogų, išgėrusį saują vaistų. Kartu su greitąja pagalba pas jį atvyksta policija, pradeda ikiteisminį tyrimą, po to seka teisminis nagrinėjimas, skiriama bauda arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė. Įsivaizduokite jo artimuosius, kai asmuo pakartotinai pakelia ranką prieš save. Ar jie skambins medikams, kurie praneštų policijai? Gal taip, o gal delstų ir ieškotų kitų sprendimų. Nors kiekviena minutė tokioje situacijoje gali kainuoti gyvybę.

Bandymas nusižudyti iki pat 1961 metų buvo baudžiamasis nusižengimas Anglijoje, iki 1983 metų – kai kuriose Australijos valstijose, o Indijoje ir poroje dešimčių kitų valstybių ligi šiol tai yra baudžiamajame kodekse numatyta veika. Baudžiamasis nusižengimas – panašiai kaip Lietuvoje už mažo kiekio narkotikų laikymą vartojimui. Panašumų yra ir daugiau.

Įsiklausykime į argumentus prieš bandymų nusižudyti persekiojimą: kriminalizacija neduoda laukiamų rezultatų, greičiau priešingai. Jį nesutrukdo žmonėms priimti fatališko sprendimo, bet atbaido nuo minties atskleisti savo krizinę situaciją ir ieškoti pagalbos. Be to, dėl kriminalizacijos jie patenka į baudžiamosios justicijos sferą, kurioje galimybės gauti reikiamą pagalbą yra minimalios. Tie patys argumentai minimi diskusijose dėl narkotikų laikymo asmeniniam vartojimui dekriminalizacijos, už kurią pasisako, įsiklausykite, Jungtinės Tautos ir Pasaulio sveikatos organizacija.

Dekriminalizacijos šalininkai neginčija, kad bandymas nusižudyti yra pavojingas gyvybei. Kaip ir fentanilio ar kitų pavojingiausių kvaišalų vartojimas. Niekas neginčija, kad žmogui, sergančiam sunkia depresija ir turinčiam suicidinių minčių, lygiai kaip ir sergančiam sunkia priklausomybe, būtina kvalifikuota pagalba, jis pats gali neišsikapstyti.

Girdime baudimo argumentą, kad gyvybei pavojingų narkotikų vartojimas yra asmens sprendimas. Jei nusprendei vartoti – atsakyk. Mėginimas nusižudyti irgi yra asmens sprendimas. Abiem atvejais socialiai jautrūs žmonės mato sudėtingas gyvenimo aplinkybes ir dažnai ligą, atvedančią prie šio sprendimo. Ir supranta, kad mėginusių nusižudyti persekiojimas ir paskirta bauda nepadeda žmogui ištrūkti iš problemos ir užkirsti kelio pakartotiniam bandymui, kaip ir atbaidyti kitus ligonius nuo tokio žingsnio. Persekiojimas tik sumažina išgelbėtųjų po mėginimo nusižudyti ar po perdozavimo skaičių.

Liga ir priklausomybė įveikiama ne persekiojimu, o gydymu, prevencinėmis priemonėmis dar iki problemos išsivystymo ir drąsinimu kreiptis pagalbos susidūrus su problema. Taip, kaip Lietuvoje sprendžiame alkoholizmo ir tabako rūkymo problemas, kurių, nepaisant jų žalingumo, nelaikome baudžiamojo teisingumo klausimu.

Mums pasisekė, kad gyvename Lietuvoje ir galime tik stebėtis, kaip bandymų nusižudyti kriminalizavimo šalininkai nesupranta, kad tai socialinė ir sveikatos, o ne baudžiamojo teisingumo problema. Kad baudžiamasis teisingumas kainuotų nemažai neišgelbėtų gyvybių ir trukdytų prevencijos ir gydymo programoms.

Pasaulio sveikatos organizacija ir vis daugiau valstybių (Čekija, Portugalija, Urugvajus ir kt.) su panašia nuostaba gali žiūrėti į Lietuvą – kodėl narkotikų vartojimo problemą laikome baudžiamojo teisingumo problema ir mėginame ją spręsti vartotojų persekiojimu.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt