2025 m. spalio 23-ioji, Budapeštas. Į miestą plūsta minios, ant tiltų plevėsuoja vėliavos, gatvės skamba nuo skanduočių, o prie parlamento būriuojasi minios, nešančios plakatus su miestų ir miestelių, iš kurių atvyko, pavadinimais.
Vengrija mini 1956-ųjų revoliucijos metines – dieną, kai Budapešte prasidėjo sukilimas prieš sovietų režimą. Tai nacionalinė šventė, kuri visada tampa ir politinių kovų scena.
Būtent tokį Budapeštą matau išlipusi iš metro. Bet čia atvykau ne tik pasižiūrėti protestų ar sužinoti apie artėjančius parlamento rinkimus. Atvykau į Vengriją susitikti su šalies žurnalistais, kurie pastarąjį dešimtmetį stebėjo, kaip jų profesija pamažu buvo transformuota. Norėjau pamatyti, kaip atrodo procesas, kurį šiandien vadiname „orbanizacija“. Terminas, vis garsiau skambantis ir Lietuvoje.
„Iš pradžių tai atrodė tik keistas sprendimas“
Budapešte tądien pirmiausia susitinku su Balaszu Kaufmanu – portalo „444.hu“ žurnalistu. Tai vienas iš įtakingiausių nepriklausomų Vengrijos naujienų portalų, žinomų dėl kritiško valdžios vertinimo ir tiriamosios žurnalistikos.
Eidamas miesto centru B. Kaufmanas šypteli ir prasitaria, kad, nepaisant darbo didžiausiame Vengrijos mieste, širdyje vis dar jaučiasi kaimo vaikas. Jis užaugo nedideliame kaimelyje netoli Pėčo – Vengrijos studentų sostine vadinamo miesto.
Pėčas yra vienas seniausių šalies akademinių centrų, čia įsikūręs ir seniausias Vengrijos – Pėčo universitetas, veikiantis nuo 1367 metų.
Būtent čia, 2007-aisiais, B. Kaufmanas pradėjo savo žurnalisto karjerą. Jis dirbo nacionalinės televizijos regioniniame padalinyje.
Tačiau 2010 m. į valdžią atėjus partijai „Fidesz“, vadovaujamai Viktoro Orbano, situacija pasikeitė. Turėdama konstitucinę daugumą, naujoji valdžia pradėjo nacionalinio transliuotojo pertvarką. Vienas pirmųjų sprendimų – uždaryti regioninius televizijos centrus, tarp jų ir Pėčo padalinį. Daug žurnalistų, tarp jų ir B. Kaufmanas, buvo atleisti.
„Ankstesniais metais visi kartojo, kad decentralizacija būtina, ypač artėjant skaitmeninei erai. Tokie miestai kaip Pėčas, Segedas ar Debrecenas buvo pristatomi kaip ateities žiniasklaidos centrai. Todėl buvo labai keista, kad praėjus vos metams po valdžios pasikeitimo mūsų studija buvo tiesiog uždaryta. Aš tapau viena iš šio proceso aukų“, – prisimena jis.
Tuo metu, pasak B. Kaufmano, jis dar jautėsi per jaunas ir nepatyręs dirbti nacionaliniu lygmeniu, todėl viską priėmė gan ramiai. Tačiau netrukus tapo aišku, kad uždarymas buvo ne pavienis atvejis, o dalis platesnio proceso.
2011-aisiais Pėče kilo studentų protestai, nukreipti prieš Konstitucijos pakeitimus. Kritikai teigė, kad šie pakeitimai ribojo žiniasklaidos nepriklausomybę, silpnino demokratines institucijas ir kėlė grėsmę akademinei laisvei.
Tą dieną B. Kaufmanas stebėjo, kaip jo buvusi darbovietė nušvietė įvykius.
„Buvo milžiniška minia, bet per televiziją jos nerodė. Mano kolega ėjo į tiesioginį eterį, ir tu galėjai girdėti protesto šurmulį… Tačiau ekrane rodė tik tuščias gatves ir policijos kordonus,“ – sako jis.
Tuomet B. Kaufmanas pirmą kartą suprato, kad čia kalba nebe apie žinias, o apie jų kontrolę: „Iš pradžių tai atrodė tik keistas sprendimas. O vėliau supratome – tai jau nebe žurnalistika.“
„Jų logika paprasta – jeigu valdai komunikaciją, valdai politinę realybę“
Apie tai, kaip vyko sisteminė žiniasklaidos transformacija Vengrijoje, man pasakoja Gáboras Polyákas – komunikacijos ir medijų studijų instituto docentas Pėčo universitete. Jis šį procesą stebi nuo pat 2010 metų.
Pasak jo, Vengrijos žiniasklaidos pertvarka prasidėjo iškart po to, kai „Fidesz“ 2010-ųjų pavasarį laimėjo rinkimus ir gavo konstitucinę daugumą. Tai sudarė galimybes perrašyti įstatymus be kompromisų.
Pirmasis bandymas buvo mėginimas įsigyti 30 procentų komercinės televizijos RTL, tuomet priklausiusios Vokietijos bendrovei. „Įdomu tai, kad RTL tam neprieštaravo, – sako G. Polyákas. – Jie buvo pasirengę parduoti dalį akcijų Orbanui artimiems verslininkams.“
Sandoris vis dėlto žlugo dėl finansavimo problemų, tačiau šis bandymas buvo pirmas signalas, kad valdanti partija sieks didesnės įtakos žiniasklaidoje.
Kitas žingsnis — žiniasklaidos reguliuotojo užvaldymas. Dar 2010-ųjų pavasarį, prieš priimant visą žiniasklaidos įstatymų paketą, buvo sukurta nauja Medijų taryba.
Tai įvyko labai greitai ir be realios parlamentinės diskusijos. Į tarybą nepateko nė vienas opozicijos kandidatas, nebuvo įtraukti net mažieji koalicijos partneriai — visi nariai buvo deleguoti „Fidesz“.
„Per kelerius metus visuomeninė žiniasklaida buvo pertvarkyta taip, kad taptų lojali valdžiai. Tuo pat metu dauguma komercinių kanalų atsidūrė valdžiai artimų savininkų rankose“, – aiškina G. Polyákas.
Pasak jo, V. Orbano žiniasklaidos sistema remiasi trimis pagrindiniais elementais:
- Rinkos užvaldymas per žiniasklaidos priemonių pirkimą ir finansavimą – provyriausybinėms redakcijoms buvo nukreipiami milžiniški reklamos biudžetai iš valstybinių institucijų.
- Visiškas žiniasklaidos priežiūros institucijų kontrolės perėmimas, nes Medijų taryba tapo vienpartine struktūra.
- Teisinės ir politinės aplinkos sukūrimas, kurioje nepriklausoma žurnalistika tapo nesaugi, o kritikai — stigmatizuojami.
„Verta žinoti, kad beveik visas Vengrijos informacinis laukas šiandien yra vienose rankose“, – pabrėžia ekspertas.
Dabar beveik visi regioniniai laikraščiai, didžiausia privati televizija, vienas didžiausių naujienų portalų, visi bulvariniai leidiniai, vienintelė nacionalinė komercinė radijo stotis ir didžiausias radijo tinklas — visa tai priklauso verslo grupėms, lojalioms „Fidesz“ valdžiai.
Nors ant popieriaus žiniasklaidos savininkų daug, realybėje, pasak G. Polyáko, viskas veikia kaip viena centralizuota struktūra.
Jis pateikia pavyzdį: visi regioniniai dienraščiai – turintys didžiausius tiražus šalyje – tą pačią dieną išleidžia identišką V. Orbano interviu.
Tas pats interviu, ta pati antraštė, net ta pati dirbtinio intelekto sugeneruota nuotrauka, kurioje opozicijos lyderis Péteris Magyaras vaizduojamas menkinančiai.
Pasak G. Polyáko, ši schema atspindi „Fidesz“ veikimo principą:
„Tai labai centralizuota, hierarchinė struktūra. Jų logika paprasta – jeigu valdai komunikaciją, valdai politinę realybę.“
„Jų tikslas paprastas: sunaikinti pasitikėjimą nepriklausoma žiniasklaida “
Tokioje sistemoje tenka dirbti ir kitam žurnalistui – Szabolcsui Panyi iš tiriamosios žurnalistikos portalo „Direct36“.
Einame pagrindine Budapešto gatve, sustojame prie masyvaus, aukštomis tvoromis aptverto komplekso.
„Tai Rusijos ambasada“, – S. Panyi šią vietą pažįsta gerai – čia ne kartą rinko medžiagą savo tyrimams: apie žvalgybos veiklą, politinius ir verslo ryšius, sandorius, kurie, kaip rodo jo tyrimai, praturtina V. Orbano aplinką ir formuoja prorusišką Vengrijos užsienio politiką.
Rusijos įtaka Vengrijoje ir V. Orbano ryšiai su Maskva yra viena pagrindinių jo tyrimų temų.
Bet būtent dėl šių tyrimų jis tapo taikiniu. 2019 m. sužinojo: jo telefone septynis mėnesius buvo įdiegta „Pegasus“ – viena pažangiausių šnipinėjimo programų pasaulyje.
„Pegasus“ yra sukurta Izraelio bendrovės „NSO Group“. Ji veikia vadinamuoju „zero-click“ principu. Tai reiškia, kad nereikia nieko paspausti, siųsti nuorodų ar žinučių – sistema pati įsilaužia į telefoną, gali turėti prieigą prie žinučių, nuotraukų, ekrano turinio. Net įjungti kamerą ar mikrofoną.
S. Panyi apie tai sužinojo tik po pusantrų metų, kai su juo susisiekė Vokietijos laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ žurnalistai. Jiems buvo nutekintas tarptautinis duomenų sąrašas — 50 tūkst. telefono numerių, atrinktų kaip galimi „Pegasus“ taikiniai.
Pirmasis iš Vengrijos tame sąraše buvo jo vardas.
S. Panyi pasakoja apie tą momentą:
„Suprasti, kad kažkoks žvalgybos pareigūnas naršo po tavo žinutes ar šeimos nuotraukas... Tai tiesiog šlykštu.
Net paprasčiausi dalykai – pokalbiai su tėvais apie sveikatą ar šuns nuotraukos – tampa kažkieno duomenų rinkiniu.“
Tačiau S. Panyi teigia, kad svarbiausias tikslas nėra šantažuoti jį patį.
Atjungti žurnalistus nuo informacijos šaltinių
Siekiama įbauginti šaltinius, iš kurių žurnalistas gauna pranešimus apie korupciją ir kitus valdžios veiksmus. Sustabdyti tyrimus dar jiems neprasidėjus.
Tačiau spaudimą patiria ir jis pats, kiekvieną kartą paskelbęs naują tyrimą. Vengrijos valdantiesiems palankioje žiniasklaidoje jis pristatomas kaip „tautos priešas“.
Vieną situacijų jis prisimena ypač aiškiai.
„Prieš metus ar pusantrų vienas žinomiausių režimo komentatorių savo laidoje už nugaros ekrane parodė mano ir visų mano kolegų iš „Direct36“ nuotraukas, pavardes. Jis sustojo ties manimi ir pasakė: „Ypač noriu atkreipti dėmesį į Szabolcso Panyi vaidmenį – jis melagis.“ Kamera parodė publiką. Žmonės linksėjo galvomis. Tai buvo... keistas jausmas.“
Tačiau tokia taktika – ne atsitiktinė.
Pasak žurnalisto, tikslas paprastas: sunaikinti pasitikėjimą nepriklausoma žiniasklaida.
„Valdantieji nori, kad jų rinkėjai būtų taip pripratinti prie šių žinučių, kad pamatę mano pavardę jie net neskaitytų straipsnio. Jiems jau iš anksto pasakyta, kad viskas melas, kad tai George`o Soroso, CŽA ar dar kažkieno užsakyta kampanija.“
Žurnalisto profesija tampa ne tokia patraukli
Dėl tokios situacijos nukenčia pati profesija. Vis sunkiau sukurti aplinką, kurioje išvis galėtum įkvėpti jaunus žmones rinktis žurnalistiką, juo labiau – tiriamąją. Jie mato, kad atlygis menkas, o rizika – didžiulė. Todėl naujų žmonių, pasirenkančių šį kelią, nėra daug.
Ir vis dėlto tokių atsiranda.
Viena jų yra S. Panyi kolegė „Direct36“ redakcijoje, žurnalistė Kamilla Marton.
Ji man pasakoja, kad dar studijuodama išgirdo, jog „Direct36“ žurnalistai yra sekami. Ir būtent tai ją ir patraukė.
„Pagalvojau, kad noriu dirbti būtent ten. Jei juos seka, vadinasi, jie tikrai daro kažką labai prasmingo“, – pasakoja žurnalistė.
Dabar redakcijoje dirba jau treti metai. Tačiau jos profesinė patirtis – visai kitokia nei vyresnių kolegų.
„Mano kolegos pradėjo dirbti devintajame dešimtmetyje, kai žurnalistai dar galėjo nueiti į parlamentą ir laisvai kalbėtis su politikais. Man tai – nepažįstama realybė. Aš gimiau ir užaugau jau „Fidesz“ sistemoje. Dabar beveik įprasta, kad politikai su mumis tiesiog nekalba“, – teigia K. Marton.
Kamila Marton sako, kad tai, ką vyresni jos kolegos vadina lūžiu Vengrijos žiniasklaidoje, jai pačiai yra tiesiog natūrali, nuo vaikystės pažįstama būsena.
Ir tas skirtumas pasiveja net namuose.
Jos močiutė – ištikima „Fidesz“ rinkėja – nepritaria anūkės pasirinkimui tapti žurnaliste.
„Ji klausia, ar pati sugalvoju temas, ar kažkas man pasako, ką rašyti. Aiškinu, kad ne, viską darau pati. Ji tiesiog sustingsta ir žiūri taip, lyg netikėtų nė vienu žodžiu“, – teigia žurnalistė.
Vienas kritiškas Kamilos Marton sakinys apie valdžią – ir močiutė jau atkerta: „Bet jie – geriausi.“
Tokie pokalbiai ilgainiui vis labiau vargina.
K. Marton prisipažįsta, kad politikos Vengrijoje išvengti neįmanoma:
„Nesvarbu, ar eini pas gydytoją, ar kalbi apie nuomą, atlyginimus, mokyklą – viskas vis tiek nuveda prie politikos. Ir ne žmonės čia kalti. „Fidesz“ politizuoja viską, prie ko prisiliečia.“
„Gyventi šalyje, kur paprastas klausimas valdžiai laikomas provokacija“
Po pokalbio su „Direct36“ komanda susitinku dar vieną jauną žurnalistę – Noemi Martini, dirbančią naujienų portale HVG. Ji taip pat dalijasi savo patirtimi, ką Vengrijoje reiškia būti nepriklausoma žurnaliste.
N. Martini sako, kad čia žurnalistas beveik visada atrodo kaip kažkieno priešas. Valdantieji į žurnalistus žiūri kaip į trukdį, o dalis visuomenės – su nepasitikėjimu:
„Vienas „Fidesz“ politikas tiesiai mums pasakė: „Jūs provokuojate klausimais.“
Ir tai labai skaudu – gyventi šalyje, kur paprastas klausimas valdžiai laikomas provokacija. Nors tai ir yra mūsų darbas.“
Finansinis stabilumas taip pat nuolat pakibęs ant plauko. Nepriklausomi portalai išsilaiko dėl reklamos, europinių fondų ir skaitytojų paramos, tačiau, kaip sako G. Polyákas, tarptautinė parama vis labiau traukiasi.
Tačiau N. Martini labiausiai pabrėžia ne pinigus, o tai, kaip ši atmosfera persmelkia asmeninį gyvenimą:
„Visuomenė dabar labai susiskaldžiusi. Turiu šeimos narių, kurie su manimi nebendrauja vien dėl to, kad dirbu nepriklausoma žurnaliste. Todėl dabar turime rengti dvi atskiras Kalėdų vakarienes.“
Ypač ją žeidžia santykiai su dėde.
„Jis visada buvo didelis „Fidesz“ rėmėjas. Kai tapau žurnaliste, pradėjo siųsti man žinutes, rašyti „Facebook`e, kad esu užsienio agentė ir melagė. Mano tėvas taip supyko, kad tai peraugo į konfliktą – net fizinį“, – pasakoja žurnalistė.
N. Martini sako, kad ši patirtis toli gražu nėra vienintelė. Tokie konfliktai dabar – beveik kasdienybės dalis. Todėl kartais ji net nuslepia, kuo dirba:
„Kartais net nesakau žmonėms, kad esu žurnalistė. Vos tik pasakai, tau užklijuoja etiketę. Vieni tave mylės, kiti – nekęs. Tu negali būti tiesiog paprastas žmogus.“
Kai klausausi N. Martini, viduje kirba klausimas – kodėl ji tai daro? Kas motyvuoja likti profesijoje, kuri nuolat spaudžiama ir menkinama?
Ji man atsako, kad gyvenime reikia tikslo. O jos tikslas yra laisvė. Ir net pati vadina save ir šios profesijos atstovus keistuoliais.
„Žurnalistai apskritai nėra „normalūs“ žmonės. Kai kyla pavojus, kiti bėga, o mes einame į jį.
Užaugau šeimoje, kur mane mokė: jei turi įsitikinimų, tu ginsi juos iki galo. Mano tikslas – laisvė. Nenoriu būti priespaudos objektu. Noriu būti laisva, ir noriu, kad ir kita karta būtų laisva“, – sako N. Martini.
Ir pabaigoje ji priduria tai, kas tikriausiai geriausiai atspindi jaunų vengrų pasipriešinimo dvasią:
„Aš myliu šią šalį. Nacionalistai mėgsta sakyti, kad tai jų šalis, bet ji yra ir mano. Esu tokia pati vengrė kaip Viktoras Orbanas. Ir aš niekur neisiu. Jie manęs neišvys. Aš esu jauna, todėl nugyvensiu ilgiau už juos. Pažiūrėsim, kas laimės pabaigoje.“
