Lietuvos oro uostų darbą trikdantys kontrabandiniai balionai, dažnėjantys dronų įsiveržimai ir žvalgybinė veikla NATO valstybių oro erdvėje yra sąmoningos ir gerai koordinuotos Rusijos kampanijos prieš NATO dalis, LRT.lt sako Karo studijų instituto (ISW) analitikas George`as Barrosas. Jis vadina šią kampaniją Rusijos karo prieš NATO nuline faze – informacinių, psichologinių ir politinių sąlygų kūrimo stadija ruošiantis galimam karui prieš NATO valstybes.
Analitikas kritikuoja Vakarų Europos šalis, joms vis dar nesiryžtant įvardyti dažnėjančių provokacijų tyčiniais Kremliaus veiksmais, ir teigia, kad NATO privalo atidžiai stebėti, kaip keičiasi Rusijos karinės taktikos Ukrainoje, bei stiprinti dronų pajėgumus, kad atnaujintų pasenusias NATO karo koncepcijas.
G. Barrosas vadovauja ISW Rusijos ir geografinės žvalgybos (GEOINT) komandai, analizuojančiai Rusijos karą prieš Ukrainą. Jis tyrinėja Rusijos informacines operacijas, Kremliaus karinių kampanijų planavimą ir vykdymą Ukrainoje bei Baltarusijoje, taip pat konsultuoja aukšto rango pareigūnus apie šiuolaikinio karo pamokas. Lapkričio 17–18 d. jis dalyvaus Vilniuje vyksiančiame tarptautiniame gynybos ir saugumo forume „Defending Baltics“.
INTERVIU TRUMPAI
- Dronų ir lėktuvų įsiveržimai į NATO oro erdvę, kontrabandiniai balionai Lietuvoje – ne atskiri hibridiniai veiksmai, o gerai koordinuota kampanija, kurią ISW vadina Rusijos karo prieš NATO „nuline faze“.
- Rugsėjo pradžioje įvykęs dronų įsiveržimas į Lenkiją buvo aiškus lūžio taškas – kampanijos „nulinė fazė“ pradžia.
- Nulinė fazė – tai informacinių, politinių ir psichologinių sąlygų nustatymas, siekiant pasirengti didesniam karui, kurį Rusija gali pradėti prieš NATO valstybes.
- NATO reakcija į šią kampaniją yra nepakankama – incidentus reikia laikyti sąmoningais karo veiksmais, neleisti visuomenėms prie jų priprasti ir taikyti kolektyvinės gynybos mechanizmus.
- JAV karių mažinimas Europoje yra strateginė klaida.
- Taktiniame lygmenyje Lietuva ir visa NATO privalo rimtai analizuoti besikeičiančias Rusijos taktikas Ukrainoje, sparčiau diegti dronų pajėgumus.
– Pradėkime nuo įtariamų Rusijos veiksmų prieš NATO nares Europoje. Viename interviu girdėjau jus sakant, kad rugsėjį Rusijos dronų įsiveržimas į Lenkiją buvo ne hibridinė operacija, o tiesioginis karo veiksmas arba Rusijos karo prieš NATO nulinės fazės dalis. Nuo tada matėme daugybę kitų incidentų: Rusijos naikintuvai Estijos oro erdvėje, žvalgybiniai lėktuvai virš Baltijos jūros, nežymėti kariai prie Estijos sienos, kontrabandiniai balionai Lietuvoje, dronai Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje ir t. t. Pirmiausia, ką reiškia ISW vartojamas terminas „nulinė fazė“? Ar manote, kad šie naujausi incidentai, tarkime, kontrabandiniai balionai Lietuvoje, yra jos dalis?
– Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Be jokios abejonės – visi jūsų paminėti veiksmai, mūsų vertinimu, yra Rusijos kampanijos „nulinė fazė“ dalis.
Paaiškinsiu, kas tai. Karinėje doktrinoje, įskaitant Rusijos ir Sovietų Sąjungos karinę doktriną, prieš pradedant karą pirmiausia parengiamas mūšio laukas. Tai reiškia, kad kaip organizuota valstybės veikla, kurią valstybė planuoja, rengia ir vykdo, karas prasideda ne tada, kai paleidžiamos pirmosios kulkos ar smogia pirmosios raketos. Karas iš tikrųjų prasideda daug klastingesniais būdais. Ruošiant mūšio lauką, psichologiškai ir politiškai formuojant savo tikslus. Tai ir yra nulinė fazė. Nulinė fazė – tai informacinių, politinių ir psichologinių sąlygų nustatymas, siekiant pasirengti didesniam karui, kurį Rusija gali pradėti prieš Europą ir NATO.
Kai kalbuosi su kolegomis amerikiečiais ar Vakarų europiečiais, dažnai turiu įrodinėti, kad Rusija turi geopolitinių ir teritorinių ambicijų Baltijos valstybėse, kurias ji apibrėžia kaip istorines Rusijos žemes, Rusijos imperijos, Rusijos pasaulio dalį. Manau, jūs tai suprantate, man nereikia aiškinti, bet rusai siekia jūsų teritorijos. Rusai taip pat siekia visiškai persvarstyti Europos saugumo architektūrą. Tai yra vienas Vladimiro Putino tikslų. Tai nereiškia, kad Putinas davė įsakymą ar jau priėmė sprendimą, kad jis yra pasiryžęs kariauti su NATO, bet jis ruošiasi, jo pajėgos ruošiasi, kad Putinui davus įsakymą sąlygos būtų parengtos.
Nulinė fazė yra terminas, kurį mes sukūrėme, nes manome, kad jis geriau, tiksliau ir aiškiau atspindi, kaip suprasti įvairias Rusijos atakas, karo veiksmus ir piktavališką veiklą, kurią ji vykdo daugelyje Europos valstybių. Būsiu atviras su jumis, šiek tiek nuvilia, kad kai Vokietijoje pasirodo dronai arba sabotuotojai sudegina gamyklą, kai Belgijoje ar Danijoje pasirodo dronai, tai išrinkti politikai, ekspertai ir žiniasklaida apie šiuos dalykus kalba kaip apie hibridinį karą, pilkąją zoną ar asimetrines veiklas. Tokie terminai nėra gerai apibrėžti. <...> Jie neįvardija, kad Rusijos veiksmai yra platesnės schemos dalis – suderintų pastangų, siekiant sukurti politines, informacines ir psichologines sąlygas karui su NATO. Vakarų Europos pareigūnams tai yra atpirkimo ožys, leidžiantis nevertinti šių dalykų taip rimtai, kaip reikėtų.
Iš tiesų tai suderinti, susiję, gerai organizuoti veiksmai, kuriuos reikia vertinti kaip sąmoningą kampaniją, o ne kaip atskirus hibridinius veiksmus. Tai nėra klaida, ne atsitiktinumas, kad visi šie įvykiai suintensyvėjo šių metų rugsėjį – tiek kalbant apie veiksmų pobūdį, tiek apie jų dažnumą ir geografiją.
– Kodėl sakote, kad tai nėra atsitiktinumas? Rugsėjo mėnesį laikote tam tikru lūžio tašku?
– Tai nėra atsitiktinumas, nes kažkur prezidento kanceliarijoje arba Rusijos generaliniame štabe yra dokumentas, kuriame yra ir šios operacijos pavadinimas. Aš nežinau, koks jis. Galbūt vieną dieną jis bus išslaptintas arba nutekintas, bet yra vykdoma operacija. <...> Kažkas Kremliuje arba Rusijos generaliniame štabe davė įsakymą pradėti vykdyti seriją veiksmų: žvalgybą, provokacijas, eksperimentus, kaip uždaryti oro uostus skirtingose šalyse, žvalgyti karines bazes.
Mūsų vertinimas yra toks: nežinome, kada buvo duotas įsakymas, bet jie pradėjo vykdyti ir įgyvendinti kampaniją rugsėjo pradžioje. Rugsėjo pradžioje išvydome pirmąjį didelio masto Rusijos dronų įsiveržimą į Lenkiją. Tai neabejotinai buvo žvalgybos misija ir karo veiksmas prieš Lenkiją. Žinoma, buvo ir kitų oro erdvės pažeidimų, raketų, pažeidusių oro erdvę, ir įvairių kitų dalykų. To buvo ir anksčiau. Bet kalbant apie dažnumą ir intensyvumą, tai buvo aiškus lūžio taškas. Matome, kas nuo to laiko vyko Vakarų Europoje ir Baltijos šalyse. Žiūrint į duomenis, matyti didžiulis skirtumas tarp senųjų ir naujųjų normų, nes pagal senąsias normas šie incidentai pavieniai. Mes vertiname, kad [rugsėjį] prasidėjo nauja kampanija.
– Kaip vertinate ligšiolinę NATO reakciją į šią Rusijos kampaniją?
– NATO, kaip organizacija, į šiuos išpuolius reagavo ne itin gerai. Matėme, kad ir kai kurių valstybių narių reakcija buvo gana silpna. Pavyzdžiui, kai kurie Vokietijos pareigūnai pareiškė, kad jei Rusijos pilotuojami lėktuvai pažeis NATO oro erdvę, mes negalėsime jų numušti, nes tai būtų provokacija ir sukeltų karą. Tai klaida, nes tuomet peršasi išvada, kad turime leisti Rusijos lėktuvams pažeisti NATO oro erdvę, o jei to nedarysime, bus karo veiksmas. Kiti pareigūnai sakė, kad negalime aktyvuoti NATO 4-ojo straipsnio kiekvieną kartą, kai nutinka kas panašaus, nes tai sumažintų 4-ojo straipsnio naudą arba priverstų mus prie jo priprasti, o mes norime, kad 4-asis straipsnis būtų skirtas ypatingiems atvejams, kai įvyksta tikras puolimas ar įsiveržimas (NATO 4-asis straipsnis leidžia valstybei narei prašyti konsultacijų su sąjungininkais, jei ji mano, kad jos saugumas, teritorija ar politinė nepriklausomybė yra pavojuje – LRT.lt).
Atsiprašau, bet jūs turite traktuoti kiekvieną iš šių įvykių kaip 4-ojo straipsnio atvejį, nes jei to nedarysite, mes virsime varlę puode, tapsime abejingi ir nejautrūs šiems Rusijos veiksmams. O kai rusai iš tiesų įskris kariniu lėktuvu ir mes jo nenumušime, nes tai bus tapę normaliu dalyku jau nežinia, kiek mėnesių, tai rusai turės lemiamą taktinį pranašumą, kai norės atlikti pirmąjį smūgį. Mes pasakysime, kad per pastaruosius 16 mėnesių jie atliko šimtus tokių veiksmų, tai tęsiasi jau ilgą laiką ir tai nėra kažkas naujo. Tai politinė, psichologinė ir informacinė sąlyga, kurios mes negalime duoti rusams.
– Jūs reguliariai konsultuojate aukšto rango karinių ir politinių sprendimų priėmėjus. Jeigu reikėtų duoti universalų patarimą NATO, koks turėtų būti tinkamas aljanso atsakas į šiuos Rusijos veiksmus?
– Pirmiausia turime pradėti vadinti dalykus tikraisiais vardais. Turime pradėti vadinti Rusijos karo veiksmus prieš NATO valstybes būtent taip. Tai yra karo veiksmai.
<...> Visos Rytų flango NATO narės reagavo puikiai. Lenkija ir Rumunija labai aiškiai priskyrė kaltę Rusijos valstybei. Lietuvos atveju – Baltarusijai, bet mes visi žinome, kas šiuo metu kontroliuoja Baltarusiją. Vakarų Europoje padėtis blogesnė. <...>
Antra, turime tinkamai įvardyti, kad tai nėra pavieniai hibridiniai veiksmai, kurie vyko per pastaruosius du dešimtmečius. Pažvelkime į duomenis, pažvelkime į dažnumą, pažvelkime į intensyvumą – mes aiškiai įžengėme į naują etapą. Neturime galvoti, kad „na taip, kartais GRU kur nors Europoje vykdo specialias operacijas, tai yra įprasta Rusijos specialiųjų tarnybų veikla“. Ne, atsiprašau, bet ne. Tai yra nauja ir tai turi tikslą.
Kai žinome, kad vykdoma organizuota kampanija, turime sau užduoti klausimą, koks yra tos kampanijos tikslas. Rusai be priežasties nepasirašė įsakymo vykdyti intensyvesnę veiklą. Šios kampanijos tikslas yra rinkti informaciją apie mus, kaip mes reaguojame į šiuos išpuolius, bet taip pat normalizuoti šiuos išpuolius, kad rusai vieną dieną galėtų turėti pranašumą. Manau, kad tai yra tikslas.
– Jei nulinė fazė yra informacinių ir psichologinių sąlygų kūrimas, kaip atrodytų pirmoji Rusijos karo prieš NATO fazė?
– Pirmoji fazė būtų kinetinė fazė, kai prasidėtų šaudymas.
Pirmoji fazė taip pat galėtų būti intensyvesni informaciniai veiksmai, kai Rusija pateiktų oficialų reikalavimą. Kažkas panašaus į tai, kaip Kremlius pateikė oficialius reikalavimus Ukrainai 2021 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Jie pateikė visus tuos reikalavimus, tada Ženevoje vyko labai intensyvios derybos su amerikiečiais. Tai būtų pagrindas, kuriuo remdamiesi rusai galėtų pagrįsti būsimą karą – pateikti seriją neįvykdomų reikalavimų, o kai jie nebūtų įvykdyti, pasakyti, kad turi užtikrinti savo saugumo interesus. Tai galėtų būti pirmoji fazė. Bet jie galėtų ją praleisti ir pereiti iškart prie karo.
Bet noriu labai aiškiai pasakyti, kad, mūsų vertinimu, aktyvi karo fazė [NATO teritorijoje] yra labai mažai tikėtina, kol vyksta aktyvus karas Ukrainoje. Mes manome, kad Rusijos kariuomenė neturi pajėgumų vienu metu vykdyti dviejų ambicingų didelio masto karinių operacijų. Taigi tam reikės, kad karo Ukrainoje tempas ir kovos smarkiai sulėtėtų. Tai galima pasiekti dviem būdais: pirma, oficialiai užbaigiant karą Ukrainoje, antra, įšaldant konfliktą, kai oficialiai karas nėra baigtas, bet fronto linijos stabilios, nėra didelių puolimų – pavyzdžiui, kaip Ukrainoje 2017 metais. Tai leistų rusams turėti pakankamai pajėgumų, kad galėtų sutelkti dėmesį į naujus veiksmus.
Taip pat manome, kad NATO turi būti pasirengusi atgrasyti ir, jei reikia, atremti Rusijos puolimą prieš NATO ne vėliau kaip per 12 mėnesių po intensyvių karo veiksmų Ukrainoje pabaigos. Mes manome, kad rusai gali būti pasirengę karo veiksmams daug greičiau ir anksčiau, nei rodo daugelis vertinimų, kurie įvardija 2029 ar 2030 metus.
– Koks būtų pagrindinis Rusijos tikslas tokiame kare?
– Tikslas būtų paminti 5-ąjį straipsnį. Tikslas, žinoma, nebūtų užimti visos Rytų Europos iki Vokietijos. Tai netgi nebūtų visos Lietuvos ar visos kitos Baltijos valstybės užėmimo klausimas. Tai galėtų būti Narvos užėmimas, Baltijos valstybių teritorinio vientisumo pažeidimas, grasinimas masiniu kerštu NATO ir ribotas karas su kai kurių valstybių narių koalicijos nariais, neišprovokuojant 5-ojo straipsnio. Tai padarydami, jie iš esmės sunaikintų NATO kaip patikimą organizaciją. Tokiu atveju rusai būtų veiksmingai pasiekę savo tikslus. Tai viena iš versijų, kaip galėtų atrodyti šis karas.
Tuomet tai tampa tiesiog strateginiu klausimu, kaip Rusijos Federacija ateinančiais šimtmečiais įvertins savo pastangas ir formuos Vakarų valstybių politinį mąstymą, kad galėtų vykdyti ribotus karus Rusijos periferijoje, siekdama teritorinių laimėjimų, bet nesukeldama visų NATO narių ryžtingų veiksmų.
– Kaip šiame kontekste vertinate JAV administracijos planus, nors ir nežymiai, bet mažinti amerikiečių karių skaičių Rumunijoje ir galbūt kitose Europos šalyse? Leidinys „Kyiv Post“ spalio 31 d. pranešė, kad dalį karių JAV taip pat atitrauks iš Bulgarijos, Slovakijos ir Vengrijos.
– Manau, kad tai strateginė klaida. Kaip sakiau, akivaizdu, kad rusai kuria sąlygas platesniam karui prieš NATO ir Europą. Jie turi aiškias teritorines ambicijas. Jie turi aiškius politinius reikalavimus. 2021 m. lapkritį Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė sutarties projektą, kuriame išdėstė savo reikalavimus NATO ir Ukrainai. Jie tai pavadino pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių turėjo įsiveržti į Ukrainą. Visi kalba apie reikalavimus Ukrainai, bet daugelis pamiršta, kad iš tikrųjų buvo ir reikalavimų NATO, tarp kurių – kad Lietuva ir visos valstybės, kurios įstojo į NATO po 1997 m., neturėtų būti NATO narėmis. Tad rusai jausis drąsesni, jei manys, kad turi pranašumą kovoje su NATO, o amerikiečių karių išvedimas iš regiono yra blogas sprendimas, nes tai nesukelia pasitikėjimo atgrasymo priemonėmis, nepadeda NATO parodyti savo stiprybės ir iš esmės yra labiau kvietimas rusams toliau eiti šiuo pavojingu keliu, kuriuo Putinas veda savo šalį. Tikiuosi, nesumažinsime amerikiečių pajėgų Europoje.
Viena priežasčių, kodėl karas įvyko, buvo Amerikos klaidos, kurias padarė [Baracko] Obamos administracija 2010 m. pradžioje, išvedusi dalį JAV pajėgų iš Europos, Vokietijos. Manau, tai iš dalies paskatino Putiną 2014 m. įsiveržti į Ukrainą. Dabar neturime pakartoti tos pačios klaidos, ypač kai rusai aiškiai parodė savo ketinimus.
– Minėjote, kad pagrindinė sąlyga, kuri leistų Rusijai pereiti į kitą karo prieš NATO etapą, yra karo Ukrainoje pabaiga, todėl norėčiau pereiti prie šio klausimo. Kam, stebėdami įvykius Ukrainoje, dabar turėtume skirti daugiausiai dėmesio?
– Kai sakote „mes“, turite omenyje mus, NATO, ar mus, lietuvius?
– Turėjau omenyje visą NATO aljansą, bet jei atsakymai abiem atvejais skirtingi, prašau, pasidalykite.
– Skirtumų yra, nes ne visa NATO būtinai kariaus su Rusija, o reikalavimai kovoti su Rusija visai NATO skiriasi nuo reikalavimų lietuviams, kuriems galiausiai gali tekti gintis nuo Rusijos. Jei aš kalbu su ispanais, tai labai skiriasi nuo pokalbio su lietuviais, esančiais galimoje fronto linijoje.
Karas Ukrainoje ir toliau bus užsitęsęs , Rusija nesustos, ji neturi ketinimų sustoti. Vienintelis dalykas, kuris privers rusus sustoti, yra koncentruotas jėgos panaudojimas, kad Rusijos puolimas būtų nutrauktas.
Ekonominės priemonės, diplomatinės priemonės yra labai viliojančios, labai patrauklios, bet jos nebus pakankamos, kad iš tikrųjų užbaigtų šį karą. Per pastaruosius beveik ketverius metus Putinas mums labai aiškiai parodė, kad jis yra pasirengęs prisiimti milžiniškus nuostolius ir aukas, tiesą sakant netgi tokius, kurie yra strategiškai nenaudingi Rusijai, kad toliau užimtų teritorijas Ukrainoje. Jis tęs karą Ukrainoje ir nesustos prie Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sienų. Rusai siekia kontroliuoti visą Ukrainą ir tai tęsis.
Jei rusams pavyks užkariauti dalį Ukrainos arba visą, Putinas tai laikys pergale ir bus paskatintas tęsti Rusijos imperijos atkūrimo projektą. Tai yra mūsų vertinimas – Putinas užsiima imperijos atkūrimo „verslu“. Todėl geriausias būdas atgrasyti nuo didesnio karo prieš NATO yra nugalėti Rusiją Ukrainoje ir neleisti jai pasiekti net pirminių tikslų Ukrainoje.
Mes jau pralaimėjome Baltarusijoje. Mes aiškiai nuvylėme Baltarusiją, kur Rusija sėkmingai atkūrė imperiją. Dabar jie sutelkė dėmesį į Ukrainą. Tai tik laiko klausimas, jei mes nemąstysime, kaip toliau padėti ukrainiečiams sustabdyti Rusijos pažangą. Jei ten nepasiseks, mums tai kainuos labai brangiai, nes tada turėsime galvoti, kaip atgrasyti [puolimą] prieš NATO valstybes. Tai yra žinia NATO.
– O kokią žinią turite Lietuvai?
– O lietuviams... Na, tai skirta ir NATO, ir lietuviams, bet prieš tai kalbėjau apie strateginius klausimus, o dabar pakalbėsiu apie taktinius. Nepaprastai svarbu nuodugniai išnagrinėti Rusijos operacijų koncepcijas arba tai, kaip jie kariauja Ukrainoje. Manau, NATO yra tikrai nepakankamai pasirengusi atsakyti į konvencinį Rusijos puolimą prieš NATO rytinį sparną. Žinau, kad tai skamba absurdiškai, bet esu pasirengęs pagrįsti tuo, kad per pastaruosius trejus metus Rusijos kariuomenė, taktika ir ginkluotųjų pajėgų organizacinė struktūra pasikeitė. Ji sėkmingai transformavosi į kariuomenę, kuri gali atlaikyti ir išlaikyti itin intensyvias operacijas ilgą laiką. <...>
Pavyzdžiui, rusai žino, kaip neleisti priešui dideliu mastu naudoti tankų ir šarvuočių. Jie žino, kaip pasiekti oro blokados efektą nenaudojant lėktuvų, kad izoliuotų kovos lauko sektorius ant žemės. Jie tai geba daryti dronais, o tai yra neįtikėtina. Pokrovskas žlunga ne dėl to, kad rusai jį užėmė pėstininkų pajėgomis. Deja, Pokrovskas galiausiai kris, nes rusai išmoko dronais blokuoti tiekimo linijas ir greitkelius 30, 40, 50, 60 kilometrų gilumoje. Tai būtų svarbu ir kovojant su NATO.
Rusai išmoko išsklaidyti savo pajėgas taip, kad, išsidėsčiusios tūkstančio kilometrų fronto linijoje, jos netaptų patraukliu taikiniu naikintuvams F-35. Taktiniu lygiu šios pajėgos suskirstomos į mažas, trijų-penkių kareivių grupes.
Todėl labai svarbu atidžiai išnagrinėti rusų taktikas Ukrainoje – suprasti, kaip jos evoliucionavo ir pranoko NATO vadovėlius apie šiuolaikinį karą. Reikia įvertinti trūkumus mūsų karininkų ir karių rengime, palyginti su tuo, kaip rusai mokėsi iš patirties mūšio lauke, ir pripažinti, kad mūsų pasenusios karo koncepcijos nebūtinai bus veiksmingos prieš rusus.
– Ar apskritai yra būdų prisitaikyti ir išmokti kariauti šiuolaikinį karą jame nedalyvaujant?
– Manau, kad taip. Galima mokytis ir prisitaikyti, bet tai turi vykti daug greičiau. Būsiu atviras, dažnai žmonės, studijuojantys karą Ukrainoje, žiūri, ką daro ukrainiečiai, ir tada sako: „Mes niekada taip nedarytume, mes darytume kitaip. O, rusai daro taip? Mes darytume visai kitaip.“ Yra labai daug arogancijos ir kūrybinio mąstymo stokos dėl to, kaip daro ukrainiečiai, kaip daro rusai, nes mes darytume kitaip. Tai iš dalies tampa kūrybinių atradimų kelio pabaiga. <...> Yra daug siauro mąstymo žmonių, pavyzdžiui, pervertinančių NATO oro pajėgas. Jie iš esmės mano, kad oro pajėgos bus pakankamos, kad visiškai nugalėtų priešininką. Oro pajėgos, žinoma, yra labai svarbios, bet pačios savaime nepakankamos. Jos neišvalys šimtų hektarų miškų, kai juose bėgios mažos rusų pėstininkų grupės, sudarytos iš trijų–penkių vyrų.
Taip pat pasakysiu, kad net ir atviresnio mąstymo žmonės prisitaiko labai lėtai. Pavyzdžiui, JAV kariuomenė šiuo metu diegia FPV (pirmojo asmens vaizdo) dronų pajėgumus kariuomenės daliniuose. Tai puiku. Tai jau seniai reikėjo daryti ir tai labai svarbu. Bet dabartinis integracijos tempas yra toks, kad kiekvienai armijos divizijai skiriama po 1 000 dronų. JAV armijos divizija yra šiek tiek daugiau nei 10 000 karių. <...> Kai esi mažame dešimties žmonių būryje, iš 1 000 dronų, kurie buvo skirti tavo 10 000 karių divizijai, kiek dronų tu gauni? Tu turi ginčytis su kitu būriu, kad gautum bent vieną droną.
Tuo metu kiekvienas mažas rusų arba ukrainiečių būrys, sudarytas iš 100 ar 200 žmonių, turi ne tik specialius dronų išteklius, bet ir yra sukūrę specialias dronų specialistų pareigas, kad apsaugotų savo pajėgas. Kai rusai vykdo infiltracijos misijas su vos trimis ar penkiais žmonėmis, jie turi specialius FPV dronus, kurie padeda jiems tiek teikiant žvalgybą, tiek puolant. Ukrainiečiai ir rusai sukūrė atskirą specializuotą dronų tarnybą, todėl jie išplėtė šias galimybes iki labai žemų karinių grandžių, yra pripratę kovoti dronais ir jie tai daro labai efektyviai.
Jei pažiūrėtume į Lietuvoje esantį JAV batalioną ir ten besitreniruojančius karius, jiems galvoti apie tai, kaip naudoti dronus, tikriausiai yra teorinė užduotis. Nežinau to 100 proc. ir nežinau, ką jie šiomis dienomis daro, bet žinau, kad jie niekada nenaudojo dronų kovose. Įdomu, kiek iš jų iš tikrųjų naudojo dronus mokymuose. <...>
Tuo metu rusai turi patirties, kaip tai daryti karo sąlygomis. Jie šias galimybes išnaudoja iki paties žemiausio lygio. Man kelia susirūpinimą, kad lygioje pėstininkai prieš pėstininkus kovoje rusai turės milžinišką pranašumą ir galimybes, kurias jie įgijo karo Ukrainoje metu, kol visoms NATO pajėgoms tai yra grynai hipotetinė situacija.
