„Net dabar, praėjus beveik pusei paros, visa imu drebėti, kai pagalvoju, jog mirtis buvo vos už kelių metrų, jog dviejų kaimynių, 12 metų Oleksandros ir jos mamos Tanios, nebėra. Dronas atskrido ketvirtą nakties tiesiai į jų butą trečiame aukšte, o aš gyvenu pirmame, buvau namie viena, vyras gaisrininkas tą naktį budėjo. Garsas apkurtino, ėmiau klykti, suvokiau, kad sprogo šalia, bet nebuvau tikra, kad mūsų name. Išbėgau į lauką, žiūriu, viršuje liepsnos, o iš laiptinės iš paskos ištipena kaimynė Svitlana – išprotėjusiu žvilgsniu, vien su apatiniais ir apdegusiom kojom“, – taip sekmadieninę kombinuotą raketų bei dronų ataką Kyjive įsiminė Darina Ponomarenka.
31-erių metų moteris gyvena penkių aukštų name sostinės Solomensko mikrorajone, tame, kuris sekmadienį nukentėjo labiausiai ir visos keturios aukos žuvo čia. Atvykus prie bombardavimą patyrusio Mykolos Stražesko kardiologinio mokslinių tyrimų instituto, pavyko pakalbinti Kyjivo karinį komendantą Tymūrą Tkačenko. Vyriškis pripažino, kad tai buvo viena didžiausių atakų sostinėje per visą karą: į miestą skriejo beveik pusšimtis raketų ir pusšešto šimto dronų. Daugumą jų gynėjams pavyko numušti, tačiau kai kurie iš jų smogė. Žalą sukėlė ir dalis numuštų raketų bei dronų, nes ore nespėjo sudegti, o nukritusios dalys tapo gaisrų priežastimi. Pastatai bei automobiliai degė dvidešimtyje vietų visuose dešimtyje sostinės mikrorajonų, o dar keliolika sugriovimų ir gaisrų ataka sukėlė aplinkinėse gyvenvietėse. Rusų ataka tęsėsi nuo trečios valandos nakties iki pusės devynių ryto.
Nemažą išgąstį tą naktį teko patirti sostinės centre ir man. Iš pradžių netoli nugriaudėjęs sprogimas ir sužvangėję langai privertė šokti iš lovos ir bėgti į vonios kambarį. Sprogimams nurimus šeštą valandą išėjau į gretimą parkelį pasimankštinti, ir tuo metu nelauktai prasidėjo nauja dronų atakos banga. Virš galvos ėmus siaubingai griaudėti, pasislėpiau po medžiu ir meldžiau, kad numuštas dronas nenukristų sprogdamas šalia. Netoli su šunimi vaikščiojusi moteris atsigulė po suoliuku ir taip pat meldėsi. Namų link bėgti galėjome tik kiek aprimus po pusvalandžio.
Nuvykus į minėtą kardiologijos institutą, žurnalistus pasitiko labai liūdnas įstaigos direktorius Vladimiras Kovalenko, papasakojęs, jog dronas smogė pusę aštuonių ryte, o toje palatoje ketvirtame aukšte gulėjęs pacientas bei jam vaistus leidusi seselė ugnyje sudegė. Du šimtus pacientų teko pervežti į kitas ligonines, kelių iš jų būklė po patirto streso žymiai pablogėjo. Ketvirtame aukšte vaizdas buvo slegiantis – apdegę neįgaliųjų vežimėliai, sunaikinta medicininė aparatūra, smalkėmis pasidengusios sienos. Kraupiausiai atrodė palata, į kurią trenkė dronas. Tolimesniame kabinete apdegusius dokumentus surinkinėjusi seselė pro ašaras pasakė, kad žuvusiai kolegei buvo 51-eri. Moterys pusvalandį iki nelaimės kartu gėrė kavą.
Į tragedijos vietą institute pašaliniai asmenys nebuvo įleidžiami, tačiau porą kilometrų tolėliau, prie namo, kuriame dronas užmušė septintokę mergaitę ir jos mamą, rinkosi daug sukrėstų kyjiviečių. Nuo smūgio bangos išdužo langai ir keliuose gretimuose namuose, tad prie palapinės, kurioje policininkai registravo žalą, rikiavosi žmonių eilė. Tie patys asmenys po to stojo į eilę, kad gautų medžio drožlių plokštes bei specialią plėvelę langų angoms uždengti. Šalia stovėjo palapinės, kuriose gelbėtojus bei nukentėjusius nemokamai maitino dvi humanitarinės organizacijos.
Per drono ataką nenukentėjusi, bet didelį sukrėtimą patyrusi Darina Ponomarenka papasakojo, jog po sprogimo į kiemą išbėgusi pamatė, kad iš buto trečiame aukšte kyla didelės liepsnos, todėl ėmė skambinti gelbėtojams. Po to ji skubiai puolė lipti į viršutinį aukštą, kuriame gyvena jos uošvienė Natalija. Šios buto durys buvo užsikirtusios nuo smūgio bangos, moteris galėjo uždusti jei ne Darina ir kaimynas, padėję jas atverti. Natalija apie savo išgyvenimus pasakojo pasikūkčiodama, tačiau prašė jos nefotografuoti. „Užvakar atšventėme mano 59-ą gimtadienį, šiandieninis išsigelbėjimas yra tarsi antras gimimas, tačiau nenoriu apie tai galvoti, nes prieš akis matau žuvusią dvylikametę Oleksandrą, kurią vadinome sutrumpintai Saša. Neblogai pažįstu jos močiutę Tamarą, pabendraudavome, o Saša buvo labai mandagi, visada pasisveikindavo, paklausdavo, kaip sveikata“, – pasakojo Natalija.
„Saša mokėsi paralelinėje klasėje, bet mes netoli viena kitos gyvenome, tad susidraugavome, ir jau dvejus metus laisvalaikiu visur trise vaikščiodavome. Buvo linksma, gerai mokėsi, svajojo tapti stiuardese, norėjo pamatyti daug šalių. Sprogimas naktį labai išgąsdino, į gatvę eiti bijojo ir mama, ir aš, slėpėmės vonioje. Kad Saša žuvo, sužinojau iš klasioko, parašė susirašinėjimo grupėje, po to visą dieną su Olia verkiame“, – pasakojo trylikametė Julia, kartu su Olia padėjusi gėles, skirtas Sašai bei jos mamai. Olia šalia gėlių pabėrė ir Sašos mėgtų saldainių, nes taip čia pagal tradiciją daug kas daro – šalia gėlių deda saldumynų bei žaislų.
Julia prasitarė, kad tėvai ėmė ją kalbinti vykti gyventi pas tetą į nedidelį miestelį Vakarų Ukrainoje, nes ten esą per visą karą nebuvo sprogimų, o Kyjive vis neramiau. Paauglė mano, kad jai ten gali būti nuobodu, bet turbūt sutiks, nes po Sašos žūties yra išsigandusi. Apie baimę likti gyventi Kyjive prasitarė ir Darina. „Laukiuosi pirmagimio, esu penktą mėnesį nėščia, bijau, kad stresas nepakenktų, bet vis nesiryžtu išvykti, nors vyras jau visą pusmetį ragina važiuoti pas jo pusseserę į Lenkiją. Anksčiau Kyjive nebuvo baisu, tačiau kai rusai vasarą pradėjo leisti dronų pulkus, o šie tampa vis didesni, saugumo jausmas mažėja. Vyras už mane ketveriais metais jaunesnis, noriu būti šalia, bet jei dronų atakų ir toliau gausės, turbūt teks bėgti, nors ir nenoriu viena gimdyti“, – liūdnai kalbėjo Darina.
Išgirdęs, jog medines drožlių plokštes langams užtaisyti nešantys vyrukai kalbasi angliškai, nusprendžiau vieną jų pakalbinti. Dvidešimtmetis Dirku prisistatęs vaikinas pasakė atvykęs talkinti iš Olandijos, o su juo, be ukrainiečių, kartu esą dirba jaunimas iš Ispanijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Australijos, Rumunijos, Švedijos. Dirkas pasakė savanoriaujantis atstatymo darbuose trečią mėnesį, tačiau netrukus grįšiąs tęsti mokslų Amsterdame, kur studijuoja mediciną.
„Nesu toks drąsus, kad galėčiau ginklu padėti ukrainiečiams kariauti, tačiau nenoriu likti abejingas šios tautos kovai už laisvę, nusprendžiau padėti nors tuo, kuo galiu. Kai įgysiu pakankamai medicinos žinių, atvyksiu savanoriauti ligoninėse, čia ir po karo mūsų parama bus reikalinga. Raginu ir kitus savanoriauti, ukrainiečiai savo drąsa rodo pavyzdį visiems, kaip reikia ginti tėvynę. Jie nusipelnė pagarbos ir paramos“, – kalbėjo Dirkas.
