Indija šiandien yra viena iš labiausiai stebimų pasaulio ekonomikų, apie kurios raidą ir globalią įtaką nūnai daug kalbama. Turėdama daugiau nei 1,4 milijardo gyventojų, sparčiai augančią vidurinę klasę ir aktyviai besiplečiančius informacinių technologijų, farmacijos ir atsinaujinančios energijos sektorius, ji dažnai apibūdinama kaip potencialus 21-ojo amžiaus pasaulinis augimo variklis. Šalis jau yra 5-oji pagal dydį pasaulio ekonomika, o per kelerius ateinančius metus turėtų aplenkti Japoniją ir Vokietiją bei tapti trečiąja pagal dydį pasaulio ekonomika.
Tačiau Indijos ekonominės plėtros trajektoriją lemia ne tik vietinės rinkos mechanizmai. Jai gilią įtaką daro ir politinės sąlygos – tiek vidaus, tiek globalios, tiek tarptautinės. Politinis stabilumas, valdymo strategijų pasirinkimai, geopolitinė padėtis ir ideologinės nuostatos stimuliuoja arba apriboja jos ekonominius rezultatus.
Pabandykime glaustai pažvelgti į pagrindines politines aplinkybes, darančias įtaką Indijos ekonomikai, sutelkdami dėmesį į tris tarpusavyje susijusias sritis: vidaus politinį stabilumą ir šalies valdymą, nacionalistinės politikos poveikį ir išorinę geopolitinę aplinką. Bandysiu teigti, kad, nors politinės sąlygos Indijai suteikė unikalių augimo galimybių, jos taip pat kelia didelių iššūkių, kuriuos reikia atsargiai įveikti, siekiant užtikrinti tvarų šalies ekonominį vystymąsi.
Vidaus politika: valdymas, reformos ir federalinės įtampos
Vidaus politikoje Indijos ekonomika naudojasi palyginti stabilios politinės aplinkos privalumais. Nuo 1990-ųjų pradžios šalis įvairiu intensyvumu siekia ekonominės liberalizacijos, pereidama nuo griežtos valstybės kontrolės „licencijų šalies“ (angl. license raj) sistemos, kuri slopino privačias investicijas ir inovacijas, prie labiau į laisvą rinką orientuotų reformų. Pavyzdžiui, 2017 m. įvedus prekių ir paslaugų mokestį (angl. GST – Goods and Services Tax), buvo supaprastinta sudėtinga Indijos netiesioginių mokesčių sistema ir sukurta vieningesnė vidaus rinka, padidinant prekybos tarp valstijų efektyvumą. Panašiai, ir kitomis vyriausybės iniciatyvomis, tokiomis kaip „Digital India“ ir „Startup India“, yra siekiama sukurti sąlygas inovacijomis grindžiamam ekonomikos augimui.
Tačiau iššūkių išlieka. Biurokratinis neveiksmingumas, nenuoseklios taisyklės ir protekcionistinių instinktų išlikimas dažnai lėtina reformas. Šalies federalizmas dar labiau komplikuoja padėtį. Juk Indija yra federacinė sąjunga, kurią sudaro 28 valstijos ir 8 sąjunginės teritorijos, iš viso 36 regioniniai subjektai. Nors visos valstijos konkuruoja dėl investicijų pritraukimo, politikos nenuoseklumas regionuose ar įvairūs prioritetų teikimai gali atgrasyti tiek vidaus, tiek tarptautines įmones nuo ilgalaikių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, elektros ir žemės reformos regionuose kurį laiką buvo įgyvendinamos nevienodai, o tai sukėlė pramonės plėtros sunkumus.
Be to, socialiniai skirtumai ir politinė poliarizacija gali persimesti į ekonominę sritį. Oficialiai apie 7 proc. indų neturi darbo, o dar daugiau jų dirba nepakankamą laiką. Jaunimo nedarbas taip pat tebėra didžiulė problema – beveik 50 proc. 20–24 metų amžiaus žmonių yra bedarbiai. Viešieji protestai, pavyzdžiui, 2020–2021 m. vykę ūkininkų judėjimai prieš siūlomas žemės ūkio reformas, liudija politinį sudėtingumą įgyvendinant politiką, kuri, nors ir gali būti naudinga ilgalaikėje perspektyvoje, šalies gyventojams yra nepriimtina. Žemės ūkis yra pagrindinis maždaug 55 proc. Indijos gyventojų pragyvenimo šaltinis, todėl ūkininkai jau anksčiau sėkmingai spaudė N. Modį atšaukti nepopuliarią žemės ūkio politiką.
Nacionalistinė Vyriausybė: galimybės ir rizika
Indijos dabartinio politinio klimato pagrindinis bruožas yra nacionalistinės, tautininkų Bharatiya Janata partijos (BJP), trečią kadenciją vadovaujamos ministro pirmininko Narendros Modžio, dominavimas. Vyriausybė konstruoja ir plačiai skleidžia stipraus, charizmatinio šalies lyderio įvaizdį, gebančio įgyvendinti ilgalaikius projektus su mažiau kliūčių nei anksčiau, kai politika buvo grindžiama trapiomis partinėmis koalicijomis. Ši politinės valdžios centralizacija tam tikru būdu paspartino sprendimų priėmimą ir suteikė investuotojams pasitikėjimą ir lūkestį politikos tęstinumu.
Tuo pačiu metu Indijos Vyriausybės jau daugiau nei 10 metų vykdoma nacionalistinė orientacija kelia įvairių ekonominių rizikų ir pavojų. Verta atkreipti dėmesį į keletą susirūpinimą keliančių sričių:
Populistiniai prioritetai prieš struktūrines reformas
Nacionalistinė politika dažnai akcentuoja simbolinius pasiekimus, subsidijas ar socialinės gerovės priemones, skirtas konkrečioms rinkėjų grupėms (politinėms, regioninėms, religinėms, kastinėms). Nors tokios priemonės yra populiarios politiniu požiūriu, jos gali užgožti gilesnes struktūrines reformas tokiose srityse kaip darbo rinkos lankstumas, jaunimo nedarbo mažinimas, žemės įsigijimas ir viešojo sektoriaus privatizavimas.
Socialinė poliarizacija ir investuotojų nuomonė
Didėjanti ir nerimą kelianti religinė ir kultūrinė įtampa Indijoje (tarp hindų ir musulmonų, hindų ir krikščionių) opozicijos ir vietinės žiniasklaidos yra kritikuojama dėl to, kad sukuria neapibrėžtumo, nesaugumo atmosferą. Nereti bendruomeninio smurto epizodai ar dažnai skaldanti nacionalistų retorika gali pakenkti Indijos, kaip įtraukios ir stabilios investicijų vietos, įvaizdžiui, ypač pramonės šakose, kurios priklauso nuo pasaulinių darbo jėgos srautų, pvz., IT paslaugų ir aukštojo mokslo.
Protekcionistinės ir „savarankiškumo“ darbotvarkės
Nuo 2014 metų, o ypač po 2020 m. pandeminių apribojimų, tautininkų Vyriausybės vykdoma „Savarankiškos Indijos“ (Atmanirbhar Bharat) kampanija akcentuoja vidaus gamybos augimą ir priklausomumo nuo importo mažinimą. Nors toks vidaus pramonės stiprinimo tikslas yra suprantamas, kritikai teigia, kad pernelyg didelis protekcionizmas kelia pavojų sumažinti konkurencingumą, atgrasyti užsienio investuotojus ir izoliuoti Indiją nuo pasaulinių tiekimo grandinių.
Centralizacija prieš federalizmą
Politinės galios koncentracija Naujajame Delyje kartais kenkia bendradarbiavimu grindžiamam federalizmui. Centrinės valdžios nustatyta politika neretai paskatina nesutarimus su federalinių valstijų vyriausybėmis ir gali sulėtinti ekonominių projektų įgyvendinimą bei kurstyti politinius ir etninius konfliktus akivaizdžiai daugiaetninėje, daugiareliginėje, daugialingvistinėje Indijoje. Pavyzdžiui, aktyvus hindi kalbos, kaip valstybinės, primetimas šalyje, turinčioje apie 780 kalbų, kelia daug įtampų, ypač pietinėse Indijos valstijose, kur vyrauja ne indoeuropiečių kalbos.
Trumpai tariant, nors BJP ir šios partijos lyderio N. Modžio deklaruojamas nacionalizmas užtikrina stiprų vadovavimą ir visapusiškus šalies mobilizacinius gebėjimus, jis taip pat kelia šalies izoliacijos, socialinės fragmentacijos ir populistinės ekonomikos riziką, kuri gali trikdyti Indijos ilgalaikio augimo potencialui.
Išorinės ir geopolitinės sąlygos: pasaulinės galimybės ir apribojimai
Tarptautiniu mastu Indijos ekonominė ateitis yra glaudžiai susijusi su tarptautine geopolitine dinamika. Indija pozicionuoja save daugiapolio pasaulio perspektyvoje, kur ne tik JAV ir / ar Kinija dominuotų, bet ir kitos šalys turėtų svarų balsą. Viena vertus, Indija gauna daug naudos iš didėjančio Vakarų šalių ekonomikos susidomėjimo diversifikuoti tiekimo grandines, kad jos būtų mažiau priklausomos nuo Kinijos įtakos. Plėtojamos strateginės partnerystės su Jungtinėmis Valstijomis, Japonija ir Europos Sąjunga atvėrė galimybes plėsti prekybą, technologijų perdavimą ir investicijas į šalies infrastruktūrą. Ketverto (angl. Quadrilateral Security Dialogue – „Keturšalis saugumo dialogas“, sujungiantis Australiją, Indiją, Japoniją ir JAV) susitarimas taip pat padidino Indijos žinomumą pasaulyje, parodydamas jos svarbą Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono strateginėje pusiausvyroje.
Per pastarąjį dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos (angl. FDI – Foreign Direct Investment) į Indiją nuolat didėjo, nes pasaulines įmones traukė didelė vidaus rinka, palyginti mažos darbo sąnaudos ir gerėjantis verslo klimatas. Elektronikos, informatikos, gynybos ir farmacijos sričių tarptautinės korporacijos vis dažniau steigia gamybos įmones Indijoje.
Tačiau geopolitiniai iššūkiai kelia ir nemenkų apribojimų:
Pirmiausia, santykiai su Kinija: Indijos prekyba su Kinija yra milžiniška, tačiau teritoriniai pasienio ginčai ir abipusis politinis nepasitikėjimas stipriai riboja bendradarbiavimą. Daugelio Kinijos programėlių („TikTok“, „WeChat“) ir įvairių populiarių žaidimų uždraudimas bei investicijų apribojimai po 2020 m. karinių susirėmimų Galvano slėnyje iliustruoja, kaip politinės įtampos gali stipriai sutrikdyti ar net blokuoti ekonominius ryšius. Vienok, Indijos priklausomybė nuo Kinijos elektronikos ir farmacijos produktų importo ir komponentų išlieka jos silpnąja vieta. Nors visai neseniai vykusiame Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (SCO) susitikime Pekine premjeras Modis ir demonstravo Vakarams savo judesį link Kinijos, tačiau šiame santykyje ekonominė asimetrija akivaizdi.
Energetinis saugumas: Indija yra labai priklausoma nuo energijos importo, ypač naftos ir dujų. Karas Ukrainoje sutrikdė pasaulines energetikos rinkas, padidindamas importo sąnaudas. Nors nuolaida Rusijos naftai suteikė trumpalaikę pagalbą, Indijos priklausomybė nuo Maskvos akivaizdžiai apsunkina jos dabartinius politinius ir ekonominius santykius su Vakarų sąjungininkais, ką liudija ir naujieji prezidento Donaldo Trumpo įvesti muitų mokesčiai Indijos prekėms, kurie veikiausiai suduos smūgį šalies BVP.
Prekybos protekcionizmas ir Pasaulio prekybos organizacijos aklavietės: Indijos atsargus požiūris į laisvosios prekybos susitarimus, kartu su ginčais Pasaulio prekybos organizacijoje, riboja jos integraciją į pasaulio prekybos struktūras, ypač palyginti su kitomis augančiomis Pietryčių Azijos ekonomikomis, pvz., Vietnamu ar Indonezija.
Pietų ir Centrinės Azijos nestabilumas: ilgalaikė regioninė (Kašmyras) ir karinė įtampa su senu priešu Pakistanu bei nestabilumas Afganistane taip pat daro įtaką Indijos geopolitinei aplinkai, trukdydamos tarpvalstybinei prekybai ir dažnai nukreipdamos išteklius į karines, saugumo išlaidas, o ne į ekonominę plėtrą.
Teigiami politiniai faktoriai:
Nepaisant šių iššūkių, keletas politinių veiksnių akivaizdžiai skatina Indijos augimą:
- Stabili (bent kol kas!) centrinė Vyriausybė, sudaranti sąlygas ilgalaikiam planavimui.
- Augančios globalios ir regioninės partnerystės, pritraukiančios investicijas ir technologijas.
- Demografiniai ištekliai, kuriuos paremia įgūdžių ugdymo iniciatyvos ir platus anglų kalbos mokėjimas.
- Plėtojamos skaitmeninio valdymo reformos, kurios didina skaidrumą ir mažina neefektyvumą bei korupciją.
Neigiami politiniai trukdžiai:
Politinės sąlygos ir toliau kelia didelių išlaidų:
- Nacionalistinės ir populistinės tendencijos, kurios trukdo įgyvendinti sudėtingas, bet būtinas reformas.
- Socialinė poliarizacija, kuri kenkia įtrauktumui ir investuotojų pasitikėjimui.
- Geopolitinės varžybos ir per didelė priklausomybė nuo importuojamos energijos iš Rusijos ir nuo Kinijos ekonomikos.
- Reguliavimo sudėtingumas ir trintys tarp centrinės ir valstijų vyriausybių.
Išvada: politika kaip likimas
Taigi, matome, jog Indijos ekonominė trajektorija yra neatsiejama nuo politinio konteksto. Vidaus politikoje stiprios lyderystės ir reformų iniciatyvos suteikia impulsą, tačiau nacionalistinis posūkis ir atvira hinduistinė retorika kelia pavojų, kad populistinėms priemonėms ir socialinės tapatybės politikai bus teikiamas prioritetas struktūrinių šalies pertvarkymų atžvilgiu. Tarptautiniu mastu Indija gauna naudos iš pasaulinių strateginių persigrupavimų, ypač augančios JAV įtampos su Kinija, tačiau susiduria su pažeidžiamumu, kylančiu iš priklausomybės nuo išorinio energijos importo ir įtemptų santykių su Kinija.
Galiausiai, tolesnė Indijos ekonominės raidos sėkmė priklausys nuo to, ar šalies lyderiai sugebės rasti pusiausvyrą tarp nacionalizmo ir pliuralistinio atvirumo, centrinės valdžios ir federalinio bendradarbiavimo, trumpalaikės politinės naudos ir ilgalaikių struktūrinių reformų. Jei valdymas bus subalansuotas, Indija turi potencialą išlaikyti spartų augimą ir tapti pasauline ekonomine galia. Tačiau, jei valdymas bus netinkamas, politinės aplinkybės gali smarkiai stabdyti kitaip labai perspektyvią didžiausios gyventojų skaičiumi pasaulio šalies ekonominę ateitį. Nes, kaip byloja indiškoji likimo samprata, „ką pasėsi, tą ir pjausi“.
