Londono dienraščio „Daily Mail“ korespondentas, atvykęs imti interviu iš Rusijos pasienyje laikraštuką „Zoria“ leidžiančio žurnalisto Vasylio Myrošnyko, savo reportažą įvardijo taip: „Pats pavojingiausias laikraščio išvežiojimas pasaulyje“.
65 metų Vasylis kiekvieną penktadienį „Zoria“ gabena į kaimus, esančius vos už kelių šimtų metrų nuo priešo. Londono žurnalistai apie bebaimį kolegą ukrainietį sužinojo pamatę dokumentinį filmą „Pasienis: nepalaužiamo pafrontės laikraščio redaktoriaus istorija“. Filmą apie Zoločivo miestelyje, nutolusiame 15 kilometrų nuo Rusijos pasienio, gyvenančio redaktoriaus kasdienybę susuko Kyjivo žurnalistai.
„Kodėl tai darai, ar verta taip rizikuoti?“ – tokia pirma mintis beldėsi į galvą susipažinus su Vasyliu, tačiau pokalbį pradėjome nuo diskusijos apie religiją. Su redaktoriumi susipažinome per naujos cerkvės atidarymą Koviachų kaimelyje Charkivo regione. Kad šis žurnalistas pagarsėjęs bebaimiškumu, sužinojau atsitiktinai, kai po cerkvės pašventinimo tris kartus buvusiems vietos kolegoms uždaviau provokuojantį klausimą: kodėl einant ketvirtiems karo metams regione tebedominuoja rusų kalba, o tikintieji nepalyginamai gausiau vaikšto į Maskvai, o ne Kyjivui pavaldžias cerkves?
Per užsimezgusią diskusiją du žurnalistai – moteris ir vyras – pasakė, kad išsamiausią atsakymą gali pateikti Vasylis, nes tik jis turi drąsos vykti į kaimus Rusijos pašonėje ir kalbinti Maskvos „išvadavimo“ laukiančius asmenis. Redaktorius nusivedė prie savo mašinos parodyti naujausio laikraščio numerio ir apgailestavo, kad vykstu į Kyjivą ir negaliu kartu važiuoti į Zoločivą, tačiau pradžiugo sužinojęs, kad tame 7 tūkstančių gyventojų miesto tipo kaime du kartus esu lankęsis ir mačiau, kaip ten gausiai sugriauta.
„Propagandinį karą Rusijai pralaimime todėl, kad tam neskiriame reikiamų lėšų ir neturime tokios didelė patirties kaip Maskva. Ten veikia specialūs institutai, kur įvairių sričių mokslininkai tiria, kaip manipuliuoti ir pakreipti norima linkme visuomenės nuomonę. Bendraudamas su pafrontės gyventojais bei su rusų belaisviais įsitikinau, jog jie taip paveikti Kremliaus propagandos, kad atkurti normalaus mąstymo beveik neįmanoma“, – kalbėjo redaktorius.
Vyriškis tvirtino ne kartą sutikęs žmones, kurių namus subombardavo okupantai, tačiau priversti gyventi rūsyje ar tvarte ir matydami rusų karių plėšikavimus bei žudynes toliau tiki, kad Maskvos siekiai taurūs. „Maždaug pusė žmonių Zoločivo rajone laukia Maskvos atėjimo, o pusė viliasi Kyjivo pergalės. Mane apima neapsakomas džiugesys, kai visiškai arti Rusijos esančiame kaime sutinku ukrainietiškai kalbančius žmones, kurie per pertraukas tarp apšaudymų laisto darželiuose gėles, šluoja kiemą, dažo palanges. Kai sakau „ką darot, eikit slėptis į rūsį“, o girdžiu atsakymą „mes ne kacapai, įpratę gyventi gražiai ir tvarkingai“, net apsiašaroju. Kaip galiu jiems nevežti laikraščių?“ – retoriškai klausė Vasylis.
Rusams pradėjus plataus masto karą, jau pirmą dieną užvirė mūšiai ties Zoločivu, todėl Vasylis išdalijo keturiems darbuotojams po 500 eurų ir liepė redakcijos mašina išvežti šeimas į saugesnes vietoves. Jaunystėje svarmenis kilnojęs bei kovos menais užsiėmęs redaktorius prisijungė prie besiformuojančio savigynos būrio ir ruošėsi ginti Zoločivą. Priešą kariams pavyko sustabdyti tolėliau, bet šie įsitvirtino dviejuose kaimuose, esančiuose už 8 kilometrų, ir kasdien iš patrankų apšaudydavo.
„Pirmas pastatas Zoločive, kurį subombardavo, buvo ne savivaldybės ar policijos būstinė, o mūsų redakcija. Esu įsitikinęs, kad tai darė specialiai, nes nenorėjo, kad demaskuotume jų melą. Trys ketvirtadaliai pasienio gyventojų turi giminių Rusijoje. Prasidėjus karui jie skambino ir įtikinėjo, kad Maskvos kariai neša taiką, o namus bombarduoja ukrainiečiai. Tą patį tvirtino ir Kremliaus televizija, o dauguma vietinių ją ir žiūrėjo, nes Kyjivo televizija ne visur pasiekė. Aš nusprendžiau demaskuoti tą melą, nuvykęs į apšaudymo vietą viską telefonu filmuodavau ir įrodydavau, kad bombos atskrido iš Rusijos pusės“, – kalbėjo Vasylis.
Nors laikraštis „Zoria“ pusmetį nebuvo leidžiamas, jo paskyra „Facebooke“ dėl Vasylio skelbiamų įrašų išpopuliarėjo, ją ėmė stebėti žmonės visame pasaulyje. „Sveikata dėl karo metu patiriamo streso pablogėjo, kelis kartus dėl širdies ritmo sutrikimų teko gulėti ligoninėje. Keista, tačiau per pavojingas išvykas išsiskiriantis adrenalinas organizmą paveikia tarsi geri vaistai ir nebejaučiu jokių silpnumų. Širdį neretai suskauda bombardavimo vietose, kai girdžiu artimųjų netekusių moterų klyksmą. Kartais tenka laidoti vien žuvusiojo koją ar galvą, nes po sprogimo tik tiek iš kūno lieka, o šie žudynių vaizdai po to persekioja sapnuose. Negaliu pamiršti ir atvejo, kai jauna pažįstama sutuoktinių pora, metus gyvenusi rūsyje pas mamą, nutarė apžiūrėti savo butą, ir būtent tuo metu atskrido bomba. Neturėjau drąsos apie mirtį pasakyti aukų mamai, nes ši vis kartojo – jiedu tuoj grįš, nuėjo į savo butą trumpam“, – pasakojo vyriškis.
Vasylio mama dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja, o jis pats nuo trečios klasės rašė eilėraščius bei apsakymus, todėl tuometis „Zoria“ redaktorius pakvietė dirbti. Studijuodamas pedagogikos institute vaikinas įkūrė estradinį ansamblį ir paskelbė solistės paiešką. Ja tapo būsima žmona, irgi studijavusi ukrainiečių kalbą. Pora susilaukė sūnaus bei dviejų dukrų, viena iš jų dabar vadovauja laikraščiui. Sūnus bei vienas žentas kovoja fronte, kur norėjo vykti ir Vasylis, bet į armiją nepriėmė dėl amžiaus bei sveikatos.
Vasylis išsidavė, kad dirba be atlygio, o laikraščio leidybai aukoja savo pinigus. Po 20 euro centų parduodamas laikraštukas bei reti reklamos skelbimai nepadengia gamybos ir spausdinimo išlaidų. Vyriškiui apmaudu, kad valstybė nevertina pafrontės laikraščių ir finansiškai neremia, nors jie kai kur yra tapę vieninteliu informacijos šaltiniu. Iš 30 Charkivo regione ėjusių rajoninių laikraštukų yra likę vos septyni. Dauguma užsidarė dar iki karo, nes valstybė nustojo finansuoti, o jaunesni skaitytojai ėmė ieškoti nemokamų žinių internete. „Zoria“ buvo vienas pirmųjų regioninių laikraščių šalyje, prieš 20 metų tapęs privatizuotu ir sugebėjęs laikytis iš reklamos, dėl ko Vasylį kvietė į Kyjivą konsultuoti ruošiant spaudos įstatymo pakeitimus. Kvietė tapti ir turtingo didelio rajono laikraščio redaktoriumi, bet po dienos atsisakė supratęs, kad privalės spausdinti ne tai, ką nori, o tai, ką nurodo politikai. Populiarėjant internetui, „Zoria“ tiražas sumažėjo ir laikraštis buvo sujungtas su gretimo Bohoduchivo rajono laikraščiu „Visti“, išsaugant abu pavadinimus.
„Rašome apie kasdienį pafrontės žmonių gyvenimą, problemas ir nedidelius džiaugsmus. Nepritariu minčiai, kad karo metu blogybes reikia nutylėti, nes apie tai parašys priešai arba socialiniai tinklalapiai ir prarasi pasitikėjimą bei autoritetą. Rašome ir apie žmonių nusiskundimus, problemas, nors kova su okupantų propaganda lieka pirmoje vietoje, tai mano kovos frontas. Žinau, kad tiek arti Rusijos dirbdamas galiu žūti, bet esu savo šalies patriotas, noriu, kad penki anūkai gyventų laisvoje demokratinėje Ukrainoje, ir neketinu išsižadėti profesinio principo skelbti tiesą“, – sakė Vasylis.
