JAV kariuomenės atsargos pulkininkas ir JAV Karo jūrų koledžo profesorius Frankas Sobchakas teigia, kad dronų panaudojimas mūšio lauke Ukrainoje atvedė į aklavietę, primenančią Pirmajame pasauliniame kare susiklosčiusią situaciją.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
– Pradėkime nuo jūsų nuomonės apie šiuo metu vykstantį Rusijos puolimą, kuris, atrodo, sekasi geriau, nei daugelis tikėjosi. Kokia yra tikroji padėtis mūšio lauke?
– Manau, kad tai iš tiesų susiję su platesniu klausimu, kokia apskritai šiuo metu yra situacija kare. Daugeliu atžvilgių jis primena statišką Pirmojo pasaulinio karo stiliaus karinį konfliktą: Rusija labai lėtai, laipsniškai stumiasi į priekį, kartais užimdama vos vieną kvadratinį kilometrą per dieną. Karo tyrimų instituto skaičiavimais, jei Rusija ir toliau žengs į priekį tokiu tempu, jai prireiks 300 metų, kad okupuotų visą Ukrainą.
– Tačiau pastarosiomis savaitėmis tempas paspartėjo. Situacija tapo ypač sudėtinga netoli Pokrovsko ir Kupjansko, kur rusai pasiekė taktinį proveržį, bet vėliau buvo atstumti Ukrainos pajėgų. Kaip vertinate dabartinę situaciją?
– Aš į tai žiūrėčiau labiau strategiškai nei taktiškai. Taktiniu požiūriu matome du boksininkus ringe, kurie keičiasi smūgiais. Strateginis klausimas: kuris pirmas pavargs? Kas pasiduos ir kris? Tai susiję su dviem dalykais – gynybos pramonės baze ir valia. Kalbant apie valią, abi pusės išlieka nepaprastai stiprios. Nėra jokių signalų, kad Rusija būtų atsisakiusi savo maksimalistinių karo tikslų. Ukrainos ryžtas taip pat lieka nepakitęs. Taip, abiejose pusėse yra įtrūkimų ir skilimų, bet jie neturi lemiamo poveikio.
Taktiniu lygiu matome Pirmojo pasaulinio karo lygio sąstingį. Iš dalies tai lemia valios karas – du smūgiais besikeičiantys boksininkai. Kitas svarbus veiksnys, lemiantis karo veiksmų stagnaciją, yra dronai. Pirmojo pasaulinio karo metu tai lėmė kulkosvaidžiai, artilerija ir nuodingosios dujos, o šiandien – dronai. Jų poveikis yra dvejopas. Pirma, žvalgyba, stebėjimas ir žvalgymas: šiame kare abi pusės turi daug aiškesnį vaizdą, kas vyksta už priešo linijų, nei praktiškai bet kuriame ankstesniame konflikte.
– Dėl to daug sunkiau taktiškai nustebinti priešą.
– Būtent. Tačiau esant tokiai situacijai, kai nustebinti priešininką yra kur kas sudėtingiau, bet kurios pusės taktinės staigmenos nauda yra daug didesnė. Ukrainos kariai tai įrodė, surengę įsiveržimą į Kursko sritį, – jiems pavyko nustebinti priešininką operatyviniu, jei ne strateginiu, lygiu. Antrasis veiksnys yra tai, kad dronai daugeliu atžvilgių tapo vargšų oro pajėgomis, vargšų parama iš oro. Jie leido Ukrainai pasiekti kažką panašaus į lygybę ore. Priešingai nei prognozavo daugelis Vakarų analitikų, Rusijai tikrai nepavyko užsitikrinti dominavimo ore. Dronai išlygino jėgas. Abiejų pusių pajėgos gali vykdyti veiksmingus smūgius prieš pėstininkus ir šarvuočius, todėl didelio masto kariuomenės sutelkimas ir greitas žygiavimas pirmyn yra praktiškai neįmanomas.
– Taigi, artimiausiu metu nereikėtų tikėtis jokių didesnių proveržių?
– Jie mažai tikėtini. Tačiau nuo 10 metų studijuodamas karo istoriją susidariau įspūdį, kad tokie karai paprastai vyksta labai lėtai, kol staiga ima vystytis labai greitai. Grįžtant prie bokso metaforos: kai vienas kovotojas pagaliau yra nualintas ir nebegali išlaikyti gynybos, suduodamas nokautuojantis smūgis. Kai šiuo metu matomi įtrūkimai ims plėstis ir virs dideliais plyšiais, pamatysime greitą vienos iš pusių žlugimą – žinoma, jei karas tęsis pakankamai ilgai, kad tai įvyktų.
– Kiek skausmingas būtų smūgis Ukrainai, jei Rusija užimtų Pokrovską? Ar tai būtų laikoma strategine pergale, galbūt net nokautuojančiu smūgiu?
– Aš taip nemanau. Tai tikrai suteiktų Rusijai taktinį pranašumą, bet ne lemiamą. Manau, kad tikimybė, jog rusai galėtų pasinaudoti tokiu proveržiu ir imtis didelio masto manevrinio karo veiksmų, yra labai menka, nebent Ukrainos kariuomenė pakriktų, o tam kol kas nėra jokių prielaidų. Labiausiai tikėtinas Pokrovsko užėmimo rezultatas būtų tiesiog taktinis žingsnis į priekį. Pirma, Rusija nebeturi didelių manevrų galimybių. Ji jau išnaudojo didžiąją dalį savo Šaltojo karo laikų atsargų. Didžiulės šarvuočių ir transporto priemonių atsargos, kurias mes siejome su sovietinėmis pajėgomis, dingo. Ji tiesiog neturi galimybių rengti didelius manevrus, bent jau šiuo metu.
Ir net jei rusams kažkaip pavyktų tai padaryti, jie neturi reikiamo pasirengimo vykdyti kombinuotų ginkluotųjų pajėgų manevrinį karą. Tai labai sudėtingas uždavinys. Tam reikalingas nuodugnus mokymas ir pasirengimas visais lygiais [ir] vadovavimas visoje pavaldumo grandinėje.
– Ir toks manevrinis karas iš esmės yra NATO doktrina, o ne Rusijos.
– Būtent. Rusijos karo taktika yra priešinga amerikietiškai. Amerikiečių taktika yra siųsti kulką, o ne žmogų, naudoti technologijas, artileriją ar lėktuvus, siekiant išspręsti problemą. Rusijos taktika yra siųsti žmones. Mesti juos į mėsmalę, kol ši sulūš. Štai kodėl mažai tikėtina, jog jie galėtų surengti didelio masto manevrinį karą, ir kodėl aš nematau, kad galėtų įvykti operacinis proveržis.
– Kalbant apie didžiulį dronų vaidmenį šiame kare, ar būtų teisinga sakyti, kad jie atėmė iš artilerijos karo lauko valdovės karūną?
– Puikus klausimas. Artilerija tradiciškai buvo vertinama pagal masę: galima sutelkti batalionus, pulkus, kuopas ir vienoje vietoje panaudoti milžinišką ugnies galią. Vertinant šiuo metu vien Ukrainoje gaminamų dronų skaičių, neabejotinai taip pat peršasi žodis „masė“, nors atskiras drono gabenamas sprogstamasis užtaisas dažnai turi mažiau sprogstamosios galios nei 152 ar 155 milimetrų sviedinys. Taigi, grynai galingumo požiūriu artilerija tikriausiai vis dar turi pranašumą. Tačiau mes matome pokyčius. Ypač NATO pusėje. Buvo manoma, kad artilerija vystosi nuo masinių ugnies ruožų tikslaus šaudymo link. Šiandien dronai užpildo šią spragą.
– Kitas dažnai aptariamas aspektas yra artilerijos poveikis sausumos pajėgoms. Skirtingai nuo kareivių, dronas nepatiria kontuzijos, net jei yra numušamas. Jis nepatiria nervinio sukrėtimo dėl iš dangaus krentančių raketų.
– Tikrai taip. Be to, dronai taip pat gali daryti psichologinį poveikį priešo kariams. Pažiūrėkite vaizdo įrašus, kuriuose rusai panikuoja, bėga slėptis, neria į bunkerius – dažnai pirmasis dronas pažeidžia poziciją, o jam iš paskos atskrenda antrasis. Persekiojimas tampa asmeninis. Būti medžiojamam tokiu būdu yra siaubinga, net ir lyginant su atsitiktiniu apšaudymu artilerijos ugnimi. Kita vertus, manau, kad taip pat galima sukelti „šoko būseną“ ir dronus valdantiems bei į taikinius nukreipiantiems operatoriams.
– Ar palaipsniui patikėjus dronų valdymą ir kas sekundės operaciją dirbtiniam intelektui – o tokia, panašu, yra pageidaujama dinamika – tai lemiamai pakreips pusiausvyrą bepiločių orlaivių naudai?
– Taip, neabejotinai. Esame ant karo revoliucijos slenksčio – jei dar jo neperžengėme – kai dirbtinis intelektas perima dronų valdymą. Kol kas dar nematėme dronų, kurie būtų visiškai valdomi dirbtinio intelekto, kai žmogus visiškai nedalyvauja procese. Tačiau čia raktinis žodis yra „kol kas“. Karas tęsiasi, šalys vis labiau desperatiškai siekia pergalės šioje sekinančioje kovoje, todėl sprendimai, kurie anksčiau atrodė nepriimtini ir nesuvokiami, šiandien gali pasirodyti geriausiu variantu.
– Kiek dronai padeda spręsti gyvosios jėgos trūkumo problemą Ukrainos pajėgose?
– Jie vaidina labai svarbų vaidmenį. Dronai tapo pagrindine Ukrainos gynybos pramonės baze. Net kalbama apie galimybes per metus pagaminti iki milijono dronų. Toks mastas tikrai padėtų bent iš dalies kompensuoti karių trūkumą.
– O kaip rusai? Kaip jiems sekasi prisitaikyti ir neatsilikti?
– Rusai parodė, kad geba gana gerai prisitaikyti. Senas stereotipas apie Rusiją kaip apie grynai Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo stiliaus mėsmalę neatspindi jų gebėjimo diegti naujoves, kurį pastaruoju metu stebime.
Tuo pat metu reikia nepamiršti, kad jų pramoninė bazė yra didesnė. Daugelis Rusijos dronų pajėgumų, kuriuos matėme, kurie vis dažniau demonstruojami atakuojant Ukrainos miestus, yra paremti Irano bepiločių orlaivių technologijomis, ypač „Shahed“ modeliais.
Vis daugiau jų gaminama pačioje Rusijoje. Rusija taip pat sukūrė savo sistemas, pavyzdžiui, „Rubicon“, ir sparčiai didina dronų naikintuvų gamybos apimtis. Tai gali tapti rimta problema Ukrainai, jei ji nesugebės prisitaikyti ir išlikti vienu žingsniu priekyje inovacijų lenktynėse.
Kur kas svarbesnis strateginis klausimas – ar Rusijos sąjungininkai ir toliau stiprins savo pozicijas. Šiaurės Korėja suteikė milijonus artilerijos šovinių ir dešimtis tūkstančių karių; pranešama, kad dar daugiau karių jau pakeliui. Ar tai tęsis? Ar savų rūpesčių turintis Iranas ir toliau tieks rusams tokį patį skaičių dronų? Kol kas tai nėra aišku. Ir, atvirai sakant, svarbiausias veiksnys yra tai, ką darys Jungtinės Valstijos. Tiesiai šviesiai kalbant, Ukrainos sėkmė priklauso nuo JAV. Pusė karinės pagalbos Ukrainai atkeliauja iš Amerikos, todėl jei ji kada nors nutrūktų, kiltų didelė strateginė problema. O JAV politika nuo 2014 m. buvo, švelniai tariant, nepastovi.
– Pakalbėkime apie susitarimą, kurį [JAV] prezidentas [Donaldas] Trumpas sudarė su NATO – europiečiai perka ginklus iš JAV, kad juos perduotų Ukrainai. Ar galioja tokie pat apribojimai kaip ir anksčiau? Ar galime tikėtis, kad, pavyzdžiui, į tokį paketą bus įtrauktos [sparnuotosios raketos] „Tomahawk“? Jei viskas susiję tik su sandoriais, esu įsitikinęs, kad NATO atras keletą slaptų pinigų skrynelių, kurias galės atidaryti, – su sąlyga, kad JAV bus pasirengusios parduoti.
– Iš tiesų panašu, kad naujoji JAV politika yra naudoti NATO kaip tarpininką ginklams pirkti ir pristatyti. Ar bus nustatyti tokie patys apribojimai kaip anksčiau, kol kas neaišku, bet jei turėčiau spėti, nemanau, kad tai iš esmės pakeistų padėtį. Ar bus įtrauktos raketos „Tomahawk“, taip pat neaišku, bet manau, kad nėra nė vienos ginklų sistemos, kuri galėtų pakeisti situaciją vienos ar kitos pusės naudai. Konflikto esmė yra nacionalinė valia, gynybos pramonės bazė ir žmogiškieji ištekliai. Vienos kažkurios pusės pergalė bus pasiekta tik tada, kai kita pusė kris iš nuovargio.
– Atrodo, kad Ukraina taip pat nesiruošia sėdėti rankas sudėjusi ir laukti. Kyjivas sparčiai stumiasi pirmyn kurdamas naują raketą „Flamingo“ – daugelis teigia, kad ši sistema yra panaši, o kai kuriais atžvilgiais net pranašesnė už amerikietiškąją. Kiek tai gali būti svarbu pusiausvyrai mūšio lauke?
– Nors naujoji ukrainietiška raketa „Flamingo“ tikrai yra taktinė naujovė, aš ją priskirčiau ankstesniame klausime minėtų sparnuotųjų raketų „Tomahawk“ kategorijai. Nė viena ginklų sistema greičiausiai neturės lemiamos įtakos galios pusiausvyrai vienos ar kitos pusės naudai.
