Neteisėtas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka grasina Baltijos valstybėms ir Lenkijai išnykimu, bet amerikiečiams demonstruoja norą kalbėtis ir bendradarbiauti. Ar Minsko režimo vadovas turi tikros manevro laisvės ir gali gauti iš Vakarų taip trokštamą sankcijų sušvelninimą, ar jis tėra figūra Kremliaus žaidime?
Informacija trumpai
- A. Lukašenka jau paleido apie 300 politinių kalinių ir bando rodyti JAV, kad yra pasiryžęs derėtis dėl sankcijų sušvelninimo.
- Politinių kalinių skaičius Baltarusijoje nemažėja, o žmogaus teisių padėtis – negerėja.
- Ši JAV prezidento administracija yra pragmatiškesnė, todėl galėtų svarstyti švelninti sankcijas, bet jei ES neseks iš paskos, tai Baltarusijos režimui neteiktų ekonominės naudos.
- A. Lukašenkos kontaktai su Vakarais naudingi ir V. Putinui, taip jis gali „pamatuoti temperatūrą“ Vašingtone.
- Minsko režimo vadovo manevro laisvė itin ribota.
Lukašenkos signalai
A. Lukašenka liepos pradžioje paleido 16 politinių kalinių, birželį – 14 kalinių, tarp jų ir garsų opozicionierių Siarhejų Cichanouskį. Paraleliai daug žmonių Baltarusijoje tebėra sodinami į kalėjimus už nepaklusnumą režimui, įrašus socialiniuose tinkluose, dalyvavimus protestuose prieš 5-erius metus. Baltarusijos žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Viasna“ politiniais kaliniais laiko 1 164 žmones, tarp jų yra ir 2020 m. Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Beliackis. Mažiausiai 8 politiniai kaliniai jau mirė už grotų.
Iš viso per metus A. Lukašenka paleido apie 300 kalinių, o S. Cichanouskį A. Lukašenka paleido po JAV prezidento D. Trumpo specialiojo pasiuntinio Keitho Kelloggo vizito Minske. Ar tai tebuvo geros valios ženklas, ar A. Lukašenkai kas nors buvo pažadėta, – neaišku.
„Baltarusija yra visiška diktatūra. (...) Jokių alternatyvių galios centrų šalyje nebeliko, nėra slaptų pasipriešinimo judėjimų, šalyje neliko politinio dinamizmo“, – LRT.lt teigė Baltarusijos analitikas, „Sense Analytics Consultancy“ įkūrėjas Artiomas Šraibmanas.
Žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje nė kiek negerėja, birželio pabaigoje pažymėjo specialusis Jungtinių Tautų pranešėjas Baltarusijos klausimais Nils Muižnieks. Sausio 26 d. Baltarusijoje buvo surengti prezidento rinkimai, kuriuose pergalę ir vėl skelbė šalį nuo pat nepriklausomybės pradžios valdantis A. Lukašenka.
„Mano pirmtakė vienoje ataskaitoje pastebėjo, kad rinkimai yra žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje katalizatorius. Tai tiesa ir mano mandato metu – kuo arčiau rinkimai, tuo didesnės represijos“, – teigia N. Muižnieks.
Baltarusijos pareigūnai persekioja į užsienį pasitraukusius baltarusius, engia politiniais kaliniais pripažintųjų artimuosius, konfiskuoja turtą. Įkalinti žmonės susiduria su netinkamu elgesiu, kankinimais, smurtu, nuolatiniu bausmių pratęsinėjimu už „piktavališką nepaklusnumą“ pareigūnams.
„Įsivaizduokite: beveik atlikai visą savo bausmę kalėjime, kuri tau skirta neteisingai už tavo žmogaus teisių laikymąsi. Patyrei siaubingas sąlygas, prastą elgesį. Netrukus būsi paleistas, bet pareigūnai tave informuoja, kad tavo bausmė buvo pratęsta dar metams“, – sako N. Muižnieks. Kai kurių įkalintųjų bausmės tokiu būdu buvo pratęstos ir po tris kartus.
Nepaisant kalinių paleidimų, bendras įkalintųjų skaičius išlieka stabilus. Įkalinti žmonės verčiami filmuotis propagandiniuose vaizdo įrašuose, pasirašyti sutikimą bendradarbiauti su Valstybės saugumo komitetu (KGB).
Bet A. Lukašenka „bando signalizuoti, kad yra ne tik atviras dialogui, o ir nori, kad šis atneštų apčiuopiamų rezultatų, ne tik vizitus ir susitikimus“, sakė A. Šraibmanas.
Pastarąjį kartą aukštus amerikiečių pareigūnus A. Lukašenka priėmė 2020 m. vasarį – tuomet į Minską atvykęs Valstybės sekretorius Mike`as Pompeo pasiūlė režimui amerikietiškos naftos.
„JAV, ypač naujoji prezidento administracija, viešai išdėstė savo tikslą atnaujinti santykius su Rusija, atšaukti sankcijas. Žinant, kad Vašingtonas laiko Minską Rusijos dalimi, tai ir signalas Minsko režimui, kad gali būti interesas ar bent erdvė deryboms“, – LRT.lt pabrėžia buvęs Baltarusijos diplomatas, Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) bendradarbis Pavelas Slunkinas.
Šiemet vasarį įvyko slaptas trijų JAV Valstybės departamento pareigūnų, tarp jų vicesekretoriaus Christopherio Smitho, vizitas į Minską. Anot leidinio „The New York Times“ šaltinių, buvo aptarta galimybė švelninti sankcijas Baltarusijos režimui mainais į šimtų politinių kalinių paleidimą. Tačiau konkrečių žingsnių nė viena pusė nežengė. Be to, bet kokie Vašingtono manevrai daugiausia būtų neveiksmingi, jei sankcijų nešvelnintų Europos Sąjunga, ypač Lietuva, nes per Klaipėdos uostą Baltarusija vykdydavo kalio trąšų eksportą, itin svarbų Baltarusijos ekonomikai.
Prieš kelerius metus neatrodė, kad kalinių paleidimas galėtų padėti Lukašenkai gauti sankcijų sušvelninimą, bet augantis nuovargis dėl Rusijos karo Ukrainoje ir jokių pokyčių Ukrainoje nebuvimas tokią viltį Minske didina. Esminė kliūtis santykių su Vakarais šildymui – tebesitęsianti Rusijos invazija Ukrainoje.
„Jo galimybė balansuoti kaip anksčiau dabar neįsivaizduojama, nes jis yra bendrininkas kare. Kol karas tebevyksta, galioja jam įvestos sankcijos, nes jis yra Vladimiro Putino karinis sąjungininkas ar karinis satelitas, todėl sunku įsivaizduoti, kad sankcijos, spaudimas ir izoliacija galėtų tiesiog dingti dėl paties Lukašenkos veiksmų“, – teigia A. Šraibmanas.
Paliaubų ar taikos atveju sankcijos trąšų ar kitiems sektoriams galėtų būti atšauktos tiek Rusijai, tiek Baltarusijai, jei tai būtų susitarimo sąlyga.
„Bet kokie santykiai su Vakarais neturi padėti legitimizuoti Lukašenkos, bet turi ištraukti konkrečias, patikrinamas naudas, kartu stiprinant Baltarusijos pilietinę visuomenę ir demokratinius veikėjus egzilyje. Visa ši situacija primena Europai, kad tvarkantis su krizėje, o ne perėjime esančiais režimais reikia tiek strateginės partnerystės, tiek principingo pragmatizmo“, – pabrėžia Vokietijos Maršalo fondo JAV vyresnioji programos pareigūnė Maryna Rakhlei.
Manevro laisvė
A. Lukašenka ilgą laiką garsėjo sugebėjimu laviruoti tarp Vakarų ir Rusijos. Nors sąjunginės valstybės su Rusija sutartis buvo pasirašyta dar 1991-aisiais, realiai ji niekada nebuvo įgyvendinama. Susitikinėdamas tiek su V. Putinu, tiek su Europos valstybių vadovais, A. Lukašenka sugebėdavo tapti visų prekybos partneriu ir politiniu tarpininku.
Tačiau padėtis pasikeitė per revoliuciją, kilusią po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų 2020-aisiais. Tuomet vienintelis V. Putinas atėjo į pagalbą ilgamečiam sąjungininkui, kartu didindamas politinį spaudimą, Baltarusijos integraciją į Rusijos struktūras. Šiandien A. Lukašenka politiškai yra visiškai priklausomas nuo V. Putino, Rusijos karinės pajėgos Baltarusiją naudoja ir laiko savo šalies teritorija, o saugumo tarnybos, informacinė erdvė persmelktos iš Rusijos atvykusių pareigūnų ir naratyvų.
Tad ryškesniam santykių su Vakarais šildymui žalią šviesą turėtų uždegti ir V. Putinas. O tokiems nežymiems žingsniams kaip kalinių paleidimas veikiausiai nereikia Kremliaus pritarimo.
„Tik laiko klausimas, kada Putinas šį procesą palaikytų keliančiu grėsmę Rusijos ir Baltarusijos aljansui. Todėl jis [A. Lukašenka] tiesiog labai labai atsargiai tyrinėja vietovę, savo galimybių ribas. Abejoju, kad tai pasiektų mastą, kokį matėme prieš septynerius šešerius metus“, – pabrėžia A. Šraibmanas. Jo nuomone, A. Lukašenka galėtų mažinti savo priklausomybę nuo Kremliaus ir trindamas Rusijos įtaką Baltarusijos informacinėje erdvėje.
„Jis negali imtis jokių drastiškų žingsnių, bet tai nėra visiškai neįmanoma. Jei atvirai, dabar jis nejaučia jokio poreikio taip elgtis, dabar jis turi gana patogius santykius su Putinu, kuris jį remia finansiškai, politiškai, karinėje ir informacinėje srityse“, – teigia A. Šraibmanas.
Neturėdamas kitų alternatyvų, Minsko režimo vadovas nenori jų gadinti savo flirtavimu su Vakarais. Apie 90 proc. prekių iš Baltarusijos šiandien keliauja į Rusiją, o iš čia – toliau į pasaulį, todėl Maskva gali bet kada užgniaužti kaimynės ekonomiką. Baltarusija ir energetiškai priklausoma nuo Rusijos, būtent todėl anksčiau A. Lukašenka nuoširdžiai džiaugėsi amerikiečių siūlymais pakeisti Rusijos naftą importuojama iš JAV.
Santykių dinamiką galėtų pakeisti nebent intensyvesnės V. Putino pastangos visiškai praryti Baltarusiją. „Tuomet galime pamatyti Lukašenkos bandymą atitolti, diversifikuoti savo užsienio politiką, o ir diplomatija iš JAV bei ES pusės galimai bus aktyvesnė“, – svarstė A. Šraibmanas.
Tačiau A. Lukašenkos diplomatinės pastangos gali reikšti jau vykstančią kovą dėl Baltarusijos režimo išlikimo.
„Tai strateginės desperacijos ženklas. Senosios pasaulio tvarkos griūtis, kurią dar paskatino nenuspėjama Trumpo užsienio politika, sukūrė pasaulį, kuriame buvusios taisyklės ir garantijos nebeveikia. Šioje nestabilioje aplinkoje Baltarusijos režimas mano iškilus jo egzistencijos klausimą“, – LRT.lt teigia M. Rakhlei.
Jos nuomone, net ir pratybų „Zapad 2025“ masto sumažinimą galima laikyti manevru, kuriuo A. Lukašenka siekia prisivilioti Vakarų prielankumą.
Naudingas ir Putinui
JAV veikiausiai nenori tik padėti į laisvę išeiti politiniams kaliniams. Vašingtono skaičiavimuose A. Lukašenka galimai matomas kaip tarpininkas pokalbiams su V. Putinu, galintis padėti įtikinti Kremliaus šeimininką būtinybe sudaryti paliaubas ir taiką Ukrainoje.
„Lukašenka neturi jokių svertų Putino sprendimų priėmimui, taikos procesui, Rusijos armijai, Putino strateginiam mąstymui ir jo planams Europoje ir Ukrainoje. Bet jis turi priėjimą prie Putino ausies. Tai derybose ir siūlo amerikiečiams. Jis bando save pristatyti kaip žmogų, kuriuo Putinas pasitiki, kuris gali prieiti prie Putino, kuris supranta Putiną“, – teigia P. Slunkinas.
Amerikiečiams A. Lukašenka taip pat veikiausiai aiškina, kad gali geriau atskleisti tikruosius V. Putino norus bei būti geru tarpininku.
„Problema ta, kad Lukašenka neturi tikrų svertų Putinui. Ir nesu tikras, kad Putinas jo labai klausytų, o išgirdęs pakeistų savo nuomonę“, – teigia P. Slunkinas.
Tačiau A. Lukašenkos pašnekesiai su vakariečiais naudingi ir V. Putinui – taip jis gali be jokios atsakomybės „pamatuoti temperatūrą“ ir pristatyti įvairias idėjas bei išgirsti reakciją į jas.
„Išanalizavus Rusijos ir Baltarusijos strategijas, atrodo, kad kartais jie žaidžia žaidimą „geras policininkas, blogas policininkas“, – teigia P. Slunkinas. – Kai Lukašenka perduoda kokią nors Putino žinutę ar tiesiog tyrinėja atmosferą jam, tai nereiškia, kad Putinas prisiima kokią nors atsakomybę už jo žodžius, kažką pažada. Bet kartu jis gali geriau suprasti, kokie yra Vašingtono planai ir jo galimybės, ką jis gali ir ko negali Ukrainoje, ar turėtų dar griežčiau laikytis retorikos apie okupaciją, ar pradėti vaizduoti, kad nori taikos.“
Visiška Lukašenkos priklausomybė nuo Putino kelia nerimą NATO Rytų flango valstybėms, todėl regione gali daugėti noro suteikti jam erdvės kvėpuoti ir bent kiek atitolti nuo Maskvos. „Nuoširdžiai tikiu, kad Lukašenka nori būti labiau nepriklausomas nuo Rusijos. Jis žino, kokia brutali yra Rusija, kodėl ji pavojinga. Bet tuo pačiu metu jis nė kiek nepasitiki Vakarais ir žino, kad bet kokios nuolaidos susilpnintų jo režimą. (...) Jis gali paleisti kalinius, bet veikiausiai tai ir tėra viskas, ką jis gali“, – svarsto P. Slunkinas.
Būtent NATO ir Rusijos karo baime A. Lukašenka gali pasinaudoti siekdamas palenkti Vakarus padėti jam būti labiau nepriklausomam nuo Rusijos. Tačiau Maskva kontroliuoja Baltarusijos ekonomiką, tad nepriklausomybė nėra įmanoma, o V. Putinas Baltarusijos teritorija kariniams tikslams gali naudotis kaip tinkamas.
Pats A. Lukašenka nevengia ne tik tiesti bendradarbiavimo rankų Vakarų šalims, bet ir grasinti kaimynėms. Per susitikimą Baltarusijos režimo švenčiamą Nepriklausomybės dienos proga liepos 1 d. A. Lukašenkas aiškino, kad Baltijos šalys ir Lenkija „išnyks iš pasaulio žemėlapio, jei tęs dabartinę politiką“ ir apkaltino Vokietiją, kuri Lietuvoje dislokuoja brigadą, noru kariauti.
„Niekas nenori prisiminti, kuo baigėsi „hitlerinės Europos Sąjungos“, kaip dabar madinga sakyti, žygis į Rytus“, – pridūrė A. Lukašenka.
Tad vienintelis pokyčių šaltinis gali būti režimo pasikeitimas. „Kaip žinome iš istorijos, tokie režimai yra stabilūs iki pat momento, kai nebėra. Ir niekas nežino, kada šis momentas ateis. Baltarusijos atveju [pokyčius] išjudinti turėtų kažkokie įvykiai Rusijoje arba jei kažkas nutiktų pačiam Lukašenkai, nes jo režimas itin personalizuotas. Tokiems režimams sunku pergyventi lyderį ir išlikti tokiems patiems“, – svarsto A. Šraibmanas.
