„Norėčiau, kad Švedija pasiųstų karių į Ukrainą. Mums vis tiek teks kovoti su Rusija. Jei ne šiandien, tai po kelerių metų. Geriau veikti dabar, kol Rusija yra silpnesnė“, – skusdamas bulves sako 35-erių metų karo medikas iš Švedijos Danielis.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Paprastai jis dirba su kiek kitokiais instrumentais – švirkštais, lašinėmis, turniketais, bet šiuo metu jo rankose bulvių skustukas.
Lauke šilta ir ramu. Šiandien rami diena stabilizacinio punkto ant ratų ekipažui. Medikams taip būna nedažnai, todėl jie užsiima tuo, kam įtemptomis dienomis pritrūksta laiko – ruošia autobusą sužeistiesiems vežti, o Danielis visiems gamina pietus – bulvių košę ir daržovių salotas.
Jis nepanašus į stereotipinį švedą – nėra šviesiaplaukis mėlynakis. Vyras išsiskiria vešliais juodais antakiais ir tamsiais trumpais plaukais. Be jo, čia, „Hospitalierių“ bazėje Dnipropetrovsko srityje, niekas nekalba švediškai, ne visi ir angliškai gerai supranta, todėl Danielis mokosi ukrainiečių kalbos. Kelias frazes jis yra įvaldęs beveik tobulai. Tačiau dažniau į kalbą praslysta keiksmažodžiai. Taigi bendraujame maišyta anglų ir ukrainiečių kalba.
Paskaitykite, kodėl švedas įsitraukė į Rusijos ir Ukrainos karą, kaip aplankė 50 šalių ir kaip privertė ukrainiečius atsisakyti rusų kalbos.
Suvalgė nudobtos meškos širdį ir užkariavo benamio šuns širdį
Iki 13 metų Danielis gyveno mažame Heloso kaimelyje pietų Švedijoje. Ten jo šeima turėjo ūkį, kuriame augino arklius, triušius ir kiaules. Jį pardavę, persikėlė į Vesterviką – miestą ant penkių tūkstančių mažų salelių, į kurį turistai atvyksta plaukioti baidarėmis arba dalyvauti kasmet 18 a. pilies griuvėsiuose rengiamame muzikos festivalyje.
Baigęs vidurinę mokyklą Danielis nusprendė ne studijuoti, o pamatyti pasaulį. Jis dirbo ledų ar dešrainių kioskuose, taupė pinigus kelionėms ir leidosi tyrinėti naujų horizontų.
„Aplankiau 50 šalių ir nė karto nemokėjau už viešbutį. Jei nepavykdavo rasti nakvynės per „Couchsurfing“, sumokėdavau už lovą nakvynės namuose. Tam daug pinigų nereikia“, – prisimena jis.
Kai kuriose šalyse užsibūdavo ilgesnį laiką, pagyvendavo kelis mėnesius. Kartais grįždavo ne vienas. Pavyzdžiui, iš Moldovos parsivežė šunį, kurį pavadino Džozefu. Taip iš benamio šuns jis virto numylėtiniu, vilkinčiu specialią striukę ir kartu su šeimininku važinėjančiu sniego motociklu.
„Savanoriavau, gyvenau Moldovoje, padėjau beglobiams gyvūnams. Pietų Korėjoje dirbau su vaikais. Sulaukęs 24-erių grįžau į Švediją ir Malmės universitete pradėjau studijuoti slaugą. Studijas baigiau būdamas 29-erių“, – pasakoja Danielis.
Švedijoje jis dirbo privačiu slaugytoju, o laisvalaikiu mėgo medžioti. Vyras prisimena, kaip kartą su kitais medžiotojais valgė nudobto lokio širdį.
„O, Ukraina – tai beveik kaip Rusija“
Prieš karą Danielis du kartus buvo lankęsis Ukrainoje. Pirmą kartą 2010 m., antrą kartą – po trejų metų. Jis žaidė S.T.A.L.K.E.R. ir labai norėjo pamatyti Čornobylį. Pažįstami bandė jį atkalbėti nuo apsilankymo Ukrainoje, sakydami, kad ten nesaugu.
„Tuo metu apie Ukrainą beveik nieko nežinojome. Žmonės galvojo: „O, Ukraina – tai beveik kaip Rusija.“ Ir, beje, kai kurie žmonės Europoje vis dar taip galvoja, nepaisant net vykstančio karo“, – sako Danielis.
Tačiau švedas visada jautėsi saugus Ukrainoje. O Čornobylis ir Pripetė jį tiesiog apstulbino.
„Pirmąjį kartą į Kyjivą atvykau su savo švede mergina. Centrinėje miesto stotyje ji pametė pasą. Kažkas jį rado ir perdavė Švedijos ambasadai. Nemanau, kad Švedijoje taip būtų nutikę“, – prisimena vyras.
Danielis sako, kad jam patinka ukrainiečių mentalitetas ir tai, kad jiems labai svarbi šeima. Švedijoje, pasak jo, tai nėra taip svarbu.
„Ukrainoje žmonės stengiasi rūpintis vieni kitais. Jie padeda maistu, evakuoja arti fronto atsidūrusius senyvus žmones. Man tai labai patinka Ukrainoje. Taip pat tai, kad ji saugo Europos sienas“, – dalijasi įspūdžiais Danielis.
„Artimieji manė, kad išėjau iš proto“
„Kai išgirsti, kad viena didžiausių pasaulio karinių galybių įsiveržia į Ukrainą, automatiškai pagalvoji, kad Ukraina neatsilaikys. Nesvarbu, kaip myli Ukrainą, – tai atrodo neišvengiama“, – plataus masto karo pradžią prisimena Danielis.
Vykti į Ukrainą jis planavo dar 2014 m., bet tuo metu studijavo universitete, o jį baigęs norėjo patobulinti savo įgūdžius praktikoje.
„Problema ta, kad kai kurie savanoriai atvyksta ir nesupranta, kur jie atsidūrė. Jie sukelia daugiau problemų, nei padeda. Tai buvo mano didžiausia baimė – kad nuvyksiu ir nepadėsiu, o tik veltui panaudosiu išteklius. Tik praėjusiais metais pajutau, kad esu pasiruošęs“, – aiškina švedas.
Internete jis rado „Frontline Medics“ – užsienio savanorių organizaciją, kuri padeda evakuoti sužeistus Trečiosios šturmo brigados ukrainiečių karius. Jis susitaupė pinigų kelionei ir savanorystei Ukrainoje ir tik tada nusprendė, kad atėjo laikas.
„Kai pasakiau, kad važiuoju į Ukrainą, artimieji manė, kad išėjau iš proto. Jie norėjo, kad pasilikčiau Švedijoje. Bet, manau, kad tai normalu – juk tai yra tavo šeima, jie tave myli ir nenori, kad tau kas nors nutiktų. Bet jie su tuo susitaikė“, – prisimena Danielis.
Danielio tėvai išsiskyrė, kai jam buvo 18 metų. Jis turi seserį, brolį ir pusiau brolį. Visi jo šeimos nariai savo telefonuose yra įsidiegę programėlę „Signal“, nes jis nenori naudotis „Messengeriu“ ar „Instagramu“.
„Kiekvieną dieną siunčiu jiems nuotrauką, kad žinotų, jog esu gyvas, ir nesirūpintų. Net mano močiutė turi programėlę „Signal“! Jai 87-eri metai – šauni moteris“, – aistringai apie savo šeimą pasakoja Danielis.
Po kelių mėnesių savanoriškos tarnybos „Frontline Medics“ jis perėjo į Didžiosios Britanijos organizaciją „MM Rescue“ ir dirbo 67 brigadoje. Ten jis susipažino su keliais buvusiais „Hospitalieriais“.
„Manau, kad „Hospitalieriai“ yra geriau organizuoti, didžioji dauguma jų ukrainiečiai. Su jais man labiau patinka dirbti. O tos mažesnės organizacijos skirtos užsieniečiams, kurie nori atvykti kelioms savaitėms. Aš planuoju pasilikti ilgam“, – sako švedas.
Tačiau tam gali sutrukdyti biurokratinės kliūtys. Europiečiai Ukrainoje be vizos gali būti 90 dienų. Norint pasilikti ilgiau, reikia gauti vizą D-10 – susirinkti nurodytus dokumentus ir nuvykti į Ukrainos ambasadą Lenkijoje. Neišvykus iš Ukrainos, šios vizos gauti neįmanoma. Ji išduodama savanoriams ir taip pat galioja 90 dienų.
O planuojantys pasilikti dar ilgiau, turi gauti leidimą laikinai gyventi vienerius metus. Tačiau, kaip sako Danielius, karo sąlygomis ne visada aišku, kada ir kaip visa tai susitvarkyti.
Ukrainiečių kalba ir biurokratija
Pokalbio metu švedas netikėtai pavadina 2014 m. Rusijos invaziją „pilietiniu karu“, bet tuoj pat atsiprašo. Jis paaiškina puikiai suprantąs, jog tai buvo Rusijos agresija. Tačiau dėl veiksmingos Rusijos propagandos daugeliui užsienyje atrodė, kad tai – vidaus konfliktas.
Ir priduria, kad Švedijoje diskutuojama apie Rusijos grėsmę, nes Rusija „nepamiršo Poltavos mūšio“.
„Vyksta prieš Švediją nukreiptas informacinis karas. Rusai pjauna kabelius Baltijos jūroje, šnipinėja bepiločiais orlaiviais, naudoja povandeninius laivus. Tai – hibridinė konfrontacija“, – aiškina pašnekovas.
Šiuo metu Danielis mokosi ukrainiečių kalbos. Jis naudojasi kalbų programėlėmis, o nuo birželio mėnesio pradės nuotoliniu būdu mokytis Lundo universitete Švedijoje. Šis kursas buvo pradėtas dėstyti prasidėjus plataus masto karui – daug studentų, anksčiau studijavusių rusų kalbą, nusprendė pereiti į ukrainiečių kalbą.
Į ukrainiečių kalbą perėjo ir Danielio mergina Tetjana iš Odesos.
„Ilgai kalbėjau rusiškai. Dabar kartu su Danieliu mokausi ukrainiečių kalbos. Kol vyks karas, mes būsime Ukrainoje. Taip pat manėme, kad čia susituoksime. Bet kalbame ir apie tai, kad gal po karo išvyksime gyventi į Švediją“, – dalijasi mintimis Tetjana.
Jiedu susipažino internetu, o dabar kasdien bendrauja vaizdo ryšiu.
„Kartą jau buvome susitikę. Ji nekalba angliškai. Todėl aš dar intensyviau mokausi ukrainiečių kalbos“, – sako Danielis.
Jis prisipažįsta, kad norėtų grįžti į Švediją, bet turėti vasarnamį Ukrainoje. Pusę metų gyventi ten, o pusę metų – čia. Juk Ukrainoje daug daugiau saulės. Bet dabar jis tikrai čia ne dėl vitamino D. „Švedija taip pat suinteresuota, kad Ukraina laimėtų šį karą, nes jei Ukraina pralaimės, rusai persikels arčiau Švedijos. Tačiau pagrindinė priežastis – moralinė pareiga“, – sako švedas.
