Vaikystėje Kirilas Babkinas ir jo broliai bei seserys liko našlaičiais – iš motinos alkoholikės buvo atimtos motinystės teisės. Praėjusį pavasarį motinai žuvus, kai namuose kilo gaisras, devyniolikmetis K. Babkinas savanoriškai išėjo kariauti į Ukrainą – pasirašė sutartį, žadančią didžiulį atlyginimą, kuris padės išlaikyti jaunesnius brolius ir seseris.
Ši publikacija yra portalo LRT.lt partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Rugsėjį K. Babkinas žuvo kovodamas kažkur Ukrainoje. Gruodžio 11 d. jis buvo palaidotas Jelabugos kaime, centriniame Rusijos Tatarstano regione.
Kai gruodžio 10 d. socialiniame tinkle „VK“ buvo paskelbtas jo nekrologas ir tragiška istorija, žmonės komentaruose reiškė užuojautą.
„Man gaila jo brolių ir seserų. Jis stengėsi dėl jų, kad jie atsistotų ant kojų. Tai labai skaudu ir liūdna“, – rašė Ildusu pasivadinęs komentatorius.
„Kad savo brolius ir seseris pastatytų ant kojų, jis turėjo vykti į svetimą šalį su ginklu ir atimti kažkam gyvybę? Net nežinau, ką pasakyti“, – susijusiame įraše „Telegram“ kanale svarstė kitas socialinių tinklų vartotojas.
Užuojautos ir K. Babkino istorija leidžia pažvelgti į tektoninius pokyčius, kuriuos išgyvena Rusijos visuomenė, artėjant trečiosioms invazijos į Ukrainą metinėms.
Vis labiau autokratinis prezidento Vladimiro Putino valdymas gniaužia kitaminčius, slopina politinę opoziciją ir kriminalizuoja ginkluotųjų pajėgų kritiką ar net atviras diskusijas apie karo eigą bei motyvus.
Dėl represijų sociologams, viešosios nuomonės tyrėjams ir žurnalistams sunku suprasti paprastų rusų, ypač gyvenančių provincijose, atokiau nuo didžiųjų miestų, tokių kaip Maskva ir Sankt Peterburgas, nuotaikas.
Keletą gruodžio ir sausio savaičių „Radio Free Europe / Radio Liberty“ Baškirų ir totorių tarnybos korespondentai šifruotomis žinutėmis ir komentarais socialiniuose tinkluose kalbėjosi su daugiau nei tuzinu žmonių, daugiausia Tatarstane, tačiau taip pat Baškirijoje ir Samaros srityje, bandydami išsiaiškinti požiūrį į karą ir Rusijos visuomenės pokyčius.
Visi kalbėjo su sąlyga, kad, siekiant išvengti saugumo tarnybų dėmesio, jų vardai ir pavardės bus pakeisti arba iš dalies paslėpti.
„Kalbant apie karą ir jo pasekmes kiekvienam iš mūsų ir visai šaliai, pasakyčiau taip: darosi vis baisiau“, – sakė 52 metų socialinė darbuotoja Irina iš Ufos.
„Karas tapo dar artimesnis, o siaubas dar didesnis, – sakė ji. – Viena vertus, tai, žinoma, baugina. Kita vertus, tai stiprina viltį, kad tie, kurie dar nesuprato, kas vyksta, viso to siaubo, pagaliau supras.“
„Ką galiu pasakyti? Aš nustojau nuolat sekti naujienas – tai buvo tarsi gynybos mechanizmas“, – teigė 30-metė Alisa, tvarkanti vienos Samaros įmonės socialinių tinklų paskyras.
Nuo pirmųjų invazijos metų Rusijos pareigūnai nepateikia oficialių duomenų apie aukas. Tačiau Vakarų vertinimais, iki šiol žuvo ir buvo sužeista daugiau kaip 700 tūkst. rusų; vienas britų pareigūnas prognozavo, kad iki rudens skaičius turėjo pasiekti 1 milijoną. „Radio Free Europe / Radio Liberty“ skaičiavimais, Tatarstanas ir Baškirija yra vieni labiausiai nukentėjusių regionų.
„Laisvų šalyje likusių žmonių balsų girdisi vis rečiau“, – sakė 55 metų Ufos gyventojas Irekas, dirbantis vienoje kultūros įstaigoje.
„Daugelis žmonių tyli ir niekaip neišsako savo minčių, – teigė jis. – Miesto gatvėmis vaikšto daugybė neįgaliųjų su kamufliažinėmis uniformomis, su ramentais, lazdomis ar neįgaliųjų vežimėliais. Miestų ir kaimų kapinėse pilna vėliavų, plevėsuojančių virš šviežių kapų.“
Kiniški automobiliai, seni prietaisai ir „Coca-Cola“ iš Irano
Anksčiau Rusijos ekonomika buvo kuklios vidurinės klasės gerovės garantas. Tačiau prasidėjus karui ji tapo pagrindiniu jo varikliu – karinės pramonės gamyklos dirba dieną ir naktį, kad aprūpintų kariuomenę tankais, artilerija, ginklais ir šaudmenimis. Vakarų sankcijos prispaudė pramonę ir verslininkus, nutraukė tiekimo grandines su Europa ir perorientavo prekybos kelius į pietus ir rytus.
Daugelis žmonių, su kuriais kalbėjosi „Radio Free Europe / Radio Liberty“, skundėsi žemiškesniais, labiau juos liečiančiais rūpesčiais – ko yra maisto prekių parduotuvių lentynose („Coca-Cola“ iš Irano) arba pasikeitusiomis Rusijos rinkoje parduodamų automobilių markėmis (šiandien didesnė jų dalis kiniški).
45 metų Ufos universiteto mokslo darbuotojas Denisas palankiai vertina praėjusius metus ir optimistiškai tiki ekonomikos atsparumu. Jis mano, kad daugeliui žmonių karo „dundesys“ tapo foniniu triukšmu.
„Šiandien negaliu pirkti drabužių iš Italijos. Negaliu skristi į Barseloną savaitgaliui. Negaliu nusipirkti europietiško automobilio, – sakė jis. – Tiksliau, galiu visa tai padaryti, bet tai tapo brangiau ir sunkiau.“
„Vietoje Barselonos galima skristi, pavyzdžiui, į Bucharą, – sakė jis, turėdamas omenyje senovinį Šilko kelio miestą Uzbekijoje. – Jis taip pat gražus ir įdomus. Nors keista, kad bilietai į Bucharą šiandien tris kartus brangesni, nei būdavo į Barseloną.“
Ireko teigimu, importuojamų kiniškų automobilių, kurie pakeitė vakarietiškas markes, gausa nustebino daugelį rusų.
„Tikėtina, kad ši problema mums neduos ramybės ateityje – nuolatiniai gedimai ir perkrautos automobilių remonto dirbtuvės. Visi mano pažįstami automobilių mechanikai, automobilių ekspertai, kritikuoja kiniškų automobilių kokybę, vadina juos vienkartiniais“, – sakė Irekas ir kartu išreiškė nepasitenkinimą įsigytu kinišku išmaniuoju telefonu.
Pasak jo, viena iš augančių pramonės šakų yra buitinės technikos aptarnavimas: „Šiandien žmonės dažniau remontuoja senus prietaisus ir rečiau perka naujus.“
Tatarstaną ir kitas provincijas užplūdo pinigai – premijos sutartis pasirašiusiems kariams savanoriams, dideli kariškių atlyginimai ir išmokos žuvusiųjų artimiesiems. Kai kuriuose regionuose šis pinigų srautas iš pagrindų išjudino vietos ekonomiką, nes žmonės išlaidauja, pirkdami naujus prietaisus, dažniau ryžtasi didesniems pirkiniams.
„Net ir norėdamas negali išvykti iš šalies“
Kai kurie žmonės teigė neskurstantys, bet ir toli gražu negyvenantys pasiturinčiai. O emigruoti ar visam laikui išvykti iš šalies – jiems ne išeitis.
„Negaliu sakyti, kad pragyvenimo lygis smuko, priešingai, net pakilo minimalus atlyginimas, – sakė 28 metų Larisa, dirbanti Samaros valstybinėje įstaigoje, padedančioje teatrams ir muziejams planuoti renginius. – Tačiau apskritai, turint omenyje mūsų gyvenimo lygį, net ir norėdamas negali išvykti iš šalies.“
27 metų programuotojui iš Saratovo Rustamui praėjusiais metais didžiausia problema buvo valdžios sprendimas blokuoti arba riboti prieigą prie „YouTube“ ir socialinės platformos „Discord“.
„2024 m. atnaujinau kompiuterį, neseniai nusipirkau televizorių. Iš tikrųjų yra didžiulė infliacija, didelės palūkanų normos; valiuta taip pat nestiprėja. Tai turi įtakos gyvenimo lygiui, bet ne tiek, kad atsidurčiau ties skurdo riba, badaučiau ir panašiai“, – sakė jis.
Samaroje, kaip ir daugumoje miestų bei miestelių, reklaminiuose stenduose ir plakatuose autobusų stotelėse skelbiama apie premijas kariams savanoriams ir raginama atlikti patriotinę pareigą.
„Kai matau šiuos erzinančius plakatus su drąsiais kareiviais ir astronominių išmokų pažadais, vos galiu susilaikyti sarkastiškai nenusijuokęs, – teigė 41 metų sandėlio darbuotojas Dmitrijus iš Samaros. – Per pastaruosius du ar tris mėnesius žadamos išmokos padvigubėjo.“
„Iš to suprantu, kad mūsų valdžia susimovė su mobilizacija ir dabar vilioja žmones kitais būdais“, – sakė jis, svarstydamas, ar verbuotojai iš tiesų yra pasiryžę mokėti tokio dydžio išmokas ir premijas.
„Kaip man teko girdėti iš žmonių, kurie buvo Ukrainoje, dauguma tų, kurie vyksta dėl pinigų, labai greitai miršta“, – pridūrė jis.
