Naujienų srautas

Pasaulyje2024.11.19 20:02

Aplankėme Kurską: susirėmimai, ištuštėjusios gatvės ir grėsmingai dūzgiantys dronai

00:00
|
00:00
00:00

Nesu drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną, o į Sumus nuvykau paprašytas pagelbėti lietuvio savanorio. Iš ten su ukrainiečių kariais nuvykau į Kurską, kur mus vijosi dronai, o tolumoje aidėjo sprogimų garsai. Vietiniai gyventojai sako, kad karas yra blogai ir prašė tai perduoti lietuviams.

– Sveiki. Judu vietiniai? Ką čia vežat?

– Vandenį vežam. Taip, vietiniai. O kas tu toks? Korespondentas?

– Taip, korespondentas. Ką galite pasakyti apie karą, tai gerai ar blogai?

– Tai labai blogai. Mes juk niekam nieko blogo nedarėm. Mudu iš viso esam niekas, paprasti žmonės.

– Ar kaime daug gyventojų likę?

– Daug. Ir visi alkani, sušalę. O dabar žiema artėja, nėra kaip šildytis, ėmėme medžius kirsti.

– Parduotuvės neveikia?

– Neliko nė vienos.

– O maistą jums atveža?

– Taip, ukrainiečiai. Už tai jiems ačiū.

– Ar dažnai atveža?

– Kartą per savaitę.

– Daug žmonių kaime žuvo?

– Nemažai.

– Kodėl tempiat vandenį, pas jus jo namuose nėra?

– Iš šulinio prisisėmę vežam. Anksčiau kaime viskas buvo – vandentiekis, dujos, šviesa, o dabar nieko neliko. Be vandens net arbatos juk neišsivirsi.

– O būna, kad kaimą ir dabar apšaudo?

– Jūs ką? Čia kiekvieną dieną sprogimai, ir dar kokie.

– Galit prisistatyti?

– Valentinas Černyšovas, man septyniasdešimt metų, iki pensijos dirbau anglių šachtose šiaurėje, Vorkutoje.

– O aš Sergejus Stepaničenka. Man 43, dirbau veterinarijos gydytoju fermoje.

– Ar moterų ir vaikų kaime liko?

– Yra, bet nedaug.

– Ar nebijote čia gyventi, nenorite išvykti?

– O kaip išvažiuoti? Mūsų neišleidžia. Norėtume, kad padarytų specialų koridorių išvykti.

– Ten žiūriu kyla dūmų stulpai, gal toje pusėje frontas?

– Taip, mūšiai toje pusėje. Ten nenutyla sprogimai. O tu gali mums padėti išvykti? Iš kur tu?

– Iš Lietuvos, iš Vilniaus.

– A, tai tu kaip ir mes, nieko čia negali. Gaila.

– Sėkmės judviem. Ką pasakyti Lietuvoje, kad karas yra blogai?

– Labai blogai. Visiems tai pasakykit.

Taip baigėsi mano pokalbis su dviem Kozača Lopanės kaimelio gyventojais Ukrainos karių užimtoje Kursko srityje, Rusijoje. Norėjau juos ilgiau pakalbinti ir paieškoti kitų pašnekovų, tačiau šarvuota karine mašina „Hummer“ čia atvežęs ukrainiečių karys šaukiniu Lapinas rankos mostelėjimu paragino skubiai grįžti į mašiną. Mat horizonte pasirodė dūmų stulpai ir ėmė garsėti sprogimų aidai.

Kai paskutinis iš keturių keleivių įšokau į mašiną ir pajudėjome, šalia sėdėjęs savanoris sušuko – „matau droną, skrenda į mūsų pusę“. Po šių žodžių Lapinas nuspaudė iki galo greičio pedalą ir nurūkome link pasienio. Rusijos ir Ukrainos pasienio pervažiavimo punkte absoliučiai visi pastatai sugriauti per mūšius. Palei kelią nemažai sudegusių karinių mašinų, jos liudija, kad per ukrainiečių įsiveržimą į Kurską čia vyko įnirtingos kovos.

„Nesibaiminkit, mus vejasi FPV dronas, o tokie – lėti, „Hummer“ nepavys, nors ši mašina irgi nėra labai greita, nes sunki“, – bandė mus raminti Lapinas.

Šis 26 metų vaikinas tėvynės ginti išskubėjo 2022 m. vasario 24-ąją, kovojo karštuose Donecko fronto ruožuose ir buvo šešis kartus sužeistas. Jo padalinys į Sumus buvo perkeltas likus vos penkioms dienoms iki Kursko operacijos pradžios, tačiau apie tai, kad teks veržtis į Rusijos teritoriją, sužinojo tik puolimo rytą.

Nesu drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną, o į Sumus nuvykau paprašytas pagelbėti lietuvio savanorio. Šio vadovaujamas fondas sugebėjo parūpinti 48 automobilius Ukrainos kariams, tačiau Kyjive pritrūko vairuotojų, tad sutikau vieną automobilį nuvairuoti iki Sumų.

Ten automobiliai buvo išdalinti įvairiems daliniams, o du automobilius gavęs 225 brigados aprūpinimo skyriaus vadas Jurijus šaukiniu Ginklininkas pakvietė apsilankyti rezerviniame jų poligone. Apžiūrint miške išraustus apkasų labirintus, technikos slėptuves bei po žeme įrengtus „miegamuosius“, išgirdau netikėtą raginimą prisijungti prie vykstančių į Kursko sritį.

Kai sustojome pasižvalgyti Sudžoje ir toliau į Rusiją esančioje Kozača Lopanėje, Lapinas įspėjo ilgai neužsibūti, nes kalbindami kareivius bei praeivius sudarome žmonių susibūrimą, kuo galime sudominti priešą. Šio turimos skraidyklės „Orlan“ sugeba pakilti net į dešimties kilometrų aukštį ir todėl yra nepastebimos, bet jų operatoriai daug ką mato, nes skraidyklėje yra galinga optika.

Rajoninis centras Sudža atrodė tarsi išmiręs. Mūšiai čia turbūt nebuvo labai dideli, nes namų sugriauta nedaug. Miestelis atrodė tvarkingas, pastatai gražūs, keliai geri.

„Daug kas čia prieš karą lobo iš pasienio kontrabandos su Ukraina, bet jei nuvyktumėt giliau į Rusiją, ten namai prastesni, o keliai košmariški“, – paaiškino Lapinas.

Tačiau Sudžos gatvių pakraščiuose stovi daug sudegusių mašinų, tačiau dalį jų, pasirodo, slapta padega patys rusai.

„Tam, kad lengviau atskirtų naujai atvykusias mašinas ir žinotų, jog tai ukrainiečių kariai, į kuriuos nukreiptų taikinius“, – paaiškino Lapinas.

Ant vieno pastato sienos pastebėjau rusiška reklamą, ant kurios ukrainiečių kariai užrašė – „Už Donbasą“, „Už Irpinę“. Lapinas neslėpė, kad kariai dega noru keršyti už rusų vykdomas baisybes Ukrainoje, tačiau griežtai laikosi vadovybės įsakymo patiems taip nesielgti, todėl civilių nemuša, neprievartauja, namų ir parduotuvių neplėšia.

Prie fermų stovi brangūs vakarietiški traktoriai ir kombainai. Jų niekas neliečia, nors tokią techniką į Ukrainą įžengę rusų kariai grobia ir išsigabena. Matėm ir keletą vietinių gyventojų, iš parduotuvių tempiančių kažkokius ryšulius ir kraunančių į vežimėlius ar ant dviračių. Galimai tai marodieriai – apvaginėjantys parduotuves ir kaimynų paliktus namus.

Sudžoje užėję į didžiausią maisto parduotuvę „Piatiorka“ šaldiklyje pamatėme Kauno merui priklausančios įmonės „Viči“ pagamintų krabų lazdelių pakuočių. Jų nelietė net vagys, mat labai dvokė – neveikiant šaldytuvams lazdelės buvo sugedusios.

Nuvykę penkis kilometrus giliau į Rusiją sustojome Kozača Lopanės kaimelyje. Ten ir pavyko užkalbinti du anksčiau minėtus vietos vyriškius, karučiais tempusius iš šulinio prisemtą vandenį. Prieš tai kalbinti kiti du vyriškiai pasirodė esantys ukrainiečių kariai, persirengę civilių rūbais, kad priešo dronai neatskirtų nuo vietinių žmonių.

Pirmasis ukrainietis priskynęs nešė saviškiams pusmaišį obuolių, pavaišino ir mus, o kitas pasirodė besantis sužeistas tankistas. Pastarasis papasakojo, kad sužeistas buvo per naktinį mūšį, kai priešo artilerijos sviedinys sprogo visai šalia. Karys sakė, kad kiti trys bendražygiai nenukentėjo, o jam skauda šonkaulius kairėje krūtinės pusėje. Vyriškis delnu prisilaikė tą vietą, sakė, kad nuo pat ryto laukia evakuacijos į ligoninę, tačiau jo išgabenimas užstrigo, nes, visų pirma, rūpinamasi sunkiau sužeistais.

Po pokalbio su vandens vežikais bėgdamas link mašinos patekau į pavojingą incidentą, patvirtinusį teiginį, kad kare pavojai tyko visur. Skubėdamas link mašinos fotografavau pakelėje stovinčias karo technikos liekanas, kai staiga iš už krūmų pasigirdo griausmingas riaumojimas: „Stok arba šausiu! Daug nekartosiu, šausiu!“

Sustojus prie manęs su automatu rankoje ėmė artėti aukštas rūstus vyras. „Ko fotografuoji mūsų pozicijas?!“ – piktai paklausė ir nukreipė į mane ginklą. Nespėjus atsakyti pasigirdo įsakmus Lapino šauksmas, kad aš su juo, kad esu saviškis. Gerai, kad Lapinas viską akylai stebėjo ir laiku įsikišo, nes situacija darėsi įtempta. Mašinoje vairuotojas patarė kitą kartą išlipus toli nenueiti, nes vietiniai išdavinėja ukrainiečių pozicijas, todėl kariai yra nervingi, gali nesusivaldyti.

Daugiau išlipti neteko, nes link mūsų ėmė artėti dronas ir reikėjo sprukti. Vėliau paaiškėjo, kad gerai padarėme ir atsisakę ekskursijos giliau į Kurską, nes toje vietoje rusai bandė prasiveržti ir įvyko susirėmimas.

„Bandė apsupti mūsiškius, tačiau trys jų sunkvežimiai užvažiavo ant minų, nemažai nukovėme. Laukiame dabar techninės pagalbos, jų sunkvežimius pervešime į Sumus remontui, turėsime papildomos technikos“, – aiškino Lapinas.

Grįžtant į Sumus trumpam sustojome arti poligono esančiame ukrainiečių kaime, kuriame iš pusantro tūkstančio žmonių liko gyventi vos keliolika.

„84 metų mama sunkiai serga ir atsisako išvykti, tad aš irgi pasilikau, kad ją prižiūrėčiau“, – paaiškino 63 metų Vera. Moteris sakė nenorinti prarasti ir turimų keliasdešimt vištų bei žąsų, be to, tvirtai tiki, kad priešas iki kaimo neprasibraus.

Maisto labdarą į kaimą iš Sumų atveža tik kartą per mėnesį, tačiau Verai valgio nepritrūksta, nes gretimuose namuose įsikūrę kariai ją šelpia. Taip atsidėkoja už tai, kad Vera savo skalbimo mašinoje išplauna ir išdžiovina rūbus, pakviečia pietų.

„Iki pasienio vos keli kilometrai, dauguma gyventojų išsikraustė vos kilus karui, o dar keli šimtai išvyko prasidėjus Kursko operacijai, nes keleriopai padažnėjo apšaudymų. Norisi, kad ateitų taika, kad sugrįžtų kaimynai, kad naktį nebežadintų sprogimai. Nelinkiu jums tokias baisybes patirti Lietuvoje, oj, nelinkiu“, – atsisveikindama sakė Vera.

Vykdamas atgal į Kyjivą prisiminiau bičiulio belgų žurnalisto, Sudžoje apsilankiusio praėjus savaitei po ukrainiečių užėmimo, žodžius, kad kare labiausiai kenčia paprasti, vargingi žmonės.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi