Europos Sąjunga šiuo metu yra atsidūrusi vienoje lovoje su priešu, sako vengrų politikas, knygų apie postkomunistinių šalių transformaciją autorius, vyresnysis tyrimų bendradarbis Centrinio Europos universiteto Demokratijos institute Balintas Magyaras. Pasak jo, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas nėra joks Rusijos ideologinis draugas, jis tiesiog yra susijęs su Rusija korupciniais ryšiais ir vykdo Putino užsakymus ES ir NATO viduje. Tai pavojinga padėtis, demokratinės valstybės turi šią problemą nedelsdamos spręsti.
Apie tai, kokią grėsmę Europos Sąjungai kelia Orbano režimas, kodėl kai kurios postkomunistinės šalys iškart pasuko demokratijos link, o kitos – ne ir kurios šalys turėtų imtis lyderystės Europoje – išskirtiniame Balinto Magyaro interviu LRT.lt portalui.
– Norėčiau pradėti nuo situacijos pasaulyje įvertinimo iš paukščio skrydžio: jau beveik trejus metus vyksta karas Ukrainoje, vyksta karas Gazoje, JAV išsirinko Donaldą Trumpą, Vokietijoje žlugo Vyriausybė. Kaip situaciją matote Jūs?
– Jeigu pradėsiu nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą situacijos, manau, kad tai yra civilizacijų karas. Tai nėra tik tos pačios rūšies režimų kova tarpusavyje dėl didesnių teritorijų įsigijimo. Tai yra kova tarp autokratijos ir demokratijos ir tai yra tikras iššūkis visai Europai. Tai nėra tik vidinis slavų tautų karas, kaip tai apibrėžia Viktoras Orbanas (Vengrijos ministras pirmininkas – LRT.lt). Todėl manau, kad pripažinti herojišką Ukrainos tautos ir Ukrainos Vyriausybės kovą yra ne tik moralinė Europos ar ES šalių pareiga, remti jų kovą yra esminis Europos interesas. Nes Rusijos agresija yra tikroji grėsmė kultūrai, kuriai atstovauja Europa.
Problema, susijusi su ES parama Ukrainos savigynai, patriotinei kovai prieš rusus, yra dvejopa. Viena problema yra tai, kad Europos pramonė dar nėra pasirengusi tiekti reikiamos amunicijos Ukrainos kariuomenei, kuriai jos tikrai reikia. Tačiau tai, kad Europa nėra pasirengusi po daugiau nei dvejų su puse metų kovų, yra tikra gėda. Nes, turėdama tokį didelį ekonominį potencialą, palyginti su Rusijos ekonominiu potencialu, Europa per dvejus su puse metų būtų galėjusi visa tai išspręsti net ir be JAV pagalbos.
Kita problema ES yra tai, kad per 2004 ir 2007 metų plėtrą prisijungimo prie ES sąlyga buvo ta, kad naujosios valstybės narės būtų stabilios demokratijos. Dabar galime pastebėti, kad kai kuriose iš šių šalių yra atsitraukta nuo teisinės valstybės principų ir demokratinio valdymo.
Vengrija yra vienintelė šalis ES, kur yra autokratija. Autokratijos procese yra trys fazės: autokratinis bandymas, autokratinis proveržis ir autokratinė konsolidacija. Autokratinis proveržis yra, kai viena politinė jėga gali išlaikyti politinės valdžios monopoliją viena pati be jokios kitos politinės jėgos tam tikroje sistemoje, pakeisti konstituciją taip, kad būtų užtikrinta visa valdžia, ir tuo pat metu paskirti visus lyderius ir darbuotojus institucijose, kurios turi būti demokratijos kontrolės ir balanso institucijos. Tai įvyko Vengrijoje 2010 metais.
(...) Kita vertus, tos šalys, kurios tam tikru būdu yra atsparios arba mažiau pažeidžiamos autokratinių iššūkių, dažniausiai turi proporcingą rinkimų sistemą, dėl jos mažai tikėtina, kad viena politinė jėga gali gauti konstitucinę superdaugumą, bet netgi jų vykdomoji valdžia yra padalyta, vadinasi, yra tiesiogiai renkamas šalies prezidentas su tam tikromis kompetencijomis, kita vertus, yra vyriausybė, paskirta parlamento.
Rusijos agresija yra tikroji grėsmė kultūrai, kuriai atstovauja Europa.
Todėl kitose Europos šalyse, tokiose kaip Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Kroatija, Slovėnija, kurios yra ES narės, nors ir buvo demokratijos iššūkių ir bandymų sukurti monopolistinę valdžią, tačiau šie du instituciniai ypatumai užtikrino, kad tai neįvyktų jų atvejais.
Problema dabar yra ta, kad po autokratinio proveržio nuo 2010 ir 2011 metų Vengrijoje vyko autokratinė konsolidacija ir išsivystė ne tik biurokratinė konservatyvi autokratinė sistema, kaip tai buvo Lenkijoje, kur buvo autokratinis bandymas be autokratinio proveržio, bet tokia autokratija, kurią aš vadinu patronaline autokratija su specialiu klientų tinklu, kuris monopolizuoja politinę valdžią, sukuria tokį režimą, kurį aš vadinu mafijos valstybe, tai panašu į Rusijos ir Centrinės Azijos buvusių sovietinių respublikų režimus.
– Ar jūs matote grėsmę, kad daugiau Europos valstybių gali pasukti Vengrijos keliu?
– Žinoma, nes net ir ES yra vadinamųjų patronalinių demokratijų, kurios atsirado dėl pokomunistinės raidos. Aš laikau Slovakiją, Rumuniją ir Bulgariją patronalinėmis demokratijomis. Skirtingai nei gerai įsitvirtinusiose Vakarų demokratijose, čia dėl valdžios kovoja ne politinės partijos, o skirtingi patrono ir kliento tinklai, veikiantys po politinių partijų priedanga. Ir kai tik kuris nors iš šių patrono ir kliento tinklų gauna valdžią, jie instinktyviai siekia monopolizuoti valdžią ir sukurti vienos piramidės patronalinį tinklą. Tai neturi nieko bendro su ideologijomis (…).
Tokiu būdu, kai patrono ir kliento tinklas ateina į valdžią ir užvaldo politinės galios monopolį, jis pradeda valdyti visą valstybę kaip kriminalinė organizacija. Tai įvyko ir Vengrijoje. Aš dažnai sakau, kad mes neturime vyriausybės – turime kriminalinę organizaciją, valdančią šalį. Tai reiškia, kad tie, kurie yra valdžioje, turi du pagrindinius motyvus. Pirmasis yra politinės galios koncentravimas, o antrasis – asmeninio ir šeimos turto kaupimas, naudojantis nekruvinais valstybės prievartos būdais, perimant privačių savininkų ar net užsienio savininkų turtą ir jį pasisavinant, taip sukuriant ir valdant mafijos valstybę.
Aš dažnai sakau, kad mes neturime vyriausybės – turime kriminalinę organizaciją, valdančią šalį.
Šios mafijos valstybės yra priešingos nei, pavyzdžiui, Lenkijos eksperimentas, kuris siekė sukurti biurokratinę arba konservatyvią autokratiją, vadovaujamą ideologijos, kur buvo remiamasi dviem pagrindiniais Kaczynskio motyvais – politinės galios koncentravimu ir ideologiniu indoktrinavimu. Tai buvo ideologija pagrįstas režimas. O štai Vengrijoje, kaip minėjau, du akivaizdūs motyvai yra politinės galios koncentravimas ir asmeninio turto kaupimas. (...)
– Tai, apie ką jūs kalbate, yra labai girdėta. Juk Rusijoje yra labai panašu ir Rusiją taip pat galima pavadinti mafijos valstybe. Kokių skirtumų matote tarp Rusijos ir Vengrijos režimų?
– Rusijos ir Vengrijos atvejais režimai yra labai panašūs, nors dėl karo abi šalys juda nuo autokratinio valdymo link griežtesnio diktatūrinio režimo. Tačiau tarp šių dviejų režimų buvo tam tikrų skirtumų: Vengrijoje slaptosios tarnybos neturėjo tokio lemiamo vaidmens, jos buvo naudojamos valdžios, tačiau jose nebuvo stiprių „silovikų“, o štai Rusijoje „silovikai“ ir oligarchai buvo du pagrindiniai režimo ramsčiai. Tačiau dėl karo oligarchų ramstis tapo vis labiau pažeidžiamas, o „silovikų“ ramstis sustiprėjo, Rusija stumiama link diktatūrinio valdymo.
Rusija yra ir imperija, ir kartu kolonijinė imperija. Kai kyla problemų dėl gyvenimo standartų ar ekonomikos augimo, šios imperijos paprastai pradeda karus. Rusijos atveju tai tęsiasi nuo 2008 m. arba net anksčiau – nuo Čečėnijos karų dešimtajame dešimtmetyje, vėliau karo prieš Sakartvelą, Krymo okupacijos, Donecko ir Luhansko užgrobimo. Tai ekspansionistinė imperija ir reikia parodyti jėgą, kad ji sustotų. Tai nėra vien tik klausimas, kaip įtikinti šią imperiją elgtis kitaip.
Dėl Rusijos karo oligarchų ramstis tapo vis labiau pažeidžiamas, o „silovikų“ ramstis sustiprėjo, Rusija stumiama link diktatūrinio valdymo.
ES, ypač Angelos Merkel vadovaujama Vokietija, visada turėjo problemų dėl požiūrio į Rusiją, ji tikėjosi, kad tarpusavio ekonominė nauda gali nuraminti šią imperiją. Puikiai suprantu, kodėl tokios šalys, kaip Suomija, Baltijos valstybės, Lenkija ir iš dalies Rumunija, turinčios sieną su Rusija, jaučia grėsmę iš Rusijos pusės.
Nors visos šios šalys yra arba liberalios demokratijos, arba patronalinės demokratijos, net ir konkuruojančios politinės jėgos jose sutinka, kad būtina gintis nuo Rusijos įtakos ir agresijos. Tuo tarpu Vengrija yra kriminalinė valstybė, mafijos valstybė, kuri nuo 2010 metų užmezgė korumpuotus ryšius su Rusija. Klausimas, kurį visada keliu: ar Putinas galėtų šantažuoti Orbaną kokiais nors dokumentais? Dar 2009 m., kai Orbanas buvo opozicijoje, jis apsilankė „Vieningosios Rusijos“ kongrese Sankt Peterburge ir pirmą kartą susitiko su Putinu. Tada du pagrindiniai Orbanui lojalūs oligarchai pradėjo derybas su Rusija. Tapo aišku, kad vadinamasis „Rytų atidarymas“ (angl. eastern opening) įgauna naują prasmę – korumpuotų verslo ryšių kūrimą.
Problema yra ta, kad per „Gazprom“ diplomatiją ir daugelį kitų Rusijos verslo ryšių su Vengrija susidaro labai nelygi padėtis tarp šių šalių, ne tik dėl dydžio skirtumo, bet ir dėl šių korumpuotų sandorių pobūdžio. Orbanas gauna finansinės naudos per „Gazprom“ diplomatiją, o Putinas gauna jo lojalumą ir veiklą ES ir NATO viduje. Ši nelygi mainų sistema leidžia Putinui šantažuoti Orbaną dėl korumpuotų sandorių, o Orbanas negali šantažuoti Putino.
Kai kurie analitikai bando aiškinti Orbano elgesį ideologiniais motyvais ir klaidingai teigia, kad jis yra Rusijos „draugas“. Tačiau būti draugu reikštų, kad jis turi laisvę pasirinkti nebūti draugu. Iš tikrųjų, Orbanas yra susietas šiais korumpuotais sandoriais.
Rusijos ambasadoje Budapešte diplomatai darbuotojai skaičiumi lenkia kai kurių kaimyninių šalių rusų diplomatų skaičių. Vengrija taip pat priėmė vadinamąjį Tarptautinį investicijų banką, dar vadinamą „šnipų banku“, kuriam nereikėjo vykdyti normalių bankų įsipareigojimų, o visi ten dirbę asmenys turėjo diplomatinį imunitetą.
Orbanas gauna finansinės naudos per „Gazprom“ diplomatiją, o Putinas gauna jo lojalumą ir veiklą ES ir NATO viduje.
Vengrijos režimas dažnai tarnauja kaip Rusijos interesų vykdytojas, remdamas prorusiškas partijas Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Le Pen partiją Prancūzijoje. Jie dažnai vetuoja ES veiksmus prieš Rusiją arba stengiasi išbraukti oligarchus iš sankcijų sąrašų, vykdydami Rusijos pageidavimus. Visa tai parodo, kad Vengrijos užsienio politika grindžiama ne ideologija, o autokratinių režimų bendradarbiavimu, kuriame visi jie spaudžia savo tautas ir naikina demokratiją.
Orbano naudojami ideologiniai šūkiai, tokie kaip „tradicinė šeima“ ar „krikščionybė“, neturi realaus turinio. Pavyzdžiui, kai Azerbaidžanas išvaro 100 000 armėnų krikščionių, Orbanas giria Alijevą už šiuos veiksmus, o užsienio reikalų ministras gauna aukščiausią Azerbaidžano apdovanojimą. Taip pat krikščionių padėties Kinijoje klausimas niekada nekeliamas Orbano susitikimuose su Xi Jinpingu ar kitais Kinijos pareigūnais.
Šie ideologiniai rėmai yra tik įrankis, naudojamas režimui palaikyti, ir jie neturi nieko bendro su tikra krikščionybe, tikru nacionalizmu ar šeimos vertybėmis. Jie turi tik praktinę funkciją – stiprinti režimą ir jo kontrolę.
– Tačiau, nepaisant viso to, ką išvardinote, Orbanas vis dar sėdi prie sprendimų priėmimo stalo ir ES, ir NATO. Ar manote, kad kiti lyderiai su Orbanu turėtų elgtis griežčiau?
– Manau, kad tai yra sisteminė arba struktūrinė ES liga. Manau, kad kai 2004 m. ir 2007 m. vyko Rytų Europos šalių plėtra, buvo neprotinga prieš tai nepakeisti sprendimų priėmimo mechanizmo. Jie naiviai manė, kad jei laikomasi demokratinių normų, padėties nebus galima atsukti atgal, t. y. šios šalys negalės nukrypti nuo demokratijos kelio. Dabar ES faktiškai tapo šios sprendimų priėmimo sistemos įkaite. Istoriškai, jei prisiminsime Abiejų Tautų Respubliką, kiekvienas Seimo narys turėjo veto teisę. Tai lėmė, kad teritoriniu požiūriu didžiausia Europos imperija 17 amžiaus viduryje per tris etapus buvo padalyta tarp trijų aplinkinių imperijų – Prūsijos, Rusijos ir Habsburgų monarchijos.
Tai savižudybė ES, jei ji negalės pakeisti sprendimų priėmimo mechanizmo, nes ES viduje Orbanas nuolat stengiasi išnaudoti veto teisę ir kurti sąjungas, kuriose autokratai gali apsaugoti vienas kitą nuo tinkamų sankcijų. Pavyzdžiui, Lenkijos atveju, nors Kaczynskis nėra Rusijos agentas, jis siekė apsaugoti savo biurokratinį ar konservatyvų autokratinį valdymą. (...)
ES faktiškai tapo savo sprendimų priėmimo sistemos įkaite.
Problema ta, kad rinkimų svarba Vengrijoje ir Lenkijoje labai skiriasi. Kaczynskis buvo autokratas, bet ne kriminalinis veikėjas. Orbanas yra ir autokratas, ir kriminalinis veikėjas. Praradęs valdžią Kaczynskis liko opozicijoje. Tačiau Orbano, kuris yra kriminalinis veikėjas pagal galiojančius įstatymus, atveju teisinė sistema ir prokuratūra yra visiškai pavaldžios jo politinei šeimai. Jei jie prarastų valdžią, Orbanas ir jo artimieji suvokia, kad jiems gresia kaltinimai ir teistumas.
Todėl Vengrijoje klausimas yra ne tik vyriausybės pasikeitimas, bet ir režimo keitimas. Tam reikalingi trys pagrindiniai elementai: konstitucinės valstybės atkūrimas ir demokratinių institucijų veikimo užtikrinimas, kriminalinės valstybės panaikinimas, atsisakymas kliento subordinacijos santykiuose su Rusija ir Kinija. (...)
Europa turėtų būti pasirengusi apsiginti nuo išorinių grėsmių tiek karine, tiek ekonomine prasme, taip pat reformuoti ES sprendimų priėmimo mechanizmą, kad ji taptų ne tik ekonomine, bet ir politine veikėja pasaulinėje arenoje.
Manau, jog tinkamai veikti galima tik tada, kai aiškiai žinai, kaip apibrėžti tuos veikėjus, kurie yra tavo pusėje. Dabar vartojama kalba, pavyzdžiui, apibūdinant Vengriją kaip „demokratijos nuosmukį“, „hibridinį režimą“ ar „neliberalią demokratiją“, padeda tik sumenkinti problemą.
Pirma, reikia aiškiai pasakyti, kad taip, dabar mes turime autokratiją savo viduje. Tai primena trilerį, kuriame grėsmingiausia situacija yra tada, kai esi vienoje lovoje su priešu. ES dabar yra vienoje lovoje su priešu, o tas priešas – tai Vengrijos režimas.
Antra, jei turite griežtą sprendimų priėmimo mechanizmą, galite rasti teisėtų būdų apeiti jį. Jei to neįmanoma padaryti, reikia kalbėti apie „daugiagreitę Europą“, t. y. sukurti stipresnį šalių bendradarbiavimą, pagrįstą kvalifikuota balsų dauguma. Tam gali būti daug įvairių pagrindų, pavyzdžiui, euro zonos šalių bendradarbiavimas ar kiti modeliai. Kita problema yra ta, kad ES visada tik reaguoja į Orbano provokacijas, bet nėra proaktyvi.
ES dabar yra vienoje lovoje su priešu, o tas priešas – tai Vengrijos režimas.
Manau, kad dabar ES šalys ir kaimynės, tokios kaip Švedija, Suomija, Baltijos šalys, Lenkija ir Rumunija, turėtų susiburti, sudaryti spaudimo grupę ir veikti kartu. Jos turėtų garsiai kalbėti, o ne laukti neadekvačios Vokietijos ar Prancūzijos lyderių reakcijos į šias grėsmes. Nes jei leisime Rusijai atsigauti, ši vėl pradės agresyvią ekspansiją.
Kita vertus, ES šalims kainuotų daug daugiau, jei jos neapgintų Ukrainos. Net pasaulinio saugumo požiūriu tai sukurtų precedentą, leidžiantį agresyviems veiksmams likti be pasekmių. Daug autokratinių režimų visame pasaulyje galėtų pradėti teritorinę ekspansiją.
– Kalbant apie sprendimų priėmimą, NATO sprendimų priėmimas yra dar svarbesnis ir pavojingesnis. Jei Rusija užpultų vieną iš Baltijos šalių, Vengrija galėtų vetuoti sprendimą ją ginti, nes 5-asis straipsnis veikia tik pritarus visoms valstybėms. Kaip manote, ar Vengrija žlugdytų NATO pagalbą, tarkime, Baltijos šalims?
– Formaliai tai įmanoma, tačiau tai būtų NATO savižudybė, jei ji to nesugebėtų suvaldyti. Vilniuje vaikščiodamas matau Ukrainos vėliavų ant privačių butų balkonų, langų ir viešųjų įstaigų pastatų. Čia galima pajusti, kad lietuviai supranta tikrąją Rusijos imperijos grėsmę. Tuo tarpu Orbanas maišo nacionalinius interesus su savo režimo interesais. Vengrijos nacionalinis interesas yra priešintis Rusijai, gintis ir palaikyti Ukrainą. Režimo interesas yra išlikti šantažuojamo kliento pozicijoje, nes Rusija ir Putinas yra vienintelė vieta, kur Orbanas gali rasti apsaugą.
Orbanas puikiai supranta tokių lyderių, kaip Janukovyčius Ukrainoje ar tam tikri veikėjai Moldovoje, likimą, kai jie privalėjo bėgti po valdžios pasikeitimo ar spalvotų revoliucijų. Jis žino, kad praradęs valdžią pats susidurs su teisiniais persekiojimais.
– Orbanas buvo bene vienintelis politikas, kurį savo rinkimų kampanijoje minėjo dabar jau išrinktas JAV prezidentas D. Trumpas. Kokią naudą iš Trumpo gali turėti Orbanas? Kita vertus, žinome, kad Amerikoje vis daugiau kalbama apie naują strateginį priešininką – Kiniją. Trumpas Kinijos atžvilgiu visada buvo nusiteikęs gana griežtai. O Orbano santykiai su Kinija geri. Kaip manote, kaip jis laviruos?
– Kalbant apie jo ryšius su D. Trumpu, trumpuoju laikotarpiu tai suteikė asmeninės naudos. Tačiau ilgainiui tai gali tapti žalinga, ypač jei Trumpo politika sutelks dėmesį į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną ir konkuravimą su Kinija. Trumpas siekia imituoti kai kurias autokratinių lyderių taktikas, tačiau dėl federalinės sistemos JAV jam tai sudėtingiau įgyvendinti.
(...) Orbanas apsiskaičiavo Kinijos atžvilgiu. Net Trumpas Kiniją mato kaip pagrindinę konkurentę ne tik ekonomine, bet ir politine prasme. Orbanas atvėrė duris Kinijai. Turiu pabrėžti, kad per pandemiją Orbanas įsivėlė į tiek daug korumpuotų verslų su Kinija, tad dabar Vengrija šioje srityje nėra laisva veikėja.
Šiuo metu matome sudėtingą situaciją Europos automobilių pramonėje, ypač Vokietijos automobilių gamintojams, kurie daug investavo į akumuliatorių gamyklas Vengrijoje. Tačiau mažėja ne tik Vokietijos automobilių, bet ir akumuliatorių paklausa. Jei Trumpas įves specialius tarifus kinų ir net europietiškoms prekėms, importuojamoms į JAV, ekonominė situacija dar labiau pablogės.
Štai kodėl Orbanas turi ministrą, atsakingą vadovavimą premjero kabinetui, propagandą ir slaptąsias tarnybas. Puikus derinys. Su propaganda jie stengiasi užglaistyti šią problemą. Jie gali teigti, kad didžiulė infliacija Vengrijoje kilo dėl karo Ukrainoje, tačiau nenori paaiškinti, kodėl infliacija Vengrijoje buvo dvigubai didesnė nei kaimyninėse Rytų Europos šalyse.
Jie taip pat sako, kad Vengrijos pramonės gamybos nuosmukis yra susijęs su sunkia Vokietijos pramonės padėtimi ar karu Ukrainoje. Už viską atsakingi visi kiti, tik ne režimas.
Orbanas apsiskaičiavo Kinijos atžvilgiu.
– Ar, turint omenyje Orbano priklausomybę nuo Putino, Orbano režimo žlugimo sąlyga yra Putino režimo žlugimas? Visi žinome, kad, pavyzdžiui, žlugus Putino režimui, neilgai temptų ir Lukašenka.
– Nesu tikras, ar tam, kad Orbanas kristų, turėtų būti nuverstas Putino režimas. Dabar Vengrijoje atsirado naujas judėjimas, ir mes vis dar esame ES ir NATO dalis. Tai reiškia, kad net esant sunkioms sąlygoms valdžia negali naudoti tokių griežtų metodų, fizinio spaudimo, kaip Rusijoje ar Centrinės Azijos šalyse. Naujas judėjimas pavadinimu Tisza – tai dviejų žodžių santrumpa: pagarba ir laisvė (vengrų kalba). Tačiau kartu tai ir Vengrijos upės, antros pagal dydį šalies upės, pavadinimas.
Šūkis skelbia, kad „Tisza kyla“ (ateina potvynis), ir dabar vis daugiau žmonių prisijungia prie šio judėjimo. Per kelis mėnesius jis pasiekė populiarumą, kuris prilygsta „Fidesz“ partijai. Todėl kyla klausimas, ar 2026 metais jie negalėtų laimėti rinkimų. Tai įmanoma. Tačiau būtina ne tik vyriausybės kaita, bet ir režimo pasikeitimas.
– Jūs tikrai gerai išmanote mūsų regioną ir jo grįžimą prie demokratijos. Kaip taip atsitiko, kad kai kurios buvusios sovietų okupuotos šalys nuėjo tokius skirtingus kelius. Tarkime, Baltijos šalys įstojo į ES ir NATO, o štai Ukraina, Baltarusija ilgai blaškėsi tarp Europos ir Rusijos. Kas lėmė šiuos skirtumus?
– Tam tikru mastu galima sakyti, kad tai grįžimas prie Samuelio Huntingtono civilizacijų konflikto teorijos. Šalys, kurios net plačiame Rusijos ar sovietų imperijos kontekste priklausė vakarų krikščionybės tradicijai, turėjo daug mažesnę tikimybę tapti autokratiniais režimais nei tos, kurios priklausė ortodoksų krikščionybei. O šios turėjo mažesnę tikimybę nei šalys, priklausančios musulmoniškam pasauliui, pavyzdžiui, Centrinės Azijos valstybės.
Istoriškai tai susiję su Vakarų Europos istoriniu paveldu, kur matome tris atskiras socialinės veiklos sritis: politiką, ekonomiką ir socialinę veiklą. Šios sritys buvo atskirtos, o jų tarpusavio ryšiai formalizuoti ir skaidrūs. Judant į rytus, šis atskyrimas istorijoje arba neįvyko, arba sustojo pusiaukelėje. Sovietmečiu šios sritys buvo visiškai sujungtos ir liko neatskirtos.
Tai ir lemia skirtumus. Kuo toliau į rytus, tuo labiau pastebimas patrimonializmas, kai tam tikrų veikėjų ir institucijų formaliosios pozicijos nesutampa su faktinėmis. Pavyzdžiui, Vakarų šalyse apie verslininką dažniausiai galvojame kaip apie žmogų, kuris valdo savo turtą, tačiau oligarchų pasaulyje tai nebūtinai yra tiesa. Taip pat Vakarų visuomenėse manoma, kad valdžia siekia visuomenės gėrio, o ne pirmiausia privačių interesų.
Vadinasi, Vengrija yra tam tikra išimtis, tačiau pagrindinė tendencija yra tokia: kuo toliau į rytus, tuo labiau paplitusios prezidentinės „respublikos“. Jose lengviau transformuoti visuomenes į autokratinius režimus. Tuo tarpu šalyse, kuriose vykdomoji valdžia padalinta, kaip Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Rumunijoje ar Bulgarijoje, galime kalbėti apie patronuojančią demokratiją, tačiau jos vis dar nėra autokratijos.
Parlamentinėse visuomenėse paprastai nėra autokratijų. Vengrija yra vienintelė išimtis, ir tai dėl neproporcingos rinkimų sistemos ir Orbano valios. Prisiminkime, kad 1994 m., per antrus laisvus parlamento rinkimus Vengrijoje, Socialistų partija ir liberalai, kuriems priklausiau, kartu užėmė 72 proc. parlamento vietų. Mūsų Liberalų partija pasiekė, kad tuo metu Konstitucijos pakeitimams reikalingas balsų skaičius buvo padidintas iki 80 proc., tačiau tai buvo laikina taisyklė.
Jau tada Orbanas mums sakė, kad esame visiškai išprotėję: neva valdžia nėra tam, kad būtų ribojama, valdžia yra tam, kad būtų naudojama.
