Ukrainos užsienio reikalų ministro Dmytro Kulebos atsistatydinimą buvęs užsienio reikalų ministras, dabar ambasadorius Švedijoje Linas Linkevičius vertina teigiamai. Nepriklausomybės Akto signataras Albinas Januška taip pat įsitikinęs, kad pokyčiai yra reikalingi. Kalbas ir baimes, kad naujai Ukrainos Vyriausybei įtakos turės oligarchai, pašnekovai LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ vertina skeptiškai.
– Pone Linkevičiau, ar Jus nustebino žinia apie Vakaruose ne mažiau nei Volodymyras Zelenkis pažįstamo Dmytro Kulebos atsistatydinimo pareiškimą?
L. Linkevičius: Kad ruošiama tokia perkūra Vyriausybėje, sklandė gandai jau anksčiau. Galbūt buvo ieškoma tinkamo momento, kaip įsivaizduojama. Gal tikrai nustebino dėl D. Kulebos, juolab kad jis gana įsitinklinęs ir įsitvirtinęs tarptautinėje arenoje dabar. Dar man užkliuvo pavardė Olgos Stefanišinos, kurią mes puikiai labai seniai pažįstame ir ji tikrai kontroliuoja tą visą eurointegracijos procesą. Kaip suprantu, dėl jos dar ne iki galo sudėti taškai, kaip ir dėl visų kitų, kurie parašė pareiškimus. Ne visi tie pareiškimai bus patenkinti.
– Iš tikrųjų Radoje turėjo būti patenkinti beveik visi pareiškimai šiandien, tačiau taip nenutiko. Oficialiai skelbiama, kad dėl to, jog buvo nepakankamai parlamentarų, bet „Liaudies tarno“ partijoje šaltiniai sako, kad kai kurios grupės sabotavo tuos sprendimus. Ar gali būti, kad pačioje prezidento partijoje gali kilti neramumų?
A. Januška: Manyčiau, kad vis tiek yra pribrendęs reikalas pokyčiams, nes taip laikosi demokratija. Įsivaizduokime, kad šitoje Vyriausybėje jau tikrai apie 4-erius, kai kas 5-erius metus dirba. Rinkimai Ukrainoje nevyksta, reikia kažką pakeisti ir natūraliai turi keistis. Aš manau, kad privalomai turi keistis dalis Vyriausybės, nes, kaip sako ir Zelenskis, reikia energijos, nes valdžia nuo savęs pavargsta, kažkas priauga prie kėdžių. Ir žmonėms dažnai atrodo, kad valdžia yra truputį pabodusi po tiek metų, mes žinome iš savo praktikos. Taip kad pokyčiai yra reikalingi. Aišku, yra visokių užkulisinių dalykų, kurie prisikaupė per tiek metų, ir turbūt Kulebos klausimas tam tikra prasme irgi yra galbūt prezidentūros ir užsienio reikalų ministro kažkokie niuansai, kurių mes nelabai galbūt žinome. Lietuvos pavyzdys irgi rodo, kad kova už užsienio politiką ir dominavimą joje yra labai svarbūs dalykai valstybėje.
Nematyčiau čia kažkokio labai didelio skandalo ar dramos. Manau, vyksta dalykai, kurie yra tam tikra prasme pribrendę. Aišku, mums labai dažnai tai, kas vyksta Ukrainoje, šiek tiek kelia nerimą, kad čia kokie oligarchai neperimtų valdžios ar dar kas nors. Manau, kad čia nėra to. Ir svarbiausias dalykas, kad pasikeis Vyriausybė, aišku, tikrai gaila Kulebos, buvo geras ministras. Tikėkimės, kad jis neišnyks, liks kažkur ambasadoriumi ar kur nors, kaip mūsų ministras Linkevičius neišnyks iš diplomatijos. Bet vis tiek tos permainos reikalingos ir pačiai Ukrainai, ir valdžios konsolidacijai, ir stabilumui, ir pasiruošimui žiemai, kuri laukia, matyt, labai rimta.
– Pone Linkevičiau, iš tikrųjų, tos permainos neištiko netikėtai, apie jas buvo užsimenama ir apskritai per visą tą laikotarpį, kol vyksta plataus masto karas, buvo pakeistas ir gynybos ministras, ir kariuomenės vadas, ir vidaus ir užsienio žvalgybos vadai. Dabar ponas Januška sako, kad natūralu, kad keičiasi ir Vyriausybė, bet kai kurie analitikai mano, kad kyla rizikų, jog prezidentas savo rankose konsoliduoja labai daug galių. Ar Jūs tokias rizikas matote?
L. Linkevičius: Be jokios abejonės, vykstant karui prezidentas turi konsoliduoti valdžią ir, tiesą sakant, nesinorėtų dabar pernelyg čia gvildenti tų vidaus politikos ypatumų, juolab kad ne visas aplinkybes mes žinome. Noriu atkreipti dėmesį, kad to nedaro ir opozicija. Opozicija nelengvai gyvena, opozicija nelabai gali ten savo balso parodyti, principų, poziciją kažkokią prieštaringą. Jie to nedaro, nes vyksta karas. Aš manau, kad ir mes to nedarykime, juo labiau kad buvo ir anksčiau, jūs minėjote kai kuriuos pakeitimus. Tai ypač didelį rezonansą buvo sukėlęs kariuomenės vado Zalužno pakeitimas, visi prisimename. Katastrofos neįvyko, gyvenimas vyksta toliau. Manau, kad turėtume susitelkti ne į Ukrainos vidaus politikos nagrinėjimą. Sutinku su Albinu, kad čia ne tas atvejis, kad oligarchai kažką perimtų. Sutinku ir su tais, kurie sako, kad ta konsoliduota valdžia yra svarbi, nes teko irgi girdėti, kad ypač prezidento administracijos vadovas Jermakas iš tikrųjų darė ne mažesnę turbūt įtaką negu ministras užsienio politikai. Galėjo būti kažkokių ir ten niuansų.
Bet aš manau, mes susitelkime į mūsų pačių dabar elgesį, į mūsų pačių veiklą, paramą Ukrainai. Aš turiu omeny ne tik Lietuvos, bet ir apskritai Vakarų bendruomenes. Dabar tas momentas yra, o Ukrainoje, supraskime, labai emociškai įtempta situacija, visa šalis įsitempusi. Ir tikrai reikia kantrybės, dorybės turėti, kai čia Vakaruose kažkas dar kažkokius taktinius žaidimus žaidžia, kiek čia leisti kokius taikinius atakuoti, kokius neleisti. O kasdien žūva žmonės, ir dabar Poltavoje per 50 žmonių žuvo, visiškai neseniai kaip tik Lvive visa šeima su 3 vaikais išžudyta. Žinote, tokiame fone labai sunku išlaikyti ramumą ir todėl reikėtų suprasti ir ukrainiečius. Jie iš tikrųjų maksimaliai stengiasi tą daryti.
– Pone Januška, V. Zelenskis aiškina, kad ta Vyriausybės pertvarka yra būtina prieš itin svarbų rudenį, ir kalba, kad reikėtų perdėlioti akcentus vidaus ir užsienio politikoje. Kaip Jūs tai suprantate?
A. Januška: Vidaus politikoje jiems reikia pasiruošti žiemai, nes rusai gana sėkmingai naikina energetinę infrastruktūrą ir turbūt Vakaruose yra bendras nusiteikimas ir suvokimas, kad tai bus labai sunki žiema ir ukrainiečiai tikrai šals. Mums visiems reikia galvoti, kaip maksimaliai padėti jiems išgyventi šitą žiemą. Ne tik karas bus, bet ir tiesiog paprastas žmonių išgyvenimas šią žiemą. Galbūt dalis ir išvažiuos, nežinau. Vidaus politika turbūt yra čia. Aišku, yra ta europinė integracija, visi kiti dalykai, bet išgyvenimas šią žiemą bus labai svarbus Ukrainai.
Užsienio politika... Galbūt yra įsivaizduojama ir ministras Linkevičius minėjo Jermako galbūt įtaką ir t. t. Iš tikrųjų, matosi turbūt, kad Ukrainos užsienio reikalų ministras nebuvo vienintelis užsienio reikalų ministras. Buvo 2 iš esmės užsienio reikalų ministrai. Nežinau, gal dabar bus vienas ar kažkaip. Bet buvo galbūt įsivaizduojama, kad reikia kažką kitaip daryti, įtikinėti Vakarus kitais argumentais, kad kažkas pasikeistų. Bet mes matome, (...) kad mes esame tie, kurie turėtų įtikinėti tuos Vakarus, kurie turi padėti Ukrainai. Tikėkimės, kad bet koks pokytis nebūtinai yra blogis. Jeigu Zelenskis sako, kad jam norisi energijos, aš manau, kad taip gerai.
– Volodymyras Zelenskis šį mėnesį turėtų vykti į Vašingtoną, kur, kaip žadėjęs Joe Bidenui, pristatys savo pergalės planą. Pone Linkevičiau, kaip Jūs manote, kiek tiek J. Bidenui, tiek apskritai Baltiesiems rūmams yra svarbu, kas tame plane parašyta, turint omeny, kad dabar visas Amerikos dėmesys yra nukreiptas į tai, kas tuose Baltuosiuose rūmuose šeimininkaus nuo lapkričio?
L. Linkevičius: Matyt, jiems labai svarbu. Pats prezidentas Bidenas yra ne kartą prasitaręs, kad jo žmonės, karinė vadovybė vos ne kasdien aptarinėja tuos taikinius, naudojamus ginklus su ukrainiečiais. Visa tai vyksta gana irgi įtemptoje situacijoje. Bet aš manau, kad ukrainiečiai taip pat rodo savitumą ir, įvertinant tą situaciją, kad jie suvaržyti įvairių apribojimų, vis tik randa tokių jautrių ir pažeidžiamų Rusijos vietų. Ir kai Rusija didžiuojasi, kad ji tokia didelė, teritorija tokia didelė, kartu tai ir Rusijos silpnumas. Neįmanoma visos tos teritorijos uždengti, neįmanoma visų sienų apsaugoti. Ir čia toks signalas, kaip Kursko srityje buvo parodyta, kad jie irgi pažeidžiami. Manau, kad tokie inovatyvūs metodai kariauti, net įvertinant tuos apribojimus, rodo, kad ukrainiečiai turi perspektyvų pasiekti sėkmę. Tai aš manau, kad toks planas ir bus taip pailiustruotas.
Taip kad aš dabar manau, tas užsispyręs neleidimas atakuoti taikinių Rusijos gilumoje yra sunkiai suprantamas ir karo ekspertams. Čia mes kaip ir mėgėjai karyboje, mes samprotaujame daugiau emociškai. Bet karo žmonės sako, kad jie nesupranta tokių argumentų, ypač kai jie yra pagrindžiami vengimu eskaluoti situaciją, vengimu provokuoti. Žodžiai, kurie jau tampa toksiški.
– Pone Januška, ar galima kokių nors veiksmų tikėtis iš Europos, kur vienoje iš šalių lyderių Prancūzijoje Macronas turi politinę krizę po rinkimų, Vokietijoje valdančioji koalicija ir Olafas Scholzas taip pat turi gresiančią krizę po rytinių žemių rinkimų?
A. Januška: Iš tikrųjų, yra tos krizės ir galbūt Amerikoje kažkaip išsispręs, bet vis tiek problema lieka fundamentali. Daugiausia priklauso nuo Amerikos, kad jie yra įsivarę sau tam tikrus apribojimus, tik žingsnis po žingsnio politika. Tie žingsniai gana lėtai daromi ir kas yra kalbama, kad iš tikrųjų taikiniai neleidžiami atakuoti. Bet aš manau, kad vis tiek ir Europa, ir Amerika, ir mūsų misija būtų, kad tie žingsniai kuo greičiau, kuo daugiau būtų pastumti. Galbūt mes turėsime kažkokį savo komisarą, kuris bus atsakingas už gynybą, ir Europos Sąjungoje čia didelis iššūkis, kad būtų kažkokia ir gynybos pramonė, ir būtų pagalba Ukrainai. Daug dalykų, kurie mums yra labai svarbūs. Galbūt yra šiek tiek optimizmo, bet esminis dalykas ir tie dalykai yra labai aiškūs nuo pat karo pradžios, kad reikia uždengti oro erdvę ir apsaugoti, kad ir iš Lenkijos ar iš kažkur nekristų raketos į Ukrainą, bent jau tą vakarinę dalį, kur Lvivas buvo bombarduotas. Tokių dalykų galėtų neįvykti, jeigu NATO, Vakarų kai kurios šalys kaip Lenkija darytų tuos žingsnius. Lenkai apie tai kalba, bet nėra NATO konsensuso. Taip yra, deja.
