Nuvykęs į Dnipro ligoninę aplankyti per apšaudymą Pokrovske sužeistų penkių lietuvių ir išgirdęs šių prašymą neviešinti jų pavardžių bei įvykio detalių, ieškojau reportažui kitos temos. Kadangi tyrinėdamas regiono žemėlapį šalia Dnipro buvau pastebėjęs kaimelį, kurio pavadinime vienas iš dviejų žodžių simbolizuoja Lietuvą, nusprendžiau į jį nuvykti ir išsiaiškinti, ką ši gyvenvietė turi bendro su mūsų šalimi.
Sursko Lytovskė yra vos dvidešimt kilometrų nuo Dnipro važiuojant senuoju keliu link Zaporižios. Kelias kaimelį skrodžia į dvi dalis, o pro jį tekantis upelis Surskas gyvenvietę kitaip dalija per pusę.
Per karą kaime gyventojų oficialiai nesumažėjo, vis dar yra keturi tūkstančiai, tačiau iš tikro keli šimtai išvyko, bet į jų vietą atsikraustė 350 pabėgėlių iš pafrontės kaimų kaimyniniame Donecko regione. Sursko Lytovskės seniūnijoje iš viso gyvena 6500 žmonių, mat į ją dar įeina keturi mažesni kaimeliai.
Nuo sostinės Kyjivo iki fronto linijos Donecko regione yra 650 kilometrų, o nuo Dnipro jau tik 200, todėl Dnipras kare atlieka svarbią strateginę reikšmę – per jį į frontą vyksta kariai, vežama ginkluotė, čia yra gabenami rimtai gydyti sužeistieji. Dnipras nėra apšaudomas taip dažnai kaip Charkivas, tačiau priešo raketos čia atskrenda beveik kas savaitę, o kelios sprogo ir Sursko Lytovskėje.
Laimei, jos tik apgriovė namus, tačiau niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Į karą yra išvykę keliasdešimt vyrų, o keturi iš jų žuvo. Kapinėse jau yra palaidota keliolika frontininkų, mat dėl mažesnių kainų čia artimuosius mėgsta laidoti dnipriečiai.
Paskutinis palaidotas karys, vietos gyventojas, žuvo, tačiau ne fronte, o grįžęs iš ten po sunkių sužeidimų ir tapęs dalinai neįgalus. Šeimoje vyriškis elgėsi ne visai adekvačiai, o tą lemtingą vakarą apsibaręs su žmona ir mama susisprogdino granata, kartu sugriaudamas ir dalį sodybos.
Savižudžio kareivio namiškiai vartų man nepravėrė, nors kieme matėsi. Į sodybą pakvietė ir apie du sūnus frontininkus bei kariaujantį žentą papasakojo 73 metų pensininkė Aleksandra Vovk. Prie savo namo miestelio centre kelkraštyje ant staliuko vaisiais ir daržovėmis prekiaujančią moterį užkalbinau pirkdamas iš jos sultingų abrikosų, kuriuos panorau nuvežti sužeistiems lietuviams.
Kai moters paklausiau, ar daug vietinių kovoja fronte, ši atsakė, kad tikslaus skaičiaus nežino, tačiau didžiuodamasi pasigyrė, jog jos vaikiai kariauti išėjo savanoriais. 37 metų Sergejus į kovas įsitraukė dar 2014 metais, o keturiolika mėnesių vyresnis Saša prisijungė 2022-ųjų vasarį, šių paskatintas netrukus į frontą išvyko ir vienos iš trijų seserų vyras Romanas.
„Visos mano mintys apie fronte kovojančius sūnus, dėl jų pergyvendama ir rašau eiles. Kai negaunu kelias dienas žinučių ir širdis ima drebėti iš nerimo, tada griebiu popierių ir kloju savo jausmus, nors iki karo buvau sukūrusi vos kelis eilėraščius. Rašau apie mamos meilę vaikams, apie didvyrius tėvynės gynėjus bei tokius, kuriuose peikiu Rusijos carą Putiną bei raginu mūsų žmones padėti frontui ir tikėti pergale“, – kalbėjo A. Vovk.
Pensininkė sakė jaunystėje mėgusi skaityti knygas, tačiau vėliau tam nebuvo laiko, augino vaikus, dirbo veterinare kolūkyje, prižiūrėjo savo ūkį. „Sūnūs teigia, kad nebuvo sužeisti, gal meluoja, o gal ir ne, svarbiausia gyvi, eilėse jiems to ir linkiu, o Putinui siunčiu mirties prakeiksmus“, – kalbėjo A. Vovk.
Pensininkė gyrėsi, kad eiles deklamuoja per kaimo šventes ir pasiūlė pasiklausyti kelių eilėraščių. Kaimo poetė išsidavė, kad vienas mėgstamiausių jos sukurtų stulpelių yra šis: „Abu mano sūnūs išėjo kovoti / Mūsų šaunią Ukrainą nuo orkų ginti / Vienykis Ukraina, neklūpok ant kelių / Putinas nevertas tavo ašarų.“
„Kaimo pavadinimas klaidina ne tik turistus, bet ir kai kuriuos istorikus, kurie rašė, kad jame gyvena lietuviai, nors iš tikrųjų mūsų protėviai buvo baltarusiai. Mano tėvai vaikystėje su seneliais kalbėjo protėvių kalba, tačiau mes jau nebe, nors kasdienėje šnekoje vartojame nemažai baltarusiškų žodžių, dėl ko gretimų kaimų gyventojai mus toliau vadina „litvinais“ arba „litovcais“, – pasakė Seniūnijos Socialinės rūpybos skyriaus vadovė Aliona Lomakina.
„Gaila, kad mano dėdė po insulto ir medikai neleidžia jo varginti, nes jis parašė knygą apie kaimą ir daugiausia iš visų žino jo istoriją“, – tvirtino seniūnijos administratore dirbanti Svetlana Ivanova. Moteris patarė išsamesnės informacijos paklausinėti bibliotekoje.
Ten patekau į choro „Sveikatėlė“ repeticiją ir buvau pavaišintas tortu, nes viena dainininkių šventė gimtadienį. Choro vadovė Valentina Šulgina papasakojo, kad dauguma dainininkų yra pensininkai, nes jauni baltarusių kalbos nebemoka. Prasitarė ir tai, kad prasidėjus karui pakeitė repertuarą ir nebedainuoja baltarusiškų ir rusiškų dainų.
Chorą dar sovietmečiu įkūrė vietos ligoninės personalas, todėl jis ir toliau vadinasi „Sveikatėlė“, nors medikų jame liko nedaug. Dainininkės papasakojo, kad sovietmečiu jų kaimas buvo užmezgęs tamprius draugiškus santykius su Dubrovos kaimu Baltarusijoje, iš kurio „lietuviai“ esą prieš 230 metų ir buvo čia atkelti.
Choras bei kaimo vadovai vyko į tarptautinį folkloro festivalį Dubrovoje, o pastarojo vadovai Sursko Lytovskės mokyklai padovanojo dirbtinės dangos sporto aikštelę. „2014 metais vėl turėjome vykti ten į festivalį, bet prasidėjęs karas tarpusavio ryšius sugadino, o dabar visiškai nutraukė, nes Minskas talkina Maskvai“, – kalbėjo viena iš chorisčių.
Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis Lytovskė, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981 metais Maskvoje „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Pietų Ukraina Feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, kad 17 amžiuje carienė Jekaterina ll nurodė apgyvendinti „laukines“ Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną iš naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmones iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Iš tikrųjų 1795 metais buvo perkelti vien Baltarusijos Mogiliovo srityje esančio Dubrovos kaimo gyventojai – ten veikusio šilko ir medvilnės fabriko darbuotojai su šeimomis, iš viso 1792 žmonės. Kadangi Maskvoje Baltarusijos gyventojai pagal seną įprotį buvo vadinami litvinais – slavišku žodžiu, apibūdinusiu LDK gyventojus, naujai įkurtam kaimui irgi prigijo šis žodis.
Naujai gyvenvietei pradžioje buvo suteiktas Sursko pavadinimas, mat pro kaimą teka upelis Drėgnasis Surskas. Šis 134 kilometrų ilgio Dnipro intakas pasižymi tuo, kad kai kuriose vietovėse teka pievomis, tačiau yra vos keliolikos centimetrų gylio.
Netrukus pagal vietinį paprotį kaimui prigijo pavadinimas Sursko Lytovskė, mat iš dvejų žodžių susideda dar keli prie upelio esantys kaimai – Sursko Klevcevas, Sursko Mychailivka.
Perkeltiesiems iš Dubrovos buvo suręstos 225 trobos, tačiau dėl nederliaus, vandens trūkumo ir ligų per pirmus ketverius metus išmirė du trečdaliai iš 1792 atvykėlių. Fabrikas po keturiasdešimties metų buvo uždarytas, nes dėl valdininkų aplaidumo bei nuolatinių vagysčių dirbo nuostolingai, tad buvo nuspręsta, kad valstybei pigiau atsieis armijos aprangą užsakyti iš privačių gamintojų.
„Išskirtinis mūsų kaimo bruožas yra daugybė gėlių, kurias sodiname tiek prie namų, tiek prie administracinių pastatų“, – gyrėsi choristai. Nutylėjau, kad daugiausia gėlių žydį prie paminklo su raudona žvaigžde, skirto Antrojo pasaulinio karo kovotojams, nors Vakarų Ukrainoje tokie paminklai jau yra nugriauti.
Paaiškėjo ir tai, kad Surske gyvena virš dvidešimties tautybių žmonės, o kaimas yra labiau rusakalbis nei aplinkiniai. Mat gretimuose kaimuose sovietmečiu veikė ukrainietiškos mokyklos, o čia buvo įkurta rusiška. „Tokia buvo Maskvos politika – į Dnipre statomas gamyklas kvietė darbuotojus iš SSSR respublikų bei skatino rusų kalbą, o ukrainiečių šneką pašiepiamai vadino tamsuolių“, – gatvėje pasakė vienas vyriškis, nepanoręs prisistatyti.
Kad Sursko Lytovskės dar laukia rimtas derusifikavimo ir desovietizavimo etapas, įsitikinau pavaikščiojęs pagrindine miestelio gatve. Ant dalies namų greta naujų pavadinimų tebekabo senos lentelės su užrašu „Lenino gatvė“, ir tai vietiniams nerėžia akių net vykstant tretiems didelio masto karo metams.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
