„Patikėkite, net žuvusio vaiko kūno kvapas kitoks nei žuvusio suaugusiojo“, – sako karo baisumus išgyvenęs ir vis dar juos matantis Ukrainos kovotojas Artemas Rakitinas. Kai į jį pataikė rusų tanko sviedinys, Artemas nemato viena akimi, o pusę veido gydytojams teko surinkti iš naujo. Tačiau jis toliau aktyviai prisideda prie Ukrainos kariuomenės veiklos.
„Toliau dirbsiu Ukrainos kariuomenei. 100 procentų. Nes tai gyvenimo prasmė. Kovojame už civilizuotą tautą, už savo nepriklausomybę. Su vaikinais kaunamės už savo šeimas, žmones, žemę“, – tvirtai sako jis.
Su Artemu susitikome Briuselyje, jis kartu su dar 7 karo veteranais lankėsi įvairiose ES institucijose, susitiko su NATO, Belgijos karališkosios karo akademijos pareigūnais. Nors visi stipriai nukentėję nuo rusų, jiems amputuotos galūnės arba paralyžiuoti, toliau prisideda prie kariuomenės ar humanitarinės veiklos, aktyviai užsiima sportine veikla.
Sekmadienį vyrai prisijungė ir sėkmingai įveikė Briuselio pusmaratonį. Du iš jų trasą įveikė ratukuose, tai anaiptol nesutrukdė vyrams pasiekti asmeninių rekordų.
Karys, tėvas, Kalėdų Senelis
„Esu iš didvyrių miesto – Černihivo“, – prisistato Artemas. Iki pilno masto invazijos jis buvo smulkus verslininkas, turėjo nedidelę kavinę. Prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų prisijungė 2023 metais, nors nuo pirmosios pilno masto invazijos dienos savanoriavo.
„Gailiuosi, kad neįstojau anksčiau. Tada gal nebuvo tiek informacijos, neturėjome to supratimo, koks tai agresorius. Tai buvo kitokio lygio, kitokio masto karas. Visada sakiau, tik ateikite į mano namus, į gimtąjį Černihivą, ir ginsiu savo žemę, savo šeimą, savo šalį“, – pripažįsta jis.
Nuo pirmųjų dienų jis kaip savanoris su bendražygiais evakavo moteris ir vaikus, viso – daugiau nei 26 tūkst. Černihivo miesto gyventojų. Kartu – ir savo šeimą. Artemas turi šešiametį sūnų, todėl tai, kas vyksta, itin jautru.
Mano šeimai ir visam civilizuotam pasauliui turi būti tiesiog įžeidžiantis dalykas, kad mūsų vaikams reikia gyventi tokioje aplinkoje.
A. Rakitinas
Artemas pripažįsta – net žuvusio vaiko kūnas skleidžia kitokį kvapą nei suaugusiojo.
„Mačiau žuvusius žmones, vaikus nuo oro antskrydžių, gradų, sudegusius jų kūnus. Kaip visa tai paaiškinti vaikui? Jis [sūnus] yra čia, Ukrainoje, viską girdi mažomis ausytėmis, viską supranta. Tai labai baisu. Mano šeimai ir visam civilizuotam pasauliui turi būti tiesiog įžeidžiantis dalykas, kad mūsų vaikams reikia gyventi tokioje aplinkoje. Mažas vaikas puikiai žino, ką daryti, kur eiti, kur slėptuvės nuo bombų, jei namie – reikia eiti į tualetą ar vonią, kur bent kelios durys, sienos skiria nuo išorės.“
Artemo šeima daugiau nei metus grįžusi į Černihivą, nors čia vis dar itin pavojinga.
„Kiekvieną naktį vyksta oro antskrydžiai, girdime migus, kinzalus, iskanderus. Tai labai veikia. Tai sunku pakelti psichologiškai, o dar sunkiau, nes sunku vaikui. Jūs neįsivaizduojate mano kaip tėvo vidinės būsenos. To neįmanoma perteikti“, – sako jis.
Tačiau Artemas stengiasi, kad jo ir kiti Ukrainos vaikai kiek įmanoma labiau normaliai gyventų, mokytųsi, sportuotų. Artėjant Kalėdoms, Artemas kasmet karinę aprangą iškeičia į Kalėdų Senelio aprangą – kad tik suteiktų kuo daugiau džiaugsmo vaikams karo realybėje.
Misija Gyvačių saloje ir lemtingas smūgis
Prieš rimtą traumą Artemas aktyviai dalyvavo karo veiksmuose, o kaip vieną įsimintiniausių operacijų įvardija žymiosios Gyvačių salos gynybą.
„Mūsų užduotis buvo išlaikyti salą 7 dienas, nes tai buvo svarbus Juodosios jūros kontrolės taškas“, – sako jis.
Ateinu į jūsų namus, jūs ten esate su vyru, o aš atsigulu į jūsų lovą, valgau maistą iš jūsų šaldytuvo, naudojuosi jūsų daiktais. Net negaliu apibūdinti to jausmo.
A. Rakitinas
Jis stipriai sužalotas Ukrainai ginantis Kupjansko kryptimi, kai šešiese atsidūrė prieš 30–40 rusų vos 30 metrų atstumu: „Tai buvo rusų tankas. Jie šturmavo, mes nesitraukėme, kovojome už savo žemę. Viskas gerai, visi gyvi. Sužeistas buvau tik aš ir bendražygis, bet mūsų sužeidimai buvo labai sunkūs. Nors mūsų pozicijos kiek pasistūmėjo į šoną, nepalikome pozicijų, gynėmės iki galo.“
Artemas sako, kad kone pusę veido gydytojams teko surinkti iš naujo. Vietoj ištrupėjusių kaulų po dešine akimi sudėtos titano plokštės.
„Gali būti, kad pavyks išsaugoti akį, bet negalėsiu matyti tiesiai, tik kažkiek iš šono“, – sako jis.
Kaukolėje vis dar liko nemažai skeveldrų, gydytojai negalėjo jų traukti dėl per didelės rizikos, todėl Artemui rekomenduojama kiek įmanoma vengti smūgių ir kitų sužeidimų. Tačiau vyras daug sportuoja ir nežada palikti kariuomenės, sako, kol bus naudingas, kovos iki galo.
„Po traumos iš tiesų pasikeičiau. Tapau ne griežtesnis... Tą sunku paaiškinti. Sveika galva, sveikos mintys, bet einu į kovą ir tiesiog žinau, ką turiu daryti, tiesiog turiu tai daryti. Pabandysiu paaiškinti, kad bent kiek įsivaizduotumėte. Ateinu į jūsų namus, jūs ten esate su vyru, o aš atsigulu į jūsų lovą, valgau maistą iš jūsų šaldytuvo, naudojuosi jūsų daiktais. Net negaliu apibūdinti to jausmo. Tai mano pareiga, esu vyras, kazokas, dauguma mūsų vyrų išties drąsūs ir stiprūs, ir tai nepopulistiniai lozungai, tai pareiga, nors niekam nelinkėčiau būti mano vietoje“, – pripažįsta jis.
Paralyžiuotas vos 21 metų
Kitas Ukrainos kovotojas Serhijus Kalytiukas nukentėjo dar stipriau – kai į jį pataikė 5 rusų paleistos kulkos, liko paralyžiuotas žemiau krūtinės. Tačiau pats sako nematantis to kaip nuosprendžio.
„Esu laimingas“, – žibančiomis akimis tvirtina jis.
Žinoma, kiek galima būti laimingam, kai šalyje siaučia žiaurus karas, pripažįsta. Iš Dnipro kilęs jaunas vyras sunkius sužalojimus patyrė dar 2014-aisiais, kai jam buvo vos 21 metai.
„Esu karjeros karys, todėl kontraktą su kariuomene sudariau iškart po mokslų. Man nuo vaikystės patiko viskas, kas susiję su kariuomene, gynyba, teisingumo ieškojimu. Štai ir viskas. Nuo vaikystės buvau ir esu teisybės ieškotojas. Man visada nepatikdavo, kai kas nors skriausdavo jaunesnius, gindavausi pats ir gyniau patekusius į bėdą. Ir kai tik galėjau – stojau į kariuomenę“, – pasakoja Serhijus.
Sekėsi gerai, vos 20-ies gavo jaunesniojo seržanto laipsnį, būrio vado pareigas.
„Traumą patyriau būdamas šturmo grupės sudėtyje, išvaduodamas Jampilio miestą Donecko srityje. Per mūšį bendražygis buvo sužeistas, kol jam padėjau, gavau penkias kulkas – vieną į galvą, keturias į nugarą. Nukritau. Kai atsibudau, bendražygis buvo nebegyvas. Mums padėti bėgęs medikas irgi buvo nebegyvas. Vienas likau gyvas“, – prisimena jis.
Per mūšį bendražygis buvo sužeistas, kol jam padėjau, gavau penkias kulkas – vieną į galvą, keturias į nugarą.
S. Kalytiukas
Viena kulka pataikė virš kairės akies, o keturios smigo į kūną, pažeisdamos dešinįjį plautį, kepenis, šonkaulius, mentes ir stuburą, dėl to stipriai sutrenktos ir sutraiškytos nugaros smegenys.
Vis dėlto Serhijus atsigavo greitai, jau po 4 mėnesių reabilitacijos buvo visiškai savarankiškas ir pasiryžęs gyventi su negalia.
„Ligoninėje man pasiūlė užsiimti kokiu nors sportu. Prieš kariuomenę beveik profesionaliai žaidžiau stalo tenisą, užsiiminėjau rankų kovomis. Nusprendžiau nerti į stalo tenisą vėl. Taip ligoninėje prasidėjo mano meilės sportui istorija, dėl to net nusprendžiau likti Lvive“, – sako vyras ir priduria, kad išties labai pasisekė – nors jis nuo krūtinės paralyžiuotas, bet gali judinti rankas.
Nors vienintelis liko gyvas, vyras to nesureikšmina: „Nenoriu įžeisti tikinčiųjų, bet nemanau, kad tai buvo kas nors dieviško. Tai buvo atsitiktinumas, sutapo aplinkybės. Man pasisekė, nors viskas galėjo baigtis kitaip. Ligoninėje buvo prasidėjusi ir sunki infekcija“, – prisimena.
Nori įkvėpti kitus
Serhijus stengėsi nuo pat pradžių būti kuo labiau savarankiškas ir tapti atrama šeimai. Jam svarbu įkvėpti ir kitus, todėl po reabilitacijos rimtai nėrė ne tik į stalo tenisą, bet ir kitas sporto šakas, nori tapti pavyzdžiu, kuriuo kiti norėtų sekti.
Taip, yra apribojimų, bet pirmiausia esu žmogus – vienas gyvenu bute, turiu katę, vairuoju automobilį, einu į kiną, mėgstu šaudyti.
S. Kalytiukas
„Man labai nepatinka žodis „invalidas“. Yra žmonės, turintys negalią, o sakantieji žodį „invalidas“, matyt, yra seno sovietinio mentaliteto. Visada sakau, kad esu žmogus, turintis negalią. Taip, yra apribojimų, bet pirmiausia esu žmogus – vienas gyvenu bute, turiu katę, vairuoju automobilį, einu į kiną, mėgstu šaudyti“, – vardija vyras.
Serhijus yra dalyvavęs vežimėlių krepšinio, rankinio, šaudymo ir lanko rungtyse, komandinio šaudymo rungtyje 2022 metais užėmė antrąją vietą.
Atstovaudamas Ukrainos komandai „WARRIOR GAMES 2022“ Orlande (JAV), laimėjo pirmą vietą klasikinio šaudymo iš lanko rungtyje, pirmą vietą šaudymo iš pistoleto rungtyje, antrą vietą 1,5 km rankinių dviračių rungtyje ir trečią vietą 9 km trasoje.
Nors išbandė save daugelyje sporto šakų, dalyvauti pusmaratonyje Briuselyje buvo išbandymas, kurio Serhijus ėmėsi su malonumu.
„O kitas išbandymas gal jau bus maratonas“, – šypsosi jaunas vyras.
