Anne Merie Pelletier – žinoma prancūzų teologė, biblistė. 2014 m jai suteikta J. Racingerio premija (pirmoji moteris), 2017 m. popiežiaus Pranciškaus prašymu paruošė Kryžiaus kelio meditacijas Didžiojo Penktadienio liturgijai Vatikane. Jau ne vieną dešimtį metų teologė bendradarbiauja su Vatikanu.
Anne Marie Pelletier dar iki prasidedant karui Ukrainoje 2022-aisiais stebėjo, kas vyksta šalyje, palaikė ukrainiečių išsilaisvinimo kovą ir kaskart, pasigirdus vieno ar kito Katalikų Bažnyčios atstovo ar net Vatikano raginimams ukrainiečiams „mylėti priešą“, reaguoja. Pavyzdžiui, po pontifiko susitikimo su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu, „Le Monde“ skelbtame straipsnyje ji rašė, kad popiežiaus ir Vengrijos vadovo pozicijos Ukrainos atžvilgiu sutampa.
Praeitų metų rugsėjo mėnesį ji buvo pakviesta skaityti pranešimą Sant`Egidio bendruomenės organizuotoje konferencijoje Berlyne. Galiausiai, situacijai pasikeitus, ji atsisakė dalyvauti renginyje ir pranešimą – kreipimąsi į Katalikų Bažnyčios atstovus, bendruomenių vyresniuosius, raginant reaguoti į situaciją Ukrainoje – patikėjo mūsų skaitytojams. A. M. Pelletier pozicija nepasikeitė. Ji liudija solidarumą su lietuviais ir ukrainiečiais bei puikiai supranta mūsų reakcijas išgirdus popiežiaus Pranciškaus raginimus „kelti baltą vėliavą“. Teologė pabrėžia, kad „popiežiaus neklystamumo dogma“ apima tik doktrinos klausimus.
Tad ar šiandien, popiežiui Pranciškui vis pabrėžiant sinodo kelio svarbą, nebūtų teisinga viešai pareikšti, kad yra ir kitokia Katalikų Bažnyčios pozicija Ukrainos klausimu? Pozicija suformuota įvertinus išskirtinę konflikto situaciją, kuri ne tik vienos šalies istorija, bet visos Rytų Europos sovietinės okupacijos istorija. Deja, nemažai tikinčiųjų, ypač Lotynų Amerikoje, vis dar tiki „didžiosios Rusijos kultūros“ mitu.
Perduodama tekstą p. A. M. Pelletier pabrėžė, kad tai ne magisteriumo kritika, bet paieška tiesos ir teisingumo įsiklausant į Evangelijos mokymą. Giesmių giesmė sako, kad meilė be tiesos ir teisingumo neįmanoma.
LRT.lt pateikia visą A. M. Pelletier tekstą:
1. Negalime tylėti ukrainiečių tragedijos akivaizdoje.
Pirmiausia, tai tragedija, kurią išprovokavo beprotiška agresija, jau dveji metai metodiškai niokojanti Ukrainą, įtvirtinanti terorą visur, kur tik praeina rusų karinės pajėgos, ir atsakinga už nesuskaičiuojamas represijas, prieštaraujančias tarptautinei teisei. Kad ukrainiečiai išgyvena tragediją, patvirtina ir viešai skelbiamas Maskvos tikslas sunaikinti tautą, kuri nuo Maidano laikų kovoja už žmogiškąjį orumą, laisvę, demokratiją. Jie kovoja už tai, ko nekenčia šiandien Rusijoje viešpataujantis totalitarinis režimas. Ukrainiečių tragedija yra tragedija ir rusų tautos, nutildytos ir pavergtos nevaržomo propagandos melo. Šį melą ir barbarizmą palaiko iškreipta religinė sistema, kuri teigia ginanti krikščioniškas vertybes, tuo pat metu ragindama sunaikinti savo kaimyną.
2. Ar tokioje situacijoje, stebint beprotybės sukeltą katastrofą, vis dar galima skelbti Evangelijos palaiminimą: „Palaiminti taikdariai“?
Ar galima kalbėti apie taiką, raginti siekti taikos, kai pastaraisiais metais agresorius vis akivaizdžiau renkasi sovietinio totalitarizmo kelią? Kai atvirai skelbia perimantis kriminalinį Stalino palikimą? Kai nutildo – galvoju apie „Memorial“ organizacijos likimą – sąžiningus žmones, siekusius paviešinti tiesą apie „sovietinę naktį“ – kaip tai įvardijo Nadežda Mandelštam, nužudyto didžio poeto žmona?
Kokia prasmė kalbėti apie derybas, kai praeitų metų rugpjūčio 7 d, kitą dieną po susitikimo Saudo Arabijoje, kai buvo ieškoma konflikto sprendimo kelių, Maskva paskelbė, kad „rusų invazija Ukrainoje baigsis tik po Kyjivo kapituliacijos“.[1] Ir dar pridūrė įžūlų melagingą paaiškinimą: „Mes esame tikri, kad globalus, ilgalaikis ir teisingas konflikto sprendimas galimas tik tuo atveju, jei Kyjivo režimas baigs karo veiksmus ir teroristinius išpuolius.“
3. Šios siaubingos situacijos akivaizdoje mes, mokiniai Kristaus, „Ramybės Viešpaties“ – taip jį vadina Paulius (2Tes 3, 16) – privalome iš naujo peržvelgti, ką reiškia ši svarbiausia mesijinio pažado realija, vadinama „taika“.
* Pirmiausia pažvelkime, ką apie taiką sako Raštai, bet neužmirškime, kas parašyta apie prievartą. Didis prancūzų egzegetas Paulas Beauchampas, miręs 2001 metais, stengėsi suprasti, kas yra prievarta palyginti su jos priešingybe, kurią pavadino „romumu“. Šis „romumas“ – neatsiejamas nuo taikos – didžiausia Dievo galia, juo remiasi taikus Dievo viešpatavimas ir pergalė prieš pragaištingą žudikų smurtą.
P. Beauchampas pabrėžia: bibliniame apreiškime romumas egzistuoja tik išgyvenus smurtą. Ištvėręs smurtą romumas nugali jį. Štai kodėl smurto ir romumo kova regima visuose Raštuose, iki pabaigos, iki apreiškimo Jonui, kuris aprašo kovą iki mirties, iki pabaigos, kai bus įkurta Dievo taikos karalystė... Istorijos slėpinys. Slėpinys, kurį privalome šiandien, labiau nei bet kada, apmąstyti.
*Mums duotas dar vienas biblinis apreiškimas, 85 psalmė, čia viskas pasakyta: Ištikima meilė ir tiesa susitiks, teisumas ir ramybė bučiuosis. Šių žodžių junginys rodo, kad taika negali būti atskirta nei nuo tiesos, nei nuo teisingumo.
Tai ypač svarbus priminimas mums krikščionims, kaip mes turime reaguoti šiandienos situacijoje. Agresija Ukrainoje dangstoma „specialios karinės operacijos“ pavadinimu. Esą vykdoma Ukrainos „denacifikacija“, siekiama apsaugoti Donbasą nuo genocido, kurį Ukraina tariamai praktikuoja regione. Pirmiausia reikia kuo skubiau paneigti visas tiesą iškraipančias ir realybę neigiančias melagienas. Taip pat, reaguojant į bet kokias teises pažeidžiančią rusų invaziją, būtina kuo skubiau įvardyti agresiją, jos organizatorius – įvardyti rusų agresiją prieš Ukrainą, o ne Ukrainos prieš Rusiją, kaip su įžūliu cinizmu skelbia Maskvos valdžia.
Mūsų, krikščionių, pašaukimas – tarnauti tiesai. Vadinasi, turime suvokti, kad bet kokio dialogo pagrindas yra siekis atkurti, kas buvo pažeista, tad kalbantis privalu sakyti tiesą, o tai yra prieštara tvarkai ar netvarkai, kai dialogo pagrindu pasirenkamas melas, o šioje srityje, deja, sovietų pasaulis buvo čempionas.
4. Todėl privalome išgirsti mums skirtą Ukrainos krikščionių šauksmą ir prašymą susilaikyti nuo skubių ir neapgalvotų kalbų apie atleidimą ir susitaikymą, raginimus imtis derybų. Tokių raginimų tik daugėja įvairiuose, tariamai taikai tarnaujančiuose, pasisakymuose. Cituoju vieną ukrainiečių balsą:
„Šiandien Ukrainoje mes keliaujame siaubingu tamsos slėniu, kurio galo nematyti. Ir dažnai – ne kartą apie tai rašiau – vietoje to, kad gedėtų kartu su mumis, kitų šalių krikščionys nusprendžia padidinti mūsų kančią, taip prisidėdami prie rusų vykdomų kankinimų: jie verčia mus sudaryti taiką, atleisti, susitaikyti. Mes dar nebaigėme gedėti savo mirusiųjų, o jūs jau norite, kad grįžtume prie įprastų darbų. Mes verkiame ir prakaituojame krauju Getsemanės sode žvelgdami į kryžių, o jūs norite, kad jau gyventume Prisikėlimo džiaugsmu. Net Kristus to nesitikėjo iš savo mokinių, tai kodėl to reikalaujate iš mūsų?“[2]
5. Galiausiai, norėčiau paminėti rusų opoziciją, kuri be galo maža, slopinama, bet vis tik yra su mumis, nepaisant visų teisinių Maskvos procesų, kurie baigiasi pasmerkimu ir neįtikėtinomis bausmėmis – sovietinės diktatūros pavyzdžiais.
Prisimenu Ilja Yashiną, artimą Boriso Nemcovo, nužudyto 2015 m., bendražygį, kuris kalėjime atlieka aštuonerių su puse metų bausmę, nes „YouTube“ kanale pasmerkė civilių žudynes Ukrainos mieste Bučoje. Galvoju apie „Memorial“ istoriką Dmitrijevą Jurijų, kuris ėmėsi didžiulio darbo siekdamas paviešinti tiesą apie Stalino valdžios represijas Karelijoje – 2021 metais jam skirta antroji bausmė, penkiolika metų tremtyje. Taip pat Kara-Murza, Kremliaus opozicionierius, kuriam praeitų metų balandžio mėnesį buvo skirta dvidešimt penkerių metų bausmė kalėjime dėl „išdavystės“ ir „melagingos informacijos“ apie rusų armiją. Skelbiant nuosprendį jis drįso pranašauti nakties pabaigą, sakydamas, kad ateis laikas, kai bus oficialiai pripažinta, kad du plius du visuomet yra keturi, karas bus vadinamas karu, uzurpatorius uzurpatoriumi, o kriminaliniais nusikaltėliais įvardyti pradėję karą, o ne tie, kurie bandė jį sustabdyti.
Šie tiesą liudijantys ir Rusijoje nutildyti asmenys primena mums savo pavyzdžiu, kad pirmasis žingsnis tiesos link yra tiesos liudijimas ir tiesos gynimas. Jie tai daro įtikinamai, nes už tai moka savo pačių laisve ir net gyvybe.
Išgirskime juos, išgirskime ukrainiečių tautą, kuri prašo mūsų padėti jiems kovoje, padėti tarnaujant tiesai ir teisingumui
[1] Maria Zakharova, 2023 m. rugpjūčio 7 d.
[2] Romanas Soloviy
Tekstą parengė Nomeda Hofertaitė.
