Nepaisant rinkimų JAV ir Europoje kuriamo neapibrėžtumo, Vašingtono įsipareigojimas NATO kolektyvinei gynybai yra „tvirtas kaip plienas“, o JAV karių Lietuvoje neturėtų mažėti ar iš viso nelikti, išskirtiniame interviu LRT.lt sako naujoji JAV ambasadorė Lietuvoje Kara C. McDonald.
„Šaltojo karo metu aš buvau paauglė ir mane įkvėpė Lietuvos istorija – turėdama vos 1 proc. Sovietų Sąjungos populiacijos Lietuva pirmoji pasitraukė iš SSRS. Ji vedė ir tiesė kelią kitoms šalims. Todėl mes esame partneriai ir esame įsipareigoję ilgam“, – prisiminė diplomatė, kurios proseneliai yra kilę iš Suvalkų koridoriaus regiono.
Pokalbyje ji aptarė ne tik saugumo padėtį, karą Ukrainoje, kovą su antisemitizmu ir raginimus įteisinti civilinę partnerystę, bet ir savo aistrą sodininkauti bei keliauti.
Ambasadorė teigia turinti tris savo darbo Lietuvoje prioritetus: užtikrinti JAV įsipareigojimus Lietuvos ir NATO Rytų flango saugumui; kartu su Lietuva stiprinti įsipareigojimus demokratijos principams namie ir užsienyje; stiprinti bendrą klestėjimą.
– Lietuvos ir kitų Rytų flango valstybių politikai tvirtina, kad Rusijai atkūrus savo karinę galią šalis gali imti kelti grėsmę NATO. Kaip Rusijos grėsmę vertinate jūs ir JAV?
– Pagrindinis mano, kaip ambasadorės, prioritetas yra saugumas. Bet pirmiausia labai aiškiai noriu pabrėžti, kad JAV įsipareigojimas NATO ir Aljanso sutarties punktams, įskaitant ir kolektyvinės gynybos 5-ąjį straipsnį, yra tvirtas kaip plienas. NATO yra pasirengęs ginti kiekvieną sąjungininkų teritorijos colį. Tai matyti ir mūsų dvišaliuose saugumo susitarimuose, čia esame dislokavę per tūkstantį karių.
Klausiate, ar grėsmė auga, bet leiskite man nupiešti kiek platesnį vaizdą. Mano nuomone, svarbu nepasiduoti niūrumo ir pražūties atmosferai ir susikoncentruoti į tai, ką pasiekė Ukraina. Ir čia matome, kad strategija veikia. Jei pažvelgtume, ką bandė padaryti Rusija, pamatytume, kad šis karas Putinui tapo strateginiu pralaimėjimu. Jis manė, kad Ukraina grius, bet ji liko stovėti, jis manė, kad sės susiskaldymą, bet gavo vienybę. NATO dabar yra tik dar stipresnis, turime jau net 32 Aljanso nares.
Tai istorinė transformacija, kurią lėmė Rusijos agresija. Dabar mes esame įsitraukę į gynybą ir atgrasymą Rytų flange. Manome, kad Rusija yra silpnesnė nei buvo, Ukraina sėkmingai sekina Rusijos pajėgas ir kovinę galią ant žemės. Galime tai detaliau nagrinėti, bet, manau, labai svarbu pripažinti, kad Rusija ir jos pajėgos patyrė strateginį pralaimėjimą.
– Vienas kandidatas į JAV prezidentus pareiškė, kad leistų Rusijai ar kitiems priešininkams daryti ką nori su NATO šalimis, kurios skiria nepakankamai lėšų savo gynybai. Ar tai nepakerta NATO ir ypač JAV atgrasymo Rytų flange?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kokie svarbūs rinkimų metai tiek Lietuvai, kur vyks treji rinkimai, tiek JAV ir Europos Sąjungai. Tai gana ilgas neužtikrintumo periodas, kurio metu turime nepamiršti kelių dalykų. Pirma, mes jau esame tai išgyvenę, JAV tai vyksta kas ketverius metus, todėl žinome, kaip ištverti šį procesą, pasikliausime savo demokratinėmis procedūromis, procesais ir institucijomis.
Aš negaliu pateikti nuomonės ar spekuliuoti apie bet kokios būsimos administracijos politiką ir jos rezultatus, man to neleidžia daryti įstatymai. Bet galiu pasakyti kelis dalykus: aš esu karjeros diplomatė, dirbau šalį valdant 7 prezidentų administracijoms, tiek respublikonų, tiek demokratų. Turime nepamiršti, kad parama tiek NATO, tiek jūsų regionui didelė abiejose partijose, didelė dauguma amerikiečių remia NATO. Tai matėme, kai 95 senatoriai pritarė Suomijos ir Švedijos narystės ratifikavimui.
Prezidentas Bidenas garsiai ir aiškiai pasakė, kad mes būsime su Ukraina tiek, kiek reikės. O kai prezidentu buvo Trumpas, mes 2017 m. suteikėme pirmąją letalinę pagalbą Ukrainai. Ir valdant prezidentui Trumpui mes 2019 m. pirmą kartą Lietuvoje dislokavome karius. Taigi, labai svarbu žvelgti į faktus. (...)
– Paminėjote Lietuvoje dislokuotus karius. 2026-aisiais JAV persvarstys savo pajėgų dislokavimą užsienyje, ar jau dirbate, kad šie kariai liktų čia, ar jie gali būti perkelti kitur?
– Noriu aiškiai pabrėžti, kad mūsų tebesitęsiantis buvimas čia neturi pabaigos. Prieš atvykdama dalyvavau pokalbiuose su Gynybos departamento kolegomis, Europos pajėgų vadavietėje, vadinamojoje EUCOM, jau vyksta planavimas ir tai bus išlaikoma. Neįsivaizduoju, kad šis nuolatinis JAV karių buvimas galėtų mažėti ar baigtis.
– Ne vienas Europos lyderis sako, kad Europa turi dėti daugiau pastangų užtikrinti savo gynybą, nes JAV gali mažinti savo pajėgas žemyne. Ar baimė, kad JAV dėmesys kryps tolyn nuo Europos, perdėta?
– Kaip jau sakiau pokalbio pradžioje, mūsų įsipareigojimas NATO 5-ajam straipsniui yra plieninis. Bet juk viskas susiję ne tik su JAV, tiesa? Kaip minėjote, Europos sąjungininkai pasitempia. Mūsų parama Ukrainai siekia apie 77 mlrd. dolerių, o Europos – 110 mlrd. Matome, kad išlaidos kolektyvinei gynybai auga, manau, šioje srityje nuo dabar iki (NATO viršūnių susitikimo) Vašingtone pamatysime dar daug pastangų, ypač dėl 2 proc. BVP (skyrimo gynybai).
Tai labai svarbu, nes yra susiję su kolektyvine Europa ir kolektyviniu NATO, jų galimybėmis užtikrinti sutartyse numatytus įsipareigojimus. Labai įdomu pažiūrėti, ką reikš 2 proc. BVP arba 640 mlrd. dolerių NATO, kai visos šalys pasieks šią ribą.
Žinoma, padėtis dabar yra kompleksiškesnė, reikia sekti daugiau dalykų ir mes tuo užsiėmę. Bet vėlgi, mes jau esame buvę tokioje padėtyje, ji nėra blogiausia, žinome, kaip ją įveikti. Neįsivaizduoju, kad parama šiam regionui, kolektyviniam NATO ar Rytų flangui mažėtų.
– Neseniai Lietuva vėl patyrė Kinijos spaudimą, kai buvo sustabdytas vizų išdavimas Lietuvos piliečiams. Ar JAV yra susirūpinusi dėl Kinijos spaudimo sąjungininkams?
– Pirmiausia noriu pateikti JAV požiūrį – mes garsiai ir aiškiai pasakėme, kad su Kinija bendradarbiausime, kur galime, varžysimės, kur privalėsime, ir užtikrinsime atvirus komunikacijos kanalus, kad sumažintume konflikto galimybę.
Aš buvau Vilniuje, kai čia buvo atidaryta Taivaniečių atstovybė. Mačiau tuomet vykusius apsikeitimus pranešimais. JAV buvo su Lietuva, kai ji užkliuvo Kinijos Liaudies Respublikai. Mes manome, kad kiekviena šalis turi turėti suverenią teisę nustatyti savo užsienio politiką, pasirinkti sąjungininkus ir partnerius.
Tai kyla iš nuostatos, kad didesnis saugumas įmanomas tarp demokratinių sąjungininkų. Mes užstojame demokratinius partnerius, nes tikime, kad jie tampa geresni saugumo partneriai. Pakanka pažvelgti į Rusiją kaip kaimynę, kokia ji pavojinga, ir pasidaro aišku, kaip nenuspėjama turėti nedemokratinę partnerę.
Todėl mes remiame Lietuvą ir jos atsparumą iš Kinijos Liaudies Respublikos kylantiems grasinimams ir prievartai. Remiame ir Lietuvos pastangas sustiprinti ryšius su Indijos ir Ramiojo vandenynų regionu. JAV remia atvirą ir laisvą Indijos-Ramiojo vandenynų regioną ir manome, kad Lietuva čia įgyvendino naudingų dalykų. Ji ekonominę prievartą pavertė galimybe kurti ekonominį atsparumą. Tai pamokos ir naudinga patirtis, kuria galima dalintis su mažomis ir vidutinėmis Indijos ir Ramiojo vandenyno šalimis.
– Jūsų pirmtakas ambasadorius Gilchristas nevengė kritikuoti Lietuvos viešojoje erdvėje nuskambėjusių antisemitinių pareiškimų, viešai ragino įteisinti civilinę partnerystę. Ar jūs tai tęsite?
– Aš ilgai dirbau demokratinių vertybių ir žmogaus teisių srityje, prieš tai vadovavau šioje srityje jūsų regione dirbančiai komandai. Šiais klausimais daug dirbau su Lietuva ir jūsų šalis yra lyderė remiant demokratines vertybes namie ir užsienyje, tapote saugiu prieglobsčiu bėgantiems nuo represijų.
Dėl kai kurių Lietuvos vidaus klausimų galite tikėtis, kad mūsų ambasada ir toliau dirbs prie klausimų, susijusių su nediskriminavimu bei žmogaus teisėmis. Jūs paminėtoje Holokaustą ir antisemitizmą, antisemitizmas visame pasaulyje augo dar prieš spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytą ataką prieš Izraelį. Lietuva šioje srityje dirba itin aktyviai, yra progresyvi, mums esate atviri partneriai, kartu dirbame klausimais nuo Šnipiškių kapinių iki atminimo lentų, apie tai ir kalbame atvirai.
Minite civilinės partnerystės įteisinimą, mes raginome tai padaryti. Į šį klausimą žvelgiame iš nediskriminavo perspektyvos – kiekvienam individui priklauso tam tikros teisės ir jos neturi būti ribojamos. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kuri neturi civilinę sąjungą saugančių įstatymų, nors kaimynės šiaurėje šiuo keliu jau nuėjo. Bet jaučiuosi padrąsinta, čia turite stiprią pilietinę visuomenę, vyksta diskusijos, tai svarstyta ir Seime. Bet taip, mes už tai pasisakėme ir pasisakysime toliau.
– Pereinant prie jūsų asmeninio gyvenimo, kaip suprantu, jūsų protėviai yra kilę iš šio regiono. Ar tai buvo viena priežasčių, kodėl rinkotės atvykti čia dirbti?
– Sunku kalbėti apie pasirinkimą, nes skyrimo procesas yra toks sudėtingas ir ilgas. Aš jaučiuosi labai pagerbta, galėdama dirbti Lietuvoje.
Taip, mano proseneliai gimė kiek piečiau nuo Suvalkų koridoriaus, tame regione. Jie buvo ne lenkakalbiai, o vokietkalbiai, vaikystėje jie persikėlė į šiandieninę Vakarų Ukrainą ir, bėgdami nuo rusifikavimo, išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į JAV.
Todėl man asmeniškai labai įdomus šiandienos kontekstas iš asmeninės perspektyvos – yra žmonių, kasdien kovojančių su rusifikavimo politika Donbase, okupuotose Ukrainos teritorijose, žmonės dėl to žūva.
Man tai teikia įkvėpimo. Šaltojo karo metu aš buvau paauglė ir mane įkvėpė Lietuvos istorija – turėdama vos 1 proc. Sovietų Sąjungos populiacijos Lietuva pirmoji pasitraukė iš SSRS. Ji vedė ir tiesė kelią kitoms šalims. Todėl mes esame partneriai ir esame įsipareigoję ilgam. (...)
– Ar turite asmeninių pomėgių, interesų? Pokalbio pradžioje minėjote sodininkystę.
– Su pirmtaku mus sieja aistra sodininkystei, mes jau lyginome savo planus rezidencijos sodui, sprendėme, kaip juos sėkmingai įgyvendinti. Taip pat mėgstu aktyvų laisvalaikį, mano komanda gali paliudyti, mėgstu vaikščioti, žygiuoti, plaukioti baidare. 2022-aisiais kartą baidare plaukiau Neries upe, buvo vasara, man fantastiškai patiko. Laukiu pavasario ir vasaros, kai galėsiu būti ant vandens.
– Ar turite mėgstamiausią knygą, ką skaitėte apie Lietuvą prieš atvykdama čia?
– JAV neseniai baigėsi Juodosios istorijos mėnuo, todėl aš skaičiau knygą „Asmeninė bibliotekininkė“ (orig. „The Personal Libraran“). Tai knyga apie afroamerikietę moterį, kuri kuravo Morgano biblioteką Niujorke. Ji tai galėjo daryti tik todėl, kad turėdama šviesią odą apsimetė portugale. Tai knyga apie iššūkius, su kuriais afroamerikiečiai, dirbantys JAV tuo metu, susidurdavo, apie neįtikėtiną talentą kuriant šią gražią biblioteką Niujorke. Esu ten dalyvavusi ne viename renginyje.
Taip pat domiuosi ir ieškau knygų apie Vilnių, bandau rasti anglų kalba. Prašiau savo komandos, kad padėtų man jas rasti, nes mano lietuvių kalbos žinios dar nėra tokios, kad galėčiau skaityti literatūrą.
