Rusijos karas Ukrainoje jau turi daug simbolių, vienas iš jų – Mariupolis, rusų nuo žemės beveik nušluotas už Kauną didesnis miestas, kuriame žuvo ir lietuvis kino režisierius Mantas Kvedaravičius. Okupuotą Mariupolį rusai sakosi esą intensyviai atstatinėjantys, bet kaip tai atrodo iš tiesų?
Kai 2022-ųjų gegužę po du mėnesius trukusios brutalios Rusijos agresijos Mariupolis krito, pusė miesto buvo sugriauta. Jungtinių tautų duomenimis, 90 proc. gyvenamųjų pastatų smarkiai apgadinti arba sulyginti su žeme. Iš viso – 2 664.
Miestas, klestėjęs daugiau nei 300 metų, buvo suniokotas per kelias savaites. Suvokti tą košmarą sunkiai įmanoma. Rusai miestą bombardavo dieną ir naktį, čia okupantai atvertė savo taktikos kortas – sužvėrėjusiu teroru palaužti ukrainiečių valią priešintis. Netgi atviromis atakomis prieš gimdymo namus.
Sugriovimų mastas buvo pribloškiamas. Pasaulis sunkiai susitaikė su apokaliptiniais miesto vaiduoklio vaizdais.
„Tai, kas vyko Mariupolyje, taip paprastai nesibaigs. Šiandien gimtąjį miestą bombardavo rusų raketos. Dešimtys žmonių buvo sužeisti, buvo žuvusių. Kasdien kurį nors Ukrainos miestą ištinka labai panašus likimas į Mariupolio“, – tvirtina filmo „20 dienų Mariupolyje“ režisierius Mstyslavas Černovas.
Iki karo mieste gyveno 430 tūkst. žmonių. Po to, kai miestas pateko į okupantų rankas, čia liko mažiau nei ketvirtadalis gyventojų. Ukrainos valdžia teigia, kad per du pragariškos rusų apgulties mėnesius žuvo 25 tūkst. žmonių, tačiau vietiniai skaičiuoja, kad aukų gali būti keturiskart daugiau. Per bombardavimus namų nepalikę gyventojai buvo palaidoti po griuvėsiais, iš kurių juos traukti nebuvo kam. Šimtai tūkstančių, kas liko gyvi ir išgalėjo sau leisti, persikėlė į neužimtas Ukrainos teritorijas arba prieglobstį rado Europos šalyse.
Iki plataus masto Rusijos invazijos mariupoliečių nuotaikos buvo pasiskirsčiusios po lygiai – vieni palaikė Kyjivo valdžią, kiti norėjo rusų. Dabar jų – dauguma, 80 proc. Teigiama, kad po miesto šturmo čia persikėlė 50 tūkst. rusų iš Maskvos, Sankt Peterburgo ar Samaros. Jie čia atvyko nenutuokdami, kas įvyko, nes Rusijos propaganda be perstojo kartojo, kad gelbėja Mariupolį nuo neonacių.
Likus dviem savaitėms iki pasidavė paskutiniai ukrainiečių kovotojai, Rusija paskelbė bendrąjį miesto planą, kurį parengė Rusijos statybos ministerija ir Maskvoje įsikūręs Vieningasis mokslinių tyrimų ir projektavimo institutas.
„Miestą, žinoma, galima atstatyti, tačiau teroras, kurį patyrė žmonės, paliks neištrinamą spaudą ateinančioms kartoms“, – pabrėžia JT žmogaus teisių vyriausioji komisarė Michelle Bachelet.
Rusai numatė Mariupolio atstatymo darbus iki 2035 metų. Pagal planą, miesto gyventojų skaičius iki 2025-ųjų vėl užaugs iki 3,5 tūkst., o dar per dešimtmetį pasieks pusę milijono.
Plane numatytas kiekvieno atskiro miesto rajono strateginis planas, taip pat istorinio miesto centro atstatymas. Nurodomos pastatų fasadų gairės, taip pat dėliojamas naujo tramvajų ir autobusų tinklo planas. Tik šis dokumentas yra niekinis. Rusijos modelis yra ne kas kita, kaip nukopijuoti pasenę Ukrainos planai, parengti dar iki 2016-ųjų. Rusijos kopijoje neatsižvelgta į jokius nuo to laiko įvykusius pokyčius.
„Šiandien švenčiame Rusijos dieną. Pasitinkame ją mieste, kuris kasdien tampa vis labiau panašus į šiuolaikiškus Rusijos Federacijos miestus“, – pareiškė Rusijos statytinis, Mariupolio meras Olegas Morgunas.
Kai miestas buvo sulygintas su žeme bombų ir jame įsitvirtino okupantų valdžia, Mariupolis nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas dar kartą. Siekiant atlaisvinti dideles teritorijas naujoms statybų aikštelėms.
Bet ir ne tik tam – norėta ir kuo greičiau paslėpti karo nusikaltimų pėdsakus. Be to, nekviesti atvykėliai pirmiausia griovė viską, kas susiję su ukrainietiška kultūra. Vienas iš žinomiausių Mariupolio pastatų miesto centre – Dramos teatras, kurį rusai žvėriškai subombardavo, nors prie jo buvo užrašas „Vaikai“. Teatre okupantai nužudė 600 žmonių, tarp kurių buvo prieglobstį nuo karo žiaurumų su tėvais radę vaikai. Rekonstruodami masine kapaviete tapusį statinį, rusų statybininkai šiuolaikiškai apdengė griuvėsius rusiškos kultūros ikonomis – Aleksandro Puškino, Nikolajaus Gogolio atvaizdais.
Miesto centre besidriekianti gatvė, ukrainiečių vadinta Taikos prospektu, dabar virto Lenino.
Sunku užmiršti ir makabrišką ataką prieš gimdymo namus, per ją neišgyveno jauna mama ir jos kūdikis. Vaizdai pasaulį šokiravo, tačiau rusų propaganda šaltakraujiškai ataką melagingai teisino tuo, kad neva gimdymo namuose slėpėsi „Azovo“ būrio kovotojai.
Beje, nepalaužiamo ukrainiečių pasipriešinimo simboliu tapusios „Azovo“ plieno gamyklos, pagal rusų planus, neliks. Ten turėtų būti įkurdintos žaliosios miesto zonos.
„Neapsakomas džiaugsmas. Nemačiau savo sūnaus 21 mėnesį. Bet ignoruoja jis mane – kažkoks nepažįstamas dėdė į namus atvyko“, – dalijasi „Azovo“ kovotojas, rusų nelaisvėje buvęs 20 mėnesių, Artemas Dmytrykas.
Dar 2022-ųjų vasarą Mariupolio gyventojai prisitaikė prie gyvenimo Rusijos okupacijos sąlygomis ir ėmė bandyti atkurti savo kasdienybę. Tačiau praėjus beveik dvejiems metams, daugelis vis dar laukia žmogiškų sąlygų, o kai kurie – galimybės įrodyti savo teisę į turėtus namus.
Lygiai prieš metus Vladimiras Putinas apsilankė Mariupolyje. Kremliaus šeimininko pasirodymas naktiniame mieste buvo plačiai išreklamuotas vietinei Rusijos auditorijai, tačiau rožinis propagandinis paveikslas tik pabrėžia imperinės valdžios cinizmą.
„Vadinasi... Dramos teatras jau atstatytas, buvau nuvykęs, balandžio 15 numatoma spektaklio premjera“, – tikino Rusijos vicepremjeras Maratas Chusnulinas.
Daugybei Mariupolio naujakurių ne teatrai rūpi, o paskubomis vykdomų statybų brokas. Socialiniuose tinkluose netrūksta vaizdų su atsilupusiomis lubomis, nepaslėptais kanalizacijos vamzdžiais, tekančiu vandeniu. Tačiau teigiama, kad tai – tik ledkalnio viršūnė. Miestą kontroliuoja rusai, žmonės bijo atvirai skųstis.
Siekdama sukurti reprezentatyvų rusiško Mariupolio vaizdą pasauliui, šalies valdžia pumpuoja milijardus rublių miestui atstatyti. Valstybinius kontraktus gauna bendrovės, įsikūrusios kaip tik tuo metu, kai rusai perėmė Mariupolio kontrolę. Statybų versle jos – naujokės, verslininkai vienaip ar kitaip susiję su valdžios žmonėmis.
Laikraštis „Financial Times“ išsiaiškino vieną tokią bendrovę – „R-Stroy“, įkurtą 2022-ųjų gegužę, kai Mariupolyje jau šeimininkavo okupantų valdžia. Rusijoje nėra viešai prieinama informacija, kokie kontraktai yra sudaryti su statybų bendrovėmis, tokiomis kaip „R-Stroy“.
Rusijos statybos ministerijos vardu sutartis administruoja pusiau viešasis subjektas, vadinamas „Bendruoju užsakovu“. Iš dokumentų matyti, kad 2024–2026 metais „Bendrasis užsakovas“ gaus 445 mlrd. rublių (kiek daugiau nei 4 mlrd. eurų), kuriuos paskirstys subrangovams, turintiems atstatyti Ukrainą. Pasak „Financial Times“, „R-Stroy“ figūruoja 55 užsakymuose.
Tačiau ir statybų brokas – ne pats baisiausias dalykas, nutinkantis iki karo turėjusiems savo namus Mariupolyje. Dabar jie turi įrodyti nuosavybės teisę dokumentais, o daugelio jų per bombardavimus neliko. Arba sugrįžo į rusifikuotą Mariupolį ir atrado, kad namą suremontavo tas pats „R-Stroy“. Bet kas mokės už remontą?
Kai kam dar labiau nepasisekė. Dalis istorinių apartamentų su vaizdu į jūrą miesto centre savininkų grįžę rado savo namus nugriautus. Vietoj jų pastatyti prabangūs būstai. Tačiau jie skirti ne tikriesiems savininkams. Jiems siūloma keltis į miesto pakraščius.
