„Vandens nėra, manau, kad mirsiu, myliu tave.“ Tai paskutinė žinutė, kurią Sanooja gavo iš savo vyro, dingusio tarp Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos besidriekiančiame tankiame miške po to, kai buvo apgręžtas nuo ES sienos. Dingusių artimųjų ieškančioms šeimoms tenka dar kartą išgyventi tragediją, susiduriant su kartu su kūnais palaidota tapatybe ir nenoru pripažinti problemą.
Ši publikacija yra portalo „Unbias The News“ originalus kūrinys. Žurnalistai išsiaiškino Šri Lankos piliečio Samrino istoriją – iki šiol Lietuvoje buvo žinoma, kad tai vyras, kurio kūnas irimo stadijoje buvo rastas upėje netoli sienos su Baltarusija 2022 m. rugpjūtį, kelis mėnesius jis neatpažintas gulėjo morge. Organizacija „Sienos grupė“ skelbė, kad tai gali būti pirmasis Lietuvoje miręs migrantas, bandantis patekti į šalį per Baltarusiją, dingusių be žinios yra ir daugiau.
Samrinas ir Sanooja buvo bendraklasiai vidurinėje mokykloje. Abu gimę 1990-aisiais, kartu augo 80 000 gyventojų turinčiame Kalpitijos mieste, įsikūrusiame nedidelio pusiasalio Šri Lankos saloje pakraštyje. Kai devintoje klasėje Samrinas pirmą kartą pakvietė Sanooją į pasimatymą, ji atsisakė. Tačiau po metų, kai jos kambario draugės iššniukštinėjo merginos dienoraštį, paaiškėjo, kad paslaptingas vaikinas minimas vos ne kiekviename įraše.
Baigę mokyklą jaunuoliai pasuko skirtingais keliais: Sanooja įstojo mokytis pedagogikos, o Samrinas išvyko į miestą dirbti. Po šešerius metus trukusių vaizdo skambučių ir širdelėmis apipintų asmenukių, 2017 m. Samrinas grįžo namo ir jiedu susituokė: ji – ryšėdama balta skarele ir vilkėdama ryškiai mėlyna suknele, jis – derančios spalvos kostiumu. Po metų Sanoojai ir Samrinui gimė sūnus Haashimas. Jiedu vienas kitą vadino „Thangam“, arba aukseliu.
Sanooja tikėjosi, kad gimus sūnui, Samrinas liks šalia. Jie vedėsi mažylį į paplūdimį ir zoologijos sodą. Tačiau 2019 m. prasidėjo ekonominė krizė – didžiausia nuo 1948 m., kai Šri Lanka paskelbė nepriklausomybę. Kasdien būdavo pertrūkių elektros energijos tiekime, trūko degalų, siautėjo infliacija. 2022 m. per šalį nuvilnijo protestai ir Vyriausybė paskelbė bankrotą.
Pasak Sanoojos, mylėti Samriną nebuvo lengva, nes jis buvo labai ambicingas. Sanooja liūdnai šypsosi, vaizdo skambučiu prisijungusi prie pokalbio iš savo namų Kalpitijoje. Saulė skverbiasi pro kieme augantį mangmedį, po kuriuo jiedu dažnai sėdėdavo ir kurdavo ateities planus.
Tačiau, kaip aiškina moteris, mylėti jį reiškė palaikyti net ir priimant sunkiausius sprendimus. Vienas iš tokių sprendimų buvo skristi lėktuvu į Maskvą, iš ten keliauti į Europą ir siųsti pinigus namo. „Jis išvažiavo, kad mes būtume laimingi, kad mums būtų gera“, – sako moteris.
Paskutinę dieną prieš Samrinui išvykstant Sanooja surengė vyrui staigmeną – iškepė pyragą, puoštą dangaus mėlynumo glajumi ir į padangę kylančiu šokoladiniu lėktuvėliu. Aplink didelėmis raidėmis išdėliojo užrašą: „Myliu tave ir pasiilgsiu. Saugios kelionės, Thangam.“ Paskutinėse bendrose šeimos nuotraukose Haashimas juokdamasis sėdi tortą pjaustančiam Samrinui ant kelių. Tą vakarą Samrinas glaudė sūnų ir verkė. Kitą dieną jis apsiavė mėlynus „Converse All-Stars“ sportbačius, susikrovė juodą kuprinę ir iškeliavo. Buvo 2022 m. birželio 26-oji. Jam ką tik buvo sukakę 32-eji.
Tačiau viskas pakrypo ne pagal planą. Jis įlipo į autobusą, vykstantį iš Sankt Peterburgo į Helsinkį, tačiau suklastota Šengeno viza, už kurią jie taip brangiai sumokėjo, Suomijos pasienyje buvo atmesta. Sanooja jam sakė, kad jis visada gali grįžti namo, tačiau kelionei finansuoti jie pardavė Samrinui priklausiusį žemės sklypą ir Sanoojos juvelyrinius dirbinius bei pasiskolino pinigų iš draugų. Samrinas nusprendė, kad kelio atgal nėra. Jis ėmėsi plano B: vykti į Baltarusiją, kur jam nereikėjo vizos, ir kirsti sieną su Šengeno zonoje esančia Lietuva.
2022 m. rugpjūčio 16 d. įsiregistravęs Vilniaus viešbutyje „Old Town Trio“, Samrinas pirmiausia paskambino namo – jis išgyveno kelionę per mišką. Sanoojai palengvėjo išgirdus jo balsą. Vyras papasakojo jai apie aštuonias dienas, praleistas miške Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, kelius siekiantį purvą. Kelios dienos be maisto, geriant nešvarų vandenį. Jis taip pat papasakojo jai apie pilvo skausmus, kuriuos jautė eidamas per mišką dėl neseniai atliktos inkstų akmenų šalinimo operacijos. Kartais jis šlapindavosi krauju.
Tačiau Samrinas jau buvo Europos Sąjungoje. Jis nusipirko lėktuvo bilietą ir po keturių dienų planavo išvykti į Paryžių – miestą, kuriame tikėjosi pradėti naują gyvenimą. Kas nutiko toliau, neaišku. Sanooja apie tai žino nedaug.
Trečią dieną Samrinui įėjus į viešbučio vestibiulį, administratorius iškvietė apsaugą. Civiliai apsirengę pareigūnai įsodino jį į automobilį ir nuvežė 50 kilometrų atgal iki Baltarusijos sienos. Nepraėjus nė 72 valandoms, Samrinas vėl atsidūrė miške, iš kurio taip sunkiai stengėsi ištrūkti.
Jau buvo sutemę, kai Samrinas liko vienas miške. Jis neturėjo nei kuprinės, nei miegmaišio, nei maisto. Jo telefono baterija buvo išsikrovusi. Kitą rytą Samrinas trumpam prisijungė prie interneto, kad per „WhatsApp“ nusiųstų Sanoojai paskutinę žinutę: „Vandens nėra, manau, kad mirsiu, myliu tave, Thangam.“
Taip prasidėjo keturis su puse mėnesio trukusi kurtinanti tyla. Pasiekusi šią pasakojimo dalį, kalbi ir žodžio kišenėje neieškanti Sanooja atsiprašo, kad negali ramiai apie tai kalbėti. Jos akys sudrėksta, ji ima tankiau mirksėti, bandydama sulaikyti ašaras.
Europos Tarybos žmogaus teisių komisarės Dunjos Mijatovič teigimu, šeimos turi „teisę žinoti tiesą“ apie pakeliui į Europą dingusių savo artimųjų likimą. 2021 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje raginama vykdyti „greitus ir veiksmingus identifikavimo procesus“, kad būtų galima perduoti žuvusiųjų kūnus jų ieškantiems asmenims. Praėjus dvejiems metams, pasak D. Mijatovič, padaryta nedaug, o šis klausimas yra atsidūręs „teisėkūros vakuume“.
Kartu su Pasienio kapų tyrimą vykdančiais aštuoniais laisvai samdomais žurnalistais iš įvairių Europos šalių, bendradarbiaujančiais su „Unbias the News“, „The Guardian“ ir „Süddeutsche Zeitung“, sekėme daugiau nei 29 000 žmonių, per pastarąjį dešimtmetį žuvusių įvairiuose migracijos į Europą keliuose, istorijas. Daugumos jų vardai iki šiol lieka nežinomi.
Patikrinome 1 015 nepažymėtų kapų 65 kapinėse – tai asmenys, kurie bandė įvažiuoti į ES, tačiau atgulė amžinojo poilsio prie Europos sienų Lenkijoje, Lietuvoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maltoje, Prancūzijoje ir Kroatijoje.
Kalbėjomės su šeimomis, pareigūnais, teismo medicinos ekspertais, nevyriausybinių organizacijų atstovais ir patologais, taip pat su keliolika humanitarinių misijų darbuotojų, teisininkų ir politikų, siekdami atsakyti į klausimą, kas nutinka, kai Europos pasienyje žmogus miršta, ir kas už tai atsakingas.
Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skyrėme tiems, kurie dingo pastarosios Europos migracijos krizės metu miške, besidriekiančiame Baltarusijos ir ES pasienyje (Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje).
Kas skaičiuoja mirusiuosius?
Palei Baltarusijos sieną plytintis miškas – pelkėtas krūmokšniais ir samanomis apaugęs kraštovaizdis – priklauso vienam didžiausių iki šiol Europoje išlikusių senovinių miško masyvų.
Šimtus kvadratinių kilometrų užimantis miškas, besidriekiantis palei sieną su Lietuva ir Lenkija, netikėtai patraukė viso pasaulio dėmesį, kai 2021 m. vasarą Baltarusija pradėjo išduoti vizas ir pasiūlė tiesioginius skrydžius į Minską. Šios Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos ir ES kaimynių galios varžybos buvo pavadintos „politiniu žaidimu“, kuriame migrantai tebuvo tik pėstininkai.
Nuo 2021 m. tūkstančiai žmonių, daugiausia iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, siekė patekti į ES iš Baltarusijos, kertant šios šalies sieną su Lenkija arba Lietuva. Šimtai žmonių atsidūrė kilometro pločio „niekieno žemėje“ tarp Baltarusijos teritorijos ir ES pasienio tvoros, kur juos abiejų pusių pasieniečiai, grasindami smurtu, gainiojo pirmyn ir atgal. Pranešama, kad Baltarusijos pasieniečiai grasino paleisti šunis, pasirodė ir įkandimų nuotraukų.
Nuo 2021 m. Lenkija ir Lietuva pradėjo aktyviau taikyti „apgręžimo“ taktiką, kai valstybės sienos apsaugos pareigūnai iš karto išsiunčia į šalį patekusius migrantus atgal, nesuteikdami jiems galimybės prašyti prieglobsčio; šis procesas populiarėja visoje Europoje, nors ir pažeidžia tarptautinę teisę. Lenkija praneša nuo krizės pradžios „apgręžusi“ 78 010 asmenų, Lietuva – 21 857. Samrinas, matyt, buvo vienas iš jų.
Nors abejose šiose šalyse kasdien skelbiami tikslūs statistiniai „apgręžimų“ duomenys, informacija apie mirties atvejus pasienyje ir apie dingusius be žinios asmenis nutylima.
„Nacionalinės valstybės nori tai daryti slapta, – aiškina Lietuvos parlamento narys Tomas Tomilinas. – Šiuo atveju esame atsidūrę įstatymų ir konstitucijos paraštėse; bet kuri valdžia, stumianti žmones atgal, stengiasi išvengti viešumo šia tema.“
Oficialūs duomenys tyčia neskelbiami. Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos pasienio apsaugos tarnybos atsisakė su mumis pasidalyti bet kokiais skaičiais. Tačiau yra organizacijų, bandančių skaičiuoti: humanitarinės grupės Lenkijoje, įskaitant „Grupa Granica“ (liet. „Pasienio grupė“) ir Palenkės humanitarinė skubios pagalbos tarnyba (POPH), nuo 2021 m. Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje užfiksavo 52 mirties atvejus ir 16 neatpažintų kūnų.
Lietuvoje humanitarinė organizacija „Sienos grupė“ užfiksavo 10 mirties atvejų, įskaitant tris nepilnamečius, kurie mirė sulaikymo centruose, ir tris asmenis, kurie žuvo automobilių avarijose, kai juos, kirtusius pasienio regioną, persekiojo vietos valdžios institucijos. Nevyriausybinė Baltarusijos organizacija „Human Constanta“ pranešė, kad remiantis jiems pateiktais Vyriausybės duomenimis, šioje šalyje mirė 33 žmonės, tačiau lieka neaišku, ar jie buvo identifikuoti, ar buvo palaidoti ir jei buvo, tai kur.
Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje humanitarinės organizacijos sudarė daugiau nei 300 dingusių žmonių sąrašą. Tačiau jų atstovai pabrėžia, kad pateikti skaičiai yra neišsamūs, nes jie neturi nei prieigos, nei galimybių stebėti visą problemos mastą.
Kur kreiptis?
Šri Lankoje jau buvo po vidurnakčio, kai Samrinas nustojo atsakinėti į žinutes. Už 8 000 km esanti Sanooja bandė prisišaukti pagalbą. Per „Find My iPhone“ ji rado jo paskutines žinomas koordinates – mėlyną tašką Trokenikskij vietovėje, Gardino srityje, visai šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos, ir pabandė pranešti apie vyro dingimą.
Ir Lietuvos, ir Baltarusijos pasieniečiai pakėlė telefono ragelį. Ji maldavo juos surasti jį, net jei po to jis būtų suimtas ar deportuotas. Jie atsakė, kad jis turi pats prisistatyti. Tai glumino: kaip dingęs asmuo gali pats prisistatyti?
Ji skambino į migrantų sulaikymo centrus, kuriuose žmonės dažnai ištisus mėnesius laikomi be galimybės paskambinti. Galbūt jis buvo kur nors uždarytas. Vos tik ištarusi „hello“, moteris sulaukė atsakymo „No English“ ir pokalbis buvo baigtas. Sanooja bandė rašyti elektroninius laiškus, tačiau atsakymo nesulaukė. Ji elektroniniu paštu kreipėsi į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (JTVPK) biurą ir Raudonojo kryžiaus draugiją. Abi institucijos teigė neturinčios jokios informacijos apie šį atvejį. Parašė Sanooja ir į policiją, iš kurios po savaitės sulaukė atsakymo, kad jokios informacijos nėra.
Sanooja susidūrė su žiauria realybe, kad nėra jokios institucijos, kuri būtų atsakinga už tokias užklausas ir būtų pasirengusi į jas atsakyti. Net organizacijos, dirbančios su migrantais, pavyzdžiui, migrantų sulaikymo centro darbuotojai, nenorėjo arba negalėjo atsakyti į elementarias užklausas anglų kalba.
Tarptautinių humanitarinių organizacijų šiame regione beveik nėra. Palyginti su Viduržemio jūros regiono šalimis – Ispanija, Italija ir Graikija – jau dešimtmetį priverstomis organizuotai reaguoti į masines mirtis savo pasieniuose, oficialios pagalbos Rytų Europoje kur kas mažiau.
Bėgo savaitės, siaubingoje tyloje Sanoojos galvoje sukosi įvairios galimos vyro dingimo aplinkybės. Keturmetis Haashimas ėmė kasnakt šaukti tėtį, kuris jį pažadindavo bučiniais. Nutrūkus ryšiui, berniukas ėmė dažniau šlapintis į lovą, neretai atsisakydavo eiti į darželį. „Gali būti, kad jis kažką nujautė dėl tėčio“, – sako Sanooja.
Nežinodama, ko griebtis, Sanooja ėmė svarstyti, kad jis galbūt atsidūrė kitoje regiono šalyje: Latvijoje? Lenkijoje? Ji išplėtė paieškas į visas keturias šalis. Nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Baltarusijoje, nei Latvijoje nėra Šri Lankos ambasados, todėl ji parašė elektroninį laišką artimiausiai ambasadai Švedijoje. O tada nutarė pradėti apiešką per „Facebook“. Taip Sanooja rado „Sienos grupės“ paskyrą ir nusiuntė jiems žinutę.
Kaip ir daugelis vietinių humanitarinių grupių šiame regione, „Sienos grupė“ yra nedidelė komanda, kurią sudaro keturi ne pilnu etatu dirbantys darbuotojai ir apie 30 savanorių. Grupė susibūrė 2021-aisiais, siekdama reaguoti į pagalbos prašymus per „WhatsApp“ ir „Facebook“ ir norėdama į pasienį pristatyti gyvybiškai svarbių reikmenų: maisto, vandens, baterijų ir sausų drabužių.
„Mes žinome, kad ten yra kūnas, dabar jūs turite ten nuvykti“
Vietos savanorių grupės visomis išgalėmis stengėsi padėti gyviesiems, tačiau neilgai trukus į jas buvo kreiptasi ir dėl dingusiųjų ar žuvusiųjų paieškos.
Lenkijos pasienyje visi yra girdėję apie Piotrą Czabaną. Šio vietos žurnalisto ir aktyvisto kontaktais dalijasi sieną bandantys kirsti migrantai. Jis žinomas kaip žmogus, galintis padėti surasti miške paliktų žmonių kūnus – šią reputaciją jis ne kartą pateisino realiais darbais. Dėl tokios veiklos intensyvumo jam net teko išeiti iš nuolatinio darbo.
Jis sėdi ant tręštančio rąsto miške netoli Sokulkos – miesto greta Lenkijos ir Baltarusijos pasienio zonos, kuriame gyvena. Lengvai judėdamas tankaus pomiškio priaugusiame miške, džinsais mūvintis ir sportbačiais avintis žurnalistas pasakoja apie pirmąją paiešką, kurią koordinavo 2022 m. vasarį. Socialiniame tinkle „Facebook“ jis gavo žinutę iš Baltarusijoje gyvenančio siro: „Miške yra kūnas, čia yra ta vieta, prašome nuvykti.“
Piotrui tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jis paklausė savo draugų policininkų, ką daryti, ir jie jam pasakė, kad geriausia būtų pačiam nuvykti, nufotografuoti, o tada paskambinti į policiją. Tačiau pasieniečiai buvo uždarę pasienio regioną visiems, išskyrus gyventojus, įskaitant žurnalistus ir humanitarinės pagalbos darbuotojus, todėl jis negalėjo pro policijos patikros postus patekti į tą vietą, kur gulėjo kūnas.
Taigi Piotras paskambino dar kartą. Šį kartą – Rafaliui Kowalczykui, 53 metų Žinduolių tyrimų instituto direktoriui, jau tris dešimtmečius dirbančiam Belovežo girioje. („Dirbdamas televizijoje ėmiau iš jo interviu apie stumbrus ir pamaniau, kad tai geras žmogus“, – prisistatydamas pasakė Piotras).
Rafalas buvo pasiruošęs šiai užduočiai. Kaip laukinės gamtos ekspertas, jis turėjo galimybę patekti į bet kurią miško teritoriją, todėl šį kartą leidosi į mišką ne stumbrų ieškoti, o sekti nevilties apimto siro nurodytais pėdsakais.
Pelkėje Rafalas rado 26 metų Ahmedą Al-Shawafi iš Jemeno, basą, pusiau panirusį į vandenį; vienas jo batas buvo įstrigęs netoliese esančiame purve.
Rafalui buvo sunku nukreipti fotoaparatą į mirusio žmogaus veidą, bet jis tai padarė, ir šis vaizdas iki šiol jį persekioja. Piotras perdavė policijai Rafalo padarytas nuotraukas su aiškia žinute: „Mes žinome, kad ten yra kūnas. Dabar jūs turite ten nuvykti.“
O jei Ahmedas būtų surastas anksčiau, gal dar būtų buvęs gyvas?
„Tai nėra policijos kompetencija“
Kol nėra lavono nuotraukos, policija ir pasieniečiai dažnai atsisako ieškoti dingusių ar mirusių migrantų.
Ahmedo kelionės draugai, tarp kurių buvo ir su Piotru susisiekęs siras, asmeniškai prašė Lenkijos pasieniečių suteikti Ahmedui skubią medicininę pagalbą. Jie paliko nuo hipotermijos kenčiantį Ahmedą prie upės ir išskubėjo ieškoti pagalbos. Užuot iškvietę medikus ar apskritai ieškoję Ahmedo, pasieniečiai išstūmė migrantų grupę atgal į Baltarusiją ir paliko Ahmedą mirti vieną miške.
Šio tyrimo metu sužinojome apie dar bent tris labai panašius mirties atvejus: Mahletas Kassa, 28 m., siras Mohammedas Yasimas, 32 m., ir jemenietis dr. Ibrahimas Jaberis Ahmedas Dihiya, 33 m. Visais trimis atvejais kelionės palydovai kreipėsi į lenkų pareigūnus, prašydami skubios medicininės pagalbos, tačiau vietoj to patys buvo grąžinti atgal. Pagalba taip ir nebuvo suteikta.
Kiekvieną kartą gavę pranešimą apie dingusį ar mirusį asmenį, aktyvistai pirmiausia šią informaciją perduoda policijai. Piotras sako dažniausiai iš policijos sulaukiąs tokių atsakymų: „Esame užsiėmę arba „Ne mūsų problema“.
Net ir gavę nuotraukas bei tikslias Ahmedo kūno GPS koordinates, policijos pareigūnai pranešė negalį jo rasti. Tuomet Rafalas sėdo į savo automobilį, kad pats nuvestų policininkus prie mirusiojo kūno, ir netrukus suprato, kodėl pareigūnai susidūrė su sunkumais, – jie išsiruošė į paieškas pelkėje, neturėdami neperšlampamų batų ir net GPS imtuvo, kad galėtų orientuotis miške, kuriame dažnai nėra mobiliojo ryšio.
„Policija tam visiškai nepasiruošusi“, – negalėdamas tuo patikėti sakė Rafalas. Net ir praėjus dvejiems metams nuo krizės pradžios, policija vis dar neturi reikiamos įrangos, pareigūnams nebuvo suorganizuoti mokymai, kaip miške vykdyti dingusių ar žuvusių žmonių paieškas. Vyras pasakojo, kad vienos paieškos, kurioje jis dalyvavo kartu su policijos pareigūnais, metu jie per valandą nueidavo vos 300 metrų, o vienas policininkas purve pametė bato padą.
Lenkijos policija atsakė į mūsų elektroninį laišką: „Kova su neteisėtai sieną kertančiais asmenimis nėra policijos kompetencija“. Todėl aštuonis iš 22 šiais metais Lenkijos pusėje rastų kūnų aptiko tokie savanoriai kaip Piotras ir Rafalas.
Lietuvoje veikiančios „Sienos grupės“ atstovai teigia, kad aktyvios paieškos miškuose nevyksta. „Baiminamės, kad Lietuvos miškuose ir teritorijoje tarp tvoros ir Baltarusijos yra daug lavonų, bet mūsų ten neįleidžia, – sakė 26 metų medicinos studentė ir „Sienos grupės“ savanorė Aušrinė. – Niekas jų neieško.“
„Po dviejų savaičių ten nieko nebebus“
Rafalas prisėda mediniame namelyje miško pakraštyje ir užsisako arbatos, o jo du maži vaikai žaidžia planšetiniu kompiuteriu. Atėjo jo eilė pasirūpinti vaikais, nes jo žmona grįžo namo ketvirtą valandą ryto, visą naktį praleidusi su POPH savanoriais miške ieškodama cukriniu diabetu sergančio vyro.
Jis baiminosi, kad laikas sparčiai senka. Su Rafalu susitikome ketvirtadienio vakarą. Vyras buvo rastas šeštadienio rytą, jau negyvas. Tai 51-as šiais metais Lenkijoje užregistruotas mirties atvejis.
Kiekviena paieška miške yra lenktynės su laiku ir laukiniais gyvūnais.
Žiemą kūnas gali išsilaikyti ir porą mėnesių, tačiau vasarą šis laikotarpis yra daug trumpesnis. Keletą kartų Rafalui teko aptikti jau vien skeletus. „Vos pajutę kvapą, susirenka plėšrūnai, – aiškino jis. – Vasarą, kai yra musių, viskas būna baigta turbūt per dvi savaites; ten nieko nebelieka.“
Pažengusios irimo stadijos kūną atpažinti nepalyginamai sunkiau. Vis dėlto, jei šeima imtųsi paieškų, DNR galima surinkti iš kaulų fragmentų. Jei jiems pasiseka, šalia randami daiktai: akiniai, drabužiai ar papuošalai. Vienu atveju kūną identifikuoti padėjo netoliese rasta šeimos nuotrauka.
Tačiau Suvalkų prokuratūra Lenkijoje mums paaiškino, kad prokuratūros neveda jokio centrinio registro, kuriame būtų kaupiami duomenys apie mirusius migrantus, pavyzdžiui, jų DNR, asmeniniai daiktai ar nuotraukos.
„Aš jo žmona, žinau jo akis“
Praėjus keturiems su puse mėnesio po Samrino dingimo, suskambo Sanoojos telefonas. Tai buvo 2023 m. sausio 5 d. Ji niekada nepamirš jai skambinusio vyro balso. Su Sanooja susisiekęs Šri Lankos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas pranešė, kad jos vyro DNR sutapo su miške Lietuvoje rasto kūno DNR. Interpolas buvo iš Jungtinės Karalystės paėmęs Samrino biometrinius duomenis.
Ji mano, kad tai – likimas. Kai jiems buvo 20 metų, mirė Samrino tėvas, ir Samrinas išvyko į Londoną su studento viza. Užuot studijavęs, jis plovė indus „McDonald`s“ ir „KFC“ restoranuose, pildė lentynas „Aldi“, „Lidl“ ir „Iceland“ parduotuvėse. Pasibaigus vizos galiojimo laikui, jis gyveno nelegaliai, vengdamas valdžios institucijų. Sulaukusį 26-erių, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai jį suėmė, paėmė DNR duomenis ir deportavo. Šis nusižengimas pasirodė esąs netikėtas gelbėjimosi ratas Samrino tapatybei nustatyti.
„Gauti žinią, kad mano vyro nebėra, buvo niekis, palyginti su tais keturiais su puse mėnesio“, – sakė Sanooja. Ji baiminosi, kad jai teks „visą gyvenimą abejoti“ dėl Samrino likimo. Dabar ji žinojo, kad praėjus keturioms dienoms po to, kai Samrinas išsiuntė atsisveikinimo žinutę, jo kūnas buvo ištrauktas iš upės Lietuvos pusėje.
Sanooja jau daugybę kartų skaitė policijos ataskaitą: 2022 m. rugpjūčio 21 d. liudytojas Saulius Zakarevičius ryte išėjo maudytis į Nerį. Išsimaudęs pamatė kažką plūduriuojant. Per žiūronus jis sugebėjo įžiūrėti žmogaus drabužius. Upės krantas apaugęs aukšta žole. Proskynos gale veidu žemyn gulėjo vyriškos lyties lavonas. Odos paviršius buvo patinęs, blyškus, chaotiškai nusėtas rausvomis linijomis, primenančiomis marmuro paviršių. Nuo lavono delnų luposi oda...
Jos buvo paprašyta identifikuoti kūną.
„Esu jo žmona, pažįstu jį, žinau jo akis. Matyti jas negyvame kūne buvo baisu“, – sakė Sanooja.
Asmeninių daiktų nuotraukose ji iškart atpažino Samrino batus – purvinus mėlynus „Converse All-Stars“ sportbačius, kurių raišteliai buvo surišti taip, kaip jis visada juos rišdavo.
Norinčioms parsigabenti mirusiojo kūną iš Europos į bet kurį kitą pasaulio kraštą, šeimoms kyla nemenkų finansinių iššūkių – išlaidos gali siekti iki 10 000 eurų. Tačiau Sanoojos sprendimas buvo susijęs ne tik su pinigais. Jį lėmė laikas ir judviejų svajonės.
Ji manė, kad jis pakankamai prisikentėjo. „Mes, musulmonai, tikime, kad net mirę kūnai gali jausti skausmą, – švelniai paaiškino. – Jaučiausi sugniuždyta vos pagalvojusi, kad jis keturis su puse mėnesio gulėjo morge ir jautė šaltį.“
O ir pats Samrinas prieš išvykdamas jai buvo sakęs: „Jei išvažiuosiu, nebegrįšiu“. Sanooja pasikliovė paskutine vyro valia. „Jo svajonė buvo būti Europoje. Tad tegul bent jo kūnas ilsisi Europoje“, – nusprendė ji.
„Kapai be užrašų“
Samrino mirtis buvo pirmoji Lietuvos valdžios viešai pripažinta mirtis pasienyje. Nepaisant to, kad jis buvo pirmasis, jam nebuvo skirta jokio išskirtinio dėmesio, o jo poilsio vieta daugiau nei aštuonis mėnesius buvo nepažymėtas žemės kauburėlis.
Karštą liepos dieną vienas iš „Sienos grupės“ įkūrėjų Mantautas Šulskus į mūsų susitikimą Vilniaus kapinėse, kur vasario mėnesį buvo palaidotas Samrinas, atsinešė žalią laistytuvą ir matavimo juostą. Samrino kapas visas apaugęs žole. Bet jis šioje vietoje jau ne vienintelis.
Vienoje eilėje rikiuojasi dar trys mažesni kapai. Čia vienas šalia kito ilsisi vienuolikmetis, penkiametis ir naujagimis, kurių gyvenimas nutrūko 2021 m. „Tai trys nepilnamečiai, mirę Lietuvos sulaikymo centruose“, – niūriai konstatavo Mantautas.
Šių atvejų Lietuvos valdžios institucijos oficialiai nepripažino ir nė ant vieno iš nepilnamečių kapų nėra vardo, nors jų tapatybė valdžios institucijoms žinoma. Šis nepripažinimas sukuria bauginantį vaizdą, bylojantį apie antrąją tylią mirtį, – palaidotą tapatybę.
Kūnai siunčiami laidoti savivaldybių ar kaimų administracijoms ir jei jos negauna aiškių nurodymų sukurti užrašą, dažniausiai nusprendžia to nedaryti. Todėl bevardžiai migrantų kapai yra išsibarstę po įvairias regiono kapines.
Tačiau Mantautas, net ir svilinant alinančiam karščiui, matuoja akmeninę plokštę netoliese esančiame musulmoniškame kapinių kampe. Sanooja ją pamatė vaizdo skambučio su „Sienos grupės“ savanoriais metu, kuomet paprašė prisijungti iš kapinių, kad galėtų pasimelsti prie savo vyro palaidojimo vietos. Moteris paprašė plokštės su Samrino vardu – „lygiai tokios pat, kaip ten“.
Po kelių mėnesių „Sienos grupė“ sutelktinėmis lėšomis už maždaug 1 500 eurų nupirko ir pastatė akmenines plokštes visiems keturiems kapams. Dabar Samrino ir trijų vaikų kapai turi vardus: Yusof Ibrahim Ali, Asma Jawadi ir Fatima Manazarova.
Samrino kapo kojūgalyje pastatyta akmeninė plokštelė su užrašu „M.S.M.M.M. Samrin, 1990–2022 m., Šri Lanka“, kaip prašė Sanooja. Ji paaiškino, kad pagal islamo tikėjimą tai užtikrins, jog atėjus paskutinei dienai, jos vyras prisikels.
Slapti kapai, nežinomi kūnai
Mantauto teigimu, baisiausia, kad niekas nežino, kiek tokių migrantų kapų gali būti, išskyrus, žinoma, Vyriausybę, kuri juos tyliai palaidoja, dažnai atokiuose kaimuose.
O tokios organizacijos, kaip „Sienos grupė“ paskui klaidžioja it tamsoje, ieškodamos galų. Praėjusį mėnesį savanoriai, anot Mantauto, „visai atsitiktinai“ aptiko Lakshmisundaro Sukumarano, indo, apie kurio mirtį pranešta balandžio mėnesį, kapą. Tai įvyko Visų šventųjų dienos išvakarėse, kai aktyvistai sutiko vietos gyventoją, grįžtantį iš kapinių, kur aplankė motinos kapą. „Mieste palaidotas migrantas“, – tuomet pasakė jis.
Iš tiesų L. Sukumarano kapas pūpso vienišas nuošaliame Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje esančio ir vos 25 gyventojus turinčio Rameikos kaimo kapinaičių kampe. Ant medinio pagaliuko, įsmeigto greta įvairaus dydžio kryžių, užrašas: „Lakshmisundar Sukumaran 1983.06.05–2023.04.04“. Nuo kapo matyti pasienio tvora. Žemę puošia spalvingi lietuviško rudens lapai.
„Sienos grupė“ pildo Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje dingusių žmonių sąrašą, kuris keičiasi „kasdien“. Šio straipsnio publikavimo metu sąraše buvo mažiausiai 40 žmonių pavardės ir informacija apie juos, kurios Vyriausybė nefiksuoja. Kai randami kūnai, stengiamasi sujungti taškus: vieta, lytis, amžius, tautybė, daiktai, apgamai, bet kas. Tačiau jei valdžios institucijos nepraneša, kai randamas kūnas, tikimybė rasti ką nors iš šio sąrašo yra menka.
„Sienos grupės“ teisininkės ir savanorės Emilijos Švobaitės teigimu, Lietuvos valdžia tik patvirtina, ar tai, kas jau žinoma, yra teisinga. „Atrodo, tokios istorijos ir informacija yra slepiama, kol kas nors jos neatskleidžia. Jie patvirtina mirtis tik po to, kai aktyvistai apie tai ima kalbėti“, – aiškino ji.
„Nėra politinės valios“
Lietuvos parlamento pastatas, vadinamieji Seimo rūmai, yra įspūdingas stiklo ir betono statinys Vilniaus centre. Čia 1990 m. lietuviai paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Kabinete, iš kurio atsiveria vaizdas į aikštę, dirbantis Seimo narys Tomas Tomilinas kiek ironiškai aiškina, kad Vyriausybė įteisino apgręžimą iš esmės todėl, kad Europa nenustatė, jog tai neteisėta.
„Sakyčiau, kad Europa neturi politinės valios įvardinti apgręžimą neteisėtu. Jei būtų priimtas toks Europos įstatymas, Europos Komisija jį uždraustų. Ji skirtų baudą Lietuvai. Bet niekas to nedaro“, – sakė jis.
2021 m. spalį Lenkijos parlamentas įteisino migrantų apgręžimą, o šių metų balandį jo pavyzdžiu pasekė ir Lietuvos Seimas.
Emilija ne kartą yra išreiškusi susirūpinimą dėl smurto, kurį patyrė jos klientai. „Vyriausybė mums sako, kad viską daro labai gražiai. Dieną jie duoda žmonėms maisto ir net pamojuoja jiems atsisveikinant. Tačiau analizuojant konkrečius atvejus, kai žmonės praranda galūnes, tokie atstūmimai vyksta naktį“, – aiškino ji.
Ji taip pat reiškė susirūpinimą dėl Lietuvoje įteisinto prieglobsčio prašytojų apgręžimo ir dėl to, ar pasieniečiams turėtų būti suteikta teisė vietoje įvertinti ir atmesti prieglobsčio prašymus. „Tai juokinga, nes pasieniečiai turėtų iš karto pasienyje nuspręsti, ar asmuo bėga nuo persekiojimo, t. y. pasienietis turėtų identifikuoti konfliktą kilmės šalyje ir atlikti visą darbą, kurį atlieka migracijos departamentas“, – sakė teisininkė.
„Naivu tikėtis, kad tokia sistema veiks“, – pridūrė Emilija.
Kova teisme
Padedama „Sienos grupės“, sutikusios padengti teisines išlaidas, Sanooja kreipėsi į teismą. Jei Lietuvos pareigūnai nenorėjo su ja kalbėtis, galbūt jie kalbėsis su jos advokatais.
Tačiau praėjusį mėnesį Vilniaus apygardos prokuratūra po septynių apeliacijų galutinai nutraukė Sanoojos bylą, jai taip ir nepasiekus teismo.
Vilniaus teismas teigia, kad nebuvo pagrindo pradėti baudžiamąjį tyrimą. Tačiau Emilija, kuri priklausė šioje byloje Sanoojai atstovavusių teisininkų komandai, aiškina, kad ikiteisminiame tyrime nebuvo tinkamai ištirta mirties priežastis ir tai, kaip pasienio pareigūnų veiksmai galėjo sukelti ar prisidėti prie pareiškėjos vyro mirties.
Teisės profesorius, advokatų kontoros „ReLex“ vadovaujantis partneris ir pagrindinis advokatas Sanoojos byloje Rytis Satkauskas svarsto, ar Lietuvos teismai nesiekia nuslėpti kažko svarbaus – jis atkreipia dėmesį į daugybę neatitikimų Samrino skrodimo išvadoje.
Siekiant nustatyti mirties priežastį, reikia nedelsiant atlikti skrodimą. Tačiau Samrino skrodimo išvadoje teigiama, kad mirties priežasties neįmanoma nustatyti, nes kūnas buvo pažengusio irimo stadijoje, pragulėjęs iki penkių mėnesių.
Penki mėnesiai po Samrino mirties yra maždaug tas laikas, kai Sanooja susisiekė su advokatu, norėdama išsiaiškinti tiesą. R. Satkauskas nemano, kad tai atsitiktinumas. „Manau, kad jie paliko kūną morge, o kai buvo nustatyta asmens tapatybė, teko atlikti skrodimą“, – teigė jis.
Skrodimo išvadoje aiškinama, kad pažengusią irimo stadiją lėmė vietovės, kurioje buvo rastas kūnas, pelkėtumas, ir teigiama, kad pelkėje tvyrojęs karštis per kelias dienas paspartino irimą, todėl kūnas atrodė lyg būtų išgulėjęs penkis mėnesius.
R. Satkauskui kyla ir daugiau klausimų: jei Samrinas paprasčiausiai nuskendo, kodėl kiti matavimai nesutampa? Jis remiasi skrodimo išvadoje pateikta matavimų lentele, kurioje plaučių svoris ir dumblių kiekis juose yra normalūs. Tačiau advokato teigimu, skendimo atveju ir svoris, ir dumblių kiekis turėtų būti daug didesni. „Esu įsitikinęs, kad jie išgalvojo visus tuos matavimus“, – sakė jis.
Kadangi Sanoojos byloje buvo išnaudotos visos teisinės galimybės Lietuvoje, nuosprendį galima apskųsti Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT).
Šiuo atveju Emilija atkreipia dėmesį į daug žadančią paralelę: byloje „Alhowais prieš Vengriją“ Europos Žmogaus Teisių Teismas šių metų vasarį nusprendė, kad grubus migranto iš Sirijos, kuris vėliau nuskendo, atstūmimas Vengrijos pasienyje pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 2 ir 3 straipsnius, kuriais ginama „teisė į gyvybę“ ir draudžiami „kankinimai, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys ir baudimas“.
Sprendimas buvo priimtas šių metų vasarį, praėjus septyneriems metams po pareiškėjo brolio mirties. Vis dėlto Sanoojai ir jos teisininkų komandai ši byla teikia vilties, kad vis daugėja apgręžimo politikos aukoms palankių teisinių precedentų.
Sanoojos kova teisme gali būti ilga ir brangi. Bylos nagrinėjimas Vilniaus teismuose kainavo po 600 eurų už kiekvieną iš septynių apeliacinių skundų, o kai po pirmosios bylos Sanooja pritrūko lėšų, „Sienos grupė“ apsiėmė padengti apeliacinių skundų išlaidas.
Vien skundo pateikimas EŽTT kainuos 1500 eurų. Sanooja svarsto galimybę per nevyriausybines organizacijas ar kitais būdais pritraukti lėšų, kad galėtų tęsti ilgas tiesos paieškas.
Terminas pateikti apeliacinį skundą baigsis 2024 m. vasarį.
„Kur beeičiau, visur mane lydi prisiminimai“
Su kiekviena diena Sanoojos sūnus tampa vis panašesnis į Samriną.
Ji stengiasi neverkti jam matant. „Tai jį liūdina. Dabar esu vienintelis sūnui artimas žmogus, todėl turiu būti pakankamai stipri, kad susitaikyčiau su tokiais dalykais, – sako 32 metų našlė. – Visgi, kad ir kur beeičiau, mane lydi prisiminimai. Ir viskas, ką daro mano sūnus, man primena jį.“
Kol nebuvo rastas Samrino kūnas, ji pasakojo sūnui „pramanytas istorijas“, tačiau dabar, kai jo kūnas jau palaidotas, ji nieko neslėpdama papasakojo berniukui apie tėvo mirtį. Jis tai supranta taip, kaip tai supranta vaikas, – jis pasakoja kaimynams, kad jo tėvas yra danguje ir kad tai puiki vieta. Praeis daug metų, kol jis galės žemėlapyje parodyti, kur yra Lietuva.
Sanooja yra viena iš nedaugelio mirusių migrantų artimųjų, kuriai, padedant Šri Lankos ambasadai Švedijoje, pavyko gauti vyro mirties liudijimą. Ji sako, kad tai bus labai svarbu, kai jos sūnus pradės lankyti mokyklą ir jei jie nuspręs parduoti ar plėsti savo nekilnojamąjį turtą. Tačiau norėdama ištaisyti dokumente padarytą rašybos klaidą, ji turi vykti į Šri Lankos sostinę Kolombą, o tai užtrunka dešimt valandų ir kainuoja beveik 10 000 rupijų (apie 28 eurus).
Tuo tarpu po Samrino mirties jo šeima skilo į tuos, kurie pajėgia priimti realybę, ir tuos, kurie atsisako tai daryti. Sanoojos anyta nustojo su ja bendrauti, negalėdama susitaikyti su tuo, kad jos berniuko nebėra. Išvykdamas Samrinas pažadėjo motinai atsiųsti pinigų, kad jai nebereikėtų anksti keltis ir kepti pyragaičių pardavimui. Samrino laidotuvių dieną ji pasakė šeimai: „Tai ne mano sūnus“.
„Kodėl svarbu rasti kūną ir jį palaidoti?“ – klausė Minesotos universiteto psichologijos profesorė emeritė Pauline Boss, sukūrusi terminą „dviprasmiška netektis“, kuriuo įvardijamas su niekuo nepalyginamas stresas, kai nežinai, ar mylimas žmogus yra gyvas, ar miręs.
Profesorės P. Boss teigimu, palaidoti artimą žmogų yra aiškus žmogaus poreikis – ne tik dėl mirusiojo, bet ir dėl gyvųjų. „Visais atvejais žmogus turi matyti, kaip jo mylimas žmogus iš kvėpuojančio virsta nekvėpuojančiu, ir turėti galimybę pasielgti su palaikais pagal savo kultūros ypatumus. Tai yra žmogaus poreikis, ir taip buvo per amžius“, – aiškino ji.
Tačiau tik nedaugelis šeimų gali dalyvauti savo artimųjų laidotuvėse Europoje dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jų artimieji bandė keliauti į šį žemyną tokiu pavojingu keliu, – negali gauti vizos arba neturi pakankamai lėšų.
„Tikiuosi, kad vieną dieną aplankysiu ir parodysiu mūsų sūnui jo tėvo kapą“, – vylėsi Sanooja.
Kai šių metų Valentino dieną Samrinas buvo laidojamas Vilniuje, atgulė į snieguotą vasario žemę Liepynės kapinėse, laidotuvėse dalyvavęs savanoris pasiūlė Sanoojai susiskambinti per „FaceTime“.
Neryškiame grūdėtame pikselių vaizde telefono ekrane iš už 8 000 kilometrų ji stebėjo, kaip jos vyro kūnas visiems laikams paguldomas į šaltą Europos žemę.
