Po praėjusią savaitę Azerbaidžano įvykdyto karinio puolimo separatistiniame Kalnų Karabacho regione į Armėniją ir toliau plūstant pabėgėliams, tęsiasi derybos dėl Armėnijos ir Azerbaidžano taikos susitarimo.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Rengiantis spalio 5 d. numatytam Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimui Ispanijoje, kuris, pasak Azerbaidžano pareigūnų neįvyks, rugsėjo 26 d. Briuselyje įvyko abiejų valstybių vadovų vyresniųjų patarėjų susitikimas.
Taikos susitarimu bent jau popieriuje būtų galima užbaigti dešimtmečius trunkantį abiejų pusių konfliktą. Visgi Armėnijoje baiminamasi, kad Azerbaidžanas iš tikrųjų nėra suinteresuotas taika ir gali bandyti toliau kėsintis į Armėnijos teritoriją, įskaitant dalies jos atskyrimą transporto koridoriui, todėl Armėnijos Vyriausybei gali būti politiškai rizikinga pasirašyti susitarimą.
Azerbaidžano 24 valandų puolimas, rugsėjo 20 d. privertęs pasiduoti nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio regioną valdžiusią separatistinę etninių armėnų vadovybę, iš dalies išsprendė vieną opiausių klausimų, dėl kurio abi šalys niekaip negalėjo susitarti, – Karabacho etninių armėnų likimą. Azerbaidžanas ėmėsi pastangų „reintegruoti“ Karabacho armėnus į Azerbaidžano struktūras, o patys armėnai dešimtimis tūkstančių bėga iš šios teritorijos.
N. Pašinianas ir jo sąjungininkai teigia esą pasiryžę siekti susitarimo. „Esame labai arti ir turime istorinę galimybę pasirašyti taikos susitarimą, – rugsėjo 25 d. Armėnijos visuomeninei televizijai sakė parlamento pirmininkas Alenas Simonianas. – Nesibaigiantis karas nėra naudingas niekam.“
Baku ir Jerevanas jau dešimtmečius konfliktuoja dėl Kalnų Karabacho. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykusio karo, nusinešusio apie 30 tūkst. žmonių gyvybių, metu Armėnijos remiami separatistai atplėšė nuo Azerbaidžano šį daugiausia armėnų gyvenamą regioną. Diplomatinės pastangos sureguliuoti konfliktą nedavė apčiuopiamų rezultatų ir 2020 m. abi pusės stojo į dar vieną karą – po šešias savaites trukusių kovų Rusijai tarpininkaujant buvo pasirašytas paliaubų susitarimas, kuriuo remiantis Armėnija neteko dalies regiono ir septynių gretimų rajonų kontrolės.
2022 m. Armėnija ir Azerbaidžanas pradėjo derybas dėl taikos susitarimo, kuriuo būtų oficialiai nustatyta jų tarpusavio siena, atsisakyta teritorinių pretenzijų viena kitai, atkurti diplomatiniai santykiai ir daugiau nei prieš tris dešimtmečius nutrūkę transporto ryšiai. Šiomis derybomis nepavyko užkirsti kelio smurtiniam Karabacho klausimo sprendimui, tačiau jos bus tęsiamos, nes abu lyderiai sprendžia kitus savo darbotvarkėse numatytus klausimus.
„Kitas svarbus klausimas“
Paskutinis punktas – transporto jungčių atstatymas – yra vienas sudėtingiausių, pastarosiomis dienomis abejose pusėse iššaukęs įvairių spekuliacijų. Azerbaidžanas ir jo pagrindinė sąjungininkė Turkija davė suprasti, kad, bent jau retoriškai, atsisako vieno iš savo reikalavimų – kad Armėnija leistų per savo teritoriją nutiesti kelią, jungiantį Azerbaidžano žemyninę dalį ir Nachičevanės eksklavą. Dabar, kai Kalnų Karabachas jau atkovotas, transporto jungtis yra „kitas svarbus klausimas“ Armėnijos ir Azerbaidžano derybose, rašo „Carnegie Europe“ analitikas Thomasas de Waalis.
Kalbama apie azerbaidžanietiškai „Zangezūro koridoriumi“ vadinamą transporto maršrutą, numatytą 2020 m. karą tarp abiejų šalių užbaigusiame paliaubų susitarime. Į tą susitarimą buvo įtraukta nuostata, kuria Armėnija įsipareigojo „garantuoti saugumą“ transporto jungtims tarp Azerbaidžano žemyninės dalies ir Nachičevanės. Joks konkretus maršrutas jame nenurodytas, tačiau trumpiausias kelias tarp Nachičevanės ir likusios Azerbaidžano dalies eina per Armėnijos Siuniko provinciją, Azerbaidžane vadinamą Zangezūru.
2020 m. susitarime taip pat nustatyta, kad judėjimas šiais maršrutais turi būti „netrukdomas“, todėl kilo nesutarimų dėl to, kas konkrečiai laikoma kliūtimi. Iš pradžių azerbaidžaniečiai davė suprasti, kad jie norėtų, jog kelias būtų tikras koridorius, kuriame Armėnijos pasienio ar muitinės pareigūnai netikrintų per Armėnijos teritoriją vykstančių transporto priemonių ar krovinių.
Šis maršrutas glaudžiau sujungtų Azerbaidžaną su Turkija, kuri turi bendrą sieną su Nachičevane, bet ne su žemynine Azerbaidžano dalimi. Azerbaidžano ir Turkijos pareigūnai apie būsimąjį koridorių kalbėjo poetiškai didingai, kaip apie saitą, sujungsiantį visą tiurkų pasaulį nuo Stambulo iki Centrinės Azijos nepertraukiamu Rytų-Vakarų kelių ir geležinkelių ryšiu.
Armėnijos pusė prieštaravo, aiškino, jog tokiu būdu šalis prarastų suverenitetą dalyje savos teritorijos, kas svarbiausia – strategiškai svarbios teritorijos, nes numatoma koridoriaus trasa eitų palei Irano sieną, todėl Armėnijai gali būti trukdoma susisiekti su Iranu, kuris yra vienas svarbiausių Jerevano sąjungininkų ir prekybos partnerių regione.
Iranas taip pat tam prieštarauja ir ne kartą yra pareiškęs, kad neleis kurti kliūčių palei savo sieną su Armėnija. Armėnijos nuogąstavimus dar labiau sustiprino sunkiai maskuojami I. Alijevo grasinimai nutiesti koridorių jėga. „Zangezūro koridorius yra istorinė būtinybė, – sausį sakė Azerbaidžano prezidentas. – Tai įvyks, nesvarbu, ar Armėnija to nori, ar ne.“
„Atidarykite, arba...“
Likus kelioms dienoms iki pastarojo Azerbaidžano puolimo, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, pasinaudojęs savo kalba Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, pažėrė kaltinimų Armėnijai, neva ši nevykdo savo įsipareigojimo atidaryti Zangezūro koridorių, apie kurį daug rašė Turkijos provyriausybinė žiniasklaida. O tą dieną, kai pasidavė Karabacho valdžia, panašius kaltinimus išsakė I. Alijevo vyresnysis patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hacijevas.
Visa tai paskatino nuogąstavimus, kad Kalnų Karabacho kontrolę susigrąžinęs Azerbaidžanas ties tuo nesustos ir galiausiai išplės karinius veiksmus į Armėnijos teritoriją.
Tačiau pergalės Kalnų Karabache proga rugsėjo 26 d. Nachičevanėje vykusiame R. T. Erdogano ir I. Alijevo susitikime pastarasis beveik neužsiminė apie transporto klausimą. „Geležinkelio, jungiančio Azerbaidžaną su Nachičevane ir Turkija, statyba taip pat vyksta sėkmingai, – sakė I. Alijevas, net neužsimindamas apie Armėniją ir nevartodamas termino „Zangezūro koridorius“. – Darbai Azerbaidžano teritorijoje greičiausiai bus baigti iki kitų metų pabaigos.“
Grįžęs į Turkiją, kalbėdamas su jį lydėjusiais žurnalistais R. T. Erdoganas pareiškė, kad Armėnija šiam projektui visai nereikalinga. „Jei Armėnija neatvers kelio [koridoriui], kur jis eis? Jis eis per Iraną, – sakė jis. – Iranas šiuo metu tai vertina teigiamai. Taigi į Azerbaidžaną būtų galima patekti per Iraną.“ Vėliau tą patį pareiškimą R. T. Erdoganas pakartojo ir Vyriausybės posėdyje.
Azerbaidžano pareigūnai nepatvirtino R. T. Erdogano pareiškimų, tačiau ši idėja buvo išsakyta rugsėjo 17 d. su Azerbaidžano saugumo tarnybomis siejamoje interneto svetainėje Haqqin.az pasirodžiusiame straipsnyje. Jame išskiriamas „Vakarų Zangezūro koridorius“ per Armėniją ir „Rytų Zangezūro koridorius“ per Iraną ir daroma išvada, kad „jei Jerevanas ir toliau dels atidaryti Vakarų Zangezūro koridorių, Azerbaidžanas atidarys Rytų Zangezūro koridorių per Iraną, o tai reiškia, kad Armėnija liks už dar vieno strateginio projekto ribų ir vėl pralaimės“.
Aukšto rango Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, sutikęs kalbėti tik garantavus anonimiškumą, RFE / RL patvirtino, kad maršrutas per Iraną būtų priimtinas Baku. „Kamuolys yra Armėnijos aikštės pusėje. Jei po 30 metų trukusios saviizoliacijos ši šalis nori užmegzti sausumos susisiekimą su išoriniu pasauliu, ji turi vykdyti savo įsipareigojimus dėl Zangezūro koridoriaus. Jei ne, susisiekimas vis tiek bus užtikrintas, tik šiuo atveju per Iraną, aplenkiant Armėniją“, – sakė pareigūnas.
Kalbėdamas apie tai, ar Armėnijos pareigūnai galės stebėti eismą kelyje, pašnekovas teigė, kad tai yra antraeilis klausimas ir jis bus sprendžiamas derybomis. „Svarbiausia yra pats eismo atidarymas“, – sakė jis.
Nespaudžia Pašiniano
Azerbaidžanas nenori daryti papildomo spaudimo N. Pašinianui, ypač šiuo metu, kai šalies viduje kilęs didžiulis visuomenės pasipiktinimas dėl Karabacho armėnų likimo, sako Baku dirbantis politikos analitikas Fuadas Šahbazas. Azerbaidžano pareigūnai baiminasi, kad dėl vidaus neramumų Armėnijoje į valdžią gali ateiti revanšistinės jėgos. „I. Alijevas suteiks Armėnijai šiek tiek laiko vidaus neramumams suvaldyti“, – sakė F. Šahbazas.
Jis pažymėjo, kad rugsėjo 20 d. pergalės kalboje I. Alijevas akivaizdžiai gyrė N. Pašinianą, puolimo metu viešai paskelbusį, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos nesikiš. „Šiuo laikotarpiu, šiandien ir vakar, Armėnija netikėtai parodė politinę kompetenciją, kurią mes labai vertiname“, – sakė I. Alijevas.
Azerbaidžano prezidentas taip pat perspėjo, kad „turime užtikrinti, jog kita pusė nepuoselės revanšistinių idėjų, o jie taip pat turi būti tikri, kad mes nesame nusitaikę į jų žemę. Mes pripažįstame jų teritorinį vientisumą“.
Taigi, anot F. Šahbazo, gali būti, jog Baku nesieks, kad koridorius būtų įtrauktas į taikos susitarimą, bet bandys grįžti prie šio klausimo vėliau. „Azerbaidžanas gali grįžti prie šios temos, bet tik Armėnijai palankiomis sąlygomis, kad nesukeltų dar didesnių neramumų Jerevane“, – sakė jis.
Armėnijos pareigūnai teigia, kad jų pozicija dėl koridoriaus nepasikeitė – jie yra suinteresuoti atkurti regioninius transporto ryšius, tačiau nesutinka leisti tiesti kelią, kurio jie nekontroliuotų. „Armėnija niekada nesutiko ir nesutiks su jokia eksteritorine ar koridoriaus logika, – rugsėjo 25 d. pareiškė Armėnijos teritorinės administracijos ir infrastruktūros ministras Gnelas Sanosianas. – Tačiau kartu esame įsipareigoję laikytis aukščiausiuoju lygiu pasiektų susitarimų.“
Kai kurių analitikų manymu, Azerbaidžano ir Turkijos kalbos apie Irano variantą gali būti tik taktinis manevras ir kad Baku tebėra suinteresuotas maršrutu per Armėniją.
„Nemanau, kad Azerbaidžanas ir Turkija pamirš apie Azerbaidžano ir Turkijos jungtį per Armėniją, – sakė Jerevane įsikūrusio Politinių ir ekonominių strateginių studijų centro direktorius Benjaminas Poghosianas. – Kelias per Iraną gali būti alternatyvi, bet ne pagrindinė arterija.“ Jis teigia manantis, kad Baku tik laukia tinkamo laiko, kad galėtų pareikalauti Zangezūro koridoriaus bei kitų teritorinių nuolaidų.
„Armėnija negalės sutikti su šiais reikalavimais, – sakė B. Poghosianas, – ir tada Azerbaidžanas pasinaudos Armėnijos atsisakymu kaip casus belli.“
