Suvalkų koridoriuje gyvenimas teka ramiai, niekas rimtai nežiūri į grupuotės „Wagner“ samdinių buvimą prie pat Lenkijos sienos. Jaučiamas tik gyventojų nuovargis nuo žurnalistų klausimų ir spaudos pranešimų apie galimą grėsmę. „Ponia, keliamas didelis triukšmas. Gyventi čia tikrai gera. Ramu. Tik žiniasklaida gąsdina“, – sako beveik visi vienu balsu.
Šią publikaciją galite skaityti ir lenkų kalba.
Suvalkų koridorius driekiasi aplink Suvalkus, Augustavą ir Seinus. Jis jungia Baltijos šalių teritoriją su Lenkija ir kitomis NATO šalimis bei skiria Karaliaučiaus sritį ir Baltarusiją, kuri yra Rusijos sąjungininkė. Jungtinių Valstijų kariuomenės duomenimis, šis regionas yra vienas iš potencialiai pavojingiausių Europos karštųjų taškų. Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas dar 2015 m. Suvalkų koridorių palygino su Fuldos sąsiauriu Šaltojo karo metais.
Praėjusiais metais „Politico“ Suvalkų koridorių apibūdino kaip „pavojingiausią vietą pasaulyje“. Gana dažnai savo retorikoje šią vietą Lenkijoje išnaudoja ir Rusijos propaganda bei Maskvos režimas. Visai neseniai Rusijos generolas Andrejus Kartapolovas pareiškė, kad grupuotės „Wagner“ samdiniai buvo perdislokuoti į Baltarusiją ne tik tam, kad ruoštų Aliaksandro Lukašenkos karius. „Mūsų smogiamosios pajėgos pasirengusios per kelias valandas užimti šį nedidelį koridorių“, – sakė jis, pabrėždamas, kad Suvalkų koridorius „labai reikalingas, jei kas nors atsitiktų“.
Kaip gyvena šios siauros, maždaug 100 km juostos gyventojai? Nusprendėme patikrinti.
Suvalkų koridorius prasideda už keliolikos kilometrų nuo Gibų kaimo, kuriame pirmą kartą sustojame kirtę Lenkijos sieną.
„Čia gražu ir tuščia. Be to, šios kainos! Už dvi „Coca-colas“ mokėjau 10 zlotų ir tai buvo viešbutyje!“ – sako trisdešimtmetis vyras, atvykęs čia su šeima iš Silezijos.
Jis apsistojęs vieninteliame Gibuose esančiame viešbutyje, sunkiai derančiame prie kraštovaizdžio.
„Bet žinote, vakar susidūrėme su keista situacija. Priešais mus važiavo „Toyota RAV4“ su baltarusiškais registracijos numeriais. Nieko nuostabaus, juk Baltarusija visai arti. Bet jis važiavo 30 km/h, kai galima važiuoti 70 km/h. Aplenkiau, pasistačiau automobilį prie viešbučio. Išsikraunu daiktus ir matau tą patį automobilį. Vairuotojas sėdi mašinoje ir žiūri. Tai ką turėjau daryti? Nedelsdamas paskambinau į policiją. Čia per kelis kilometrus nutinka keistų dalykų, ar ne? O kas, jei tai buvo vienas iš tų „Wagner“ samdinių?“ – klausia jis.
Sėdame į automobilį. Važiuojame tvoros, skiriančios Lenkiją ir Baltarusiją, link. Fizinės užtvaros statyba 187 kilometrų ilgio Polesės pasienio ruože buvo baigta praėjusiais metais. Siena yra 5,5 m aukščio, viršuje apraizgyta vielos ritiniu (koncertina), kad būtų neįmanoma pereiti į kitą pusę. Tvoros statybai sunaudota 49 tūkst. tonų plieno. Investicijų vertė – 1,6 mlrd. zlotų (apie 360 mln. EUR).
Opozicija ir aktyvistai tvirtina, kad užtvara, turėjusi apsaugoti nuo A. Lukašenkos režimo organizuotos nelegalios migracijos, nepadėjo. Pasienio apsaugos tarnybos kasdien pateikiami statistiniai duomenys apie iš Baltarusijos išstumiamus migrantus teberodo nuo kelių dešimčių iki dviejų šimtų žmonių per dieną. Tvorą kritikuoja ir gamtininkai, teigiantys, kad valdantieji sunaikino dalį Belovežo girios.
Sustojame Stanoviskių kaime. Ponia Božena, čia atsikrausčiusi aštuntojo dešimtmečio pradžioje, sako, kad šioje vietovėje gyvena vos keli žmonės, daugiausia pensininkai.
„Kol kas čia ramu, nors užrakinu duris. Pradėjau rakinti, kai pradėjo eiti migrantai. Tai veikia psichiką. Ir pas mus buvo atėję – du jauni vyrai ir moteris. Moters kojos buvo sužeistos. Jie kultūringai paskambino į duris, atsistojo ant slenksčio ir paprašė pagalbos. Buvo labai išsekę“, – pasakoja Suvalkų krašto gyventoja.
Per viena namų langą ponia Božena mato Lietuvos miškus, kitą – Baltarusijos. Tiesia linija iki sienos iš čia – du kilometrai. Anksčiau, kaip sako, pasieniečiai važiuodavo dažnai. „Ir teritorinė gynyba pas mus buvo. Daug kas važinėjo iš tarnybų. Dabar tai retas atvejis“,– aiškina ji.
„Šiandien žmogus eina į mišką ir bando įsiklausyti į tylą, ar viskas gerai. Baltarusijos kryptimi, kur anksčiau rinkau grybus, daugiau neinu. Pernai, rudenį, kaip tik ėjau grybų. Išgirdau šuns lojimą ir po akimirkos pasigirdo įspėjamieji šūviai. Ten buvo sulaikyti pabėgėliai“, – pasakoja ji.
„Viliuosi, kad istorija neužsuks rato. Iš daugelio čia gyvenančių moterų esu girdėjusi pasakojimų apie tai, kaip kadaise atėjo rusai. Ne viena buvo palikta su vaiku po jų. Ir tai mane gąsdina. Netoli yra Vilkokuko kaimas. Prižiūrėdavau ten tokią senutę. Jos vyras dingo per karą, ji iki gyvenimo pabaigos nežinojo, į kokį lagerį buvo išvežtas. Rusai įėjo į tą kaimą ir paliko jai sūnų kaip kraitį. Baisu, ką pasakojo moterys, jos tepėsi suodžiais, kad atsikratytų. Ar suprantate? Rusai masiškai prievartavo moteris“, – prisimena, o jos akys jau pilnos ašarų.
Iš Stanoviskių kaimo važiuojame tvoros link. Viduryje miško stūksanti milžiniška užtvara daro įspūdį. Sutinkame du vyrus, kertančius medžius.
„Nieko nepasakosime, nes žinome per daug, bet iš tikrųjų ramu. Keliamas didelis triukšmas. Čia tikrai gera gyventi. Čia ramu“, – juokiasi jie.
Nuvažiuojame keliasdešimt kilometrų mišku, kad tuoj pat grįžtume į kelią Seinų link. Tą pačią dieną į Suvalkus su darbo vizitu atvyko prezidentas Gitanas Nausėda ir susitiko su Lenkijos ministru pirmininku Mateuszu Morawieckiu. Nuo tada, kai kirtome Lietuvos ir Lenkijos sieną, nematėme jokių tarnybų – nei kariuomenės, nei policijos, nei pasieniečių.
Viename iš kaimelių, per kurį važiuojame, klausiu jaunos moters, stumiančios vežimėlį, ar ji yra Suvalkų krašto gyventoja ir ar jaučiasi čia saugi?
„Žinoma, jaučiuosi saugi. Labai saugiai. Skubu, nes turiu grįžti pas savo antrąjį vaiką“, – sako ji ir nueina.
Atvažiuojame i Seinus. Čia pagrindiniai įvykiai vyksta prie parduotuvės „Biedronka“. Stovėjimo aikštelėje susidaro spūstis, o dauguma automobilių yra lietuviškais numeriais. Be to, miestelis tuščias.
Pakeliui į Punską užsukame į Romanovcę. Kaimas yra už 20 km nuo Lietuvos sienos. Čia gyvena tik kelios šeimos. Viena iš gyventojų sako, kad kol kas čia ramu.
„Susirūpinimą šiek tiek kelia klausimas: „Kas bus toliau?“ Bet dabar yra saugu, – aiškina ji. Kariuomenės patruliai čia pasirodo retai. – Kartais atvyksta treniruotis į netoliese esančią senąją mokyklą, bet tai būna gal kartą per mėnesį. Šiaip nei Seinuose, nei čia, nei pas mus nematyti, kad būtų daugiau tarnybų.“
Važiuojame Lenkijos lietuvių sostinės Punsko link per lietuviškai skambančius miestelius: Raistainius, Žvikelius, Vilkapėdžius. „Čia gyvename toliau nuo Baltarusijos sienos. Galbūt ten blogiau. Migrantai ateidavo į namus, jų buvo daug. Čia ramu, bet taip, jei „vagneriečiai“ eis, tai eis per mus, bet gal neis? Mes esame ES, taigi mus apsaugos“, – sako vyras iš Vaitakemio kaimo.
„Niekas per daug neima to į galvą, niekas per daug apie tai nekalba. Galbūt tiesiog žiniasklaida mus taip gąsdina“, – tuoj pat susimąsto jis.
Atvykstame į Punską. Iš pirmo žvilgsnio miestelis atrodo ištuštėjęs, daugiau žmonių galima pamatyti keliose viena šalia kitos esančiose maisto prekių parduotuvėse. Ponas Jonas, ką tik išėjęs iš parduotuvės „Groszek“ su maisto produktais, sako, kad yra ne iš čia, t. y. ne iš Punsko, bet atvažiuoja čia apsipirkti. Jis taip pat gyvena Suvalkų sąsiauryje esančiuose Skarkiškiuose.
„Jaučiuosi saugiai. Esu jau senas, koks čia pavojus? Nieko. Praeitą sekmadienį buvau Lazdijų bažnyčioje mišiose. Tai 16 km nuo manęs“, – sako jis.
Bandau pakalbinti dar kelis Punsko gyventojus. Akivaizdu, kad jie pavargo nuo žurnalistų klausimų.
„Neseniai ėmė iš manęs interviu apie gyvenimą kaimynystėje. Ar turite kaimynų? Čia, Suvalkų koridoriuje, tas pats. Su vienu kaimynu gerai, su kitu blogai, priklausomai nuo politikos. Gyvenu name, užrakinu duris“, – nusišypso.
Suvalkų koridoriuje praleidome visą dieną. Pasiekėme Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos sienų trikampį. ES teritoriją nuo Rusijos skiria daugiasluoksnė spygliuota viela.
Pirmosios tarnybos, kurias tą dieną pamatėme kirtę Lenkijos sieną, patruliavo aplink Vištyčio ežerą Lietuvos pusėje. Kitoje ežero pusėje vėjyje išdidžiai plevėsavo didžiulė Rusijos vėliava.
