Ukraina gedi kovo 7 d. Bachmute žuvusio Dmytro Kociubailos, Ukrainos didvyrio ordinu apdovanoto kario ir vieno jauniausių vadų, geriau žinomo kaip da Vinci. Plataus masto Rusijos invazijos išvakarėse LRT turėjo progą pakalbėti su juo bazėje netoli fronto. Interviu publikuojamas pirmą kartą.
„Kai prasidėjo karas, man buvo aštuoniolika, o dabar 26-eri. Ir visus šiuos metus beveik be rotacijos buvau fronte, – tuomet sakė D. Kociubaila. – Mes jau aštuonerius metus išgyvename karą, dauguma Europos šalių mūsų nesupranta, nes jos su tuo nesusiduria.“
„O mes susiduriame su tuo, kad rytoj Rusija gali mus užpulti“, – pridūrė jis.
Vasario 24 d. rytą da Vinci ir jo vyrai turės palikti Avdijivkoje, Rytų Ukrainoje, proukrainietišku bastionu tapusią savo bazę. Ant vienos jos sienos puikavosi freska su Stepanu Bandera, Ukrainos nacionalistų ikona ir Rusijos propagandos fiksacija, ir prijaukintu vilku. Šis dalinys taip pat buvo žinomas kaip „Da Vinci vilkai“.
Tapęs būrio vadu vos 21 metų, D. Kociubaila buvo vienu jauniausių lyderių kariuomenėje. Da Vinci pravardę jis pasirinko dėl savo planų studijuoti meną, atsisakytų prasidėjus Maidano revoliucijai. 2014 m. jis prisijungė prie Dešiniojo sektoriaus (Pravyi Sektor) savanorių, kurie priešinosi per Rytų Ukrainą nusiritusiai Rusijos vedamai separatizmo bangai.
Vėliau jie tapo Ukrainos savanorių korpusu (DUK), kuris niekada netapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalimi ir veikė kaip sukarintos pajėgos, globojamos Gynybos ministerijos. Jiems taip pat trūko sunkiųjų ginklų ar finansavimo, todėl savo ginkluotę jie papildydavo pasitelkdami savanorių pagalbą ir iš rusų atimtą grobį.
Pirmosiomis Rusijos plataus masto invazijos savaitėmis jie ir toliau veikė taip, kaip per visą karą Donbase: susisiekdavo su vietine ukrainiečių brigada, pasiūlydavo savo pagalbą ir įsitraukdavo į kovą tam tikrame fronto ruože. Tik vėliau, pavasarį, jie buvo inkorporuoti į oficialiųjų karinių pajėgų gretas.
Kaip ir pulkas „Azov“, „Dešinysis sektorius“ buvo diskusijų apie kraštutinį dešinįjį nacionalizmą Ukrainoje centre. Organizacija buvo įprastas Rusijos propagandos, kuri ją vadino „ultranacionalistine“, taikinys. Ši etiketė prigijo net Vakarų žiniasklaidoje.
Turėdami omeny šias diskusijas, susėdome pasikalbėti „Da Vinci“ grupuotės bazėje Avdijivkoje likus vos kelioms dienoms iki plataus masto Rusijos invazijos pradžios. Mūsų pokalbyje dominavo ne artėjančios tragedijos nuotaikos, o nacionalizmo, Ukrainos ateities ir paties da Vinci vietos bei vaidmens joje temos.
Šis interviu dar niekada nebuvo publikuotas, tikintis, kad turėsime progą pasikalbėti dar kartą ir išplėtoti ukrainietiškojo nacionalizmo temą. Tačiau ta galimybė niekada ir neatėjo.
Į jo laidotuves Kyjive kovo 10 d. susirinko tūkstančiai žmonių, išreikšti pagarbos atvyko prezidentas Volodymyras Zelenskis, kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas ir vizito metu šalyje buvusi Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin. Išnešus karstą į Maidano aikštę, visa minia žmonių priklaupė.
– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas pastaruosius septynerius ar aštuonerius metus?
– Viskas prasidėjo nuo Maidano, kai susikūrė „Dešinysis sektorius“. „Dešinysis sektorius“ buvo vaikinai, kurie buvo pasirengę veikti, o tai man patiko. [...] Buvo sukurtas Ukrainos savanorių korpusas, nes mes buvome suskirstyti į kelias kategorijas, pavyzdžiui, politinė partija „Dešinysis sektorius“, jaunimo sparnas [ir] Ukrainos savanorių korpusas. Tai buvo struktūra, kuri turėjo savanoriškai ginti mūsų Ukrainą.
Visus tuos metus dalyvavome beveik visuose karštuosiuose fronto taškuose, ten padėjome ir bendradarbiavome su kariuomene. Aš buvau sunkiai sužeistas Peskuose. [...] Bet po sužeidimo grįžau į rytus. Ligoninėje neišbuvau net mėnesio, o vėliau tapau būrio vadu.
– 2021 m. gavote Ukrainos didvyrio apdovanojimą. Ką jis jums reiškė?
– Tiek pat, kiek ir kitiems, nes tai reiškė, kad savanoriai pagaliau buvo pripažinti [valstybiniu lygmeniu], nes daug kas darė viską, kad mūsų nebūtų.
Turėjome nuostolių, daug mūsiškių žuvo per įvairias operacijas. Tai šimtai, gal net tūkstančiai įvykdytų užduočių, kurias atlikome mūsų šalies rytuose.
– Ką lietuviai turėtų suprasti apie „Dešinįjį sektorių“?
– Visų pirma, mes esame savanoriai, mes giname savo Ukrainą, mes esame savo šalies patriotai, mes nesame jokie ultranacionalistai. Mano dalinyje yra daug įvairių tautybių žmonių, taip pat musulmonų, įvairių tikėjimų. Bet visi turime vienintelį tikslą – ginti savo šalį.
Turime didingos istorijos pavyzdį, įskaitant Ukrainos sukilėlių armiją (UPA), kuri kovojo prieš nacių kariuomenę ir tuo metu mūsų šalį okupavusį komunistinį režimą. Taigi stengsimės prisiminti savo protėvių žygdarbius.
Mes esame paprasti piliečiai. Vieni architektai, kiti mokytojai, treti – agronomai, kai kurie – sunkvežimių vairuotojai, žmonės yra skirtingi. Vadinasi, tai nėra į krūvą suplakti žmonės. Jie yra nusiteikę ideologiškai, atėję ginti savo šalies.
– Sakėte, kad kai žurnalistai jus vadina „ultradešiniaisiais nacionalistais“, jie nesupranta ukrainiečių nacionalizmo. Kas yra ukrainiečių nacionalizmas?
– Jūs turite nacionalistų, savo šalies patriotų? Tas pats ir pas mus, mes turime savo tradicijų, papročių, didvyrių, kurie skirtingais metais kovojo už tėvynę. Kodėl, pavyzdžiui, kai Izraelyje kas nors sako „Šlovė Izraeliui“, jis yra patriotas, o kai žmonės šaukia „Šlovė Ukrainai“, jie yra naciai?
Mes mylime savo šalį. Norime, kad šalis įstotų į NATO, nes tai yra kolektyvinis saugumas. Norime, kad Ukraina būtų Europos Sąjungoje, kad Ukraina vystytųsi. Bet turime priešą, kuris mus žudo dešimtmečius, šimtus metų, naikina mūsų tapatybę [ir] tautiškumą.
– Galbūt žmonės bijo žodžio „nacionalistas“?
– Rusijos propaganda tokia didelė, kad žmonės nieko negirdi. Pavyzdžiui, važiavau traukiniu. Prie manęs prieina vienas kovotojas ir sako, kad su juo važiuoja žurnalistai, jie norėtų paimti iš manęs interviu.
Vėliau jis atsiunčia man straipsnį ir aš matau, kad antraštėje parašyta „ultradešinieji nacionalistai“. Klausiu, iš kur tai sugalvojote, juk apie tai nekalbėjome.
Jis sako: „Perskaičiau internete.“ Na, jeigu mes imsime informaciją iš Rusijos, iš rusiškų šaltinių, vadinasi, visi būsime fašistai ir žudikai. Rusijos propaganda yra tokia didelė, kad ji sklinda ne tik Ukrainoje ir Rusijoje, bet ir visame pasaulyje, įskaitant Europą.
– Kaip manote, kodėl Rusijos propaganda iš jūsų daro tokį monstrą?
– Na, mes esame iš tų žmonių, kurie visada ginsis, kad ir kokius susitarimus sudarytumėte. Tai tarsi kaimynas būtų atėjęs, sumušęs jūsų žmoną, išvežęs ją, atėmęs pusę jūsų namo ir tada pasakęs: „Derėkimės.“ Nežinau, ką jūs darytumėte tokioje vietoje.
Yra pasakyta: „Jūs turite gyventi taip, kad po jūsų mirties jūsų vis dar bijotų.“ Tai Stepanas Bandera. Jis buvo ukrainiečių nacionalistų lyderis, ilgą laiką skleidė žinią apie ukrainietišką tapatybę ir kėlė grėsmę komunistinei diktatūrai ir valdžiai. Ir iki šiol jie jo bijo.
Rusija svajoja apie Sovietų Sąjungos atkūrimą, [bet] mes kovosime iki paskutinio kraujo lašo. Mes žudysime juos su tokia neapykanta.
Ne mes atėjome pas juos, jie sutelkė kariuomenę aplink mūsų šalį, o ne mes. Jūs čia buvote – ar matėte svastiką ar ką nors panašaus? Čia tokių dalykų nėra.
[...] Jūs turite paaiškinti motinoms [Rusijoje], kodėl jos turėjo siųsti savo sūnus mirti. Todėl, kad banderininkai yra mitiniai, fašistai yra mitiniai. Paaiškinkite motinoms, kodėl jų sūnūs turėjo mirti Ukrainoje.
Mes dirbame jau aštuonerius metus. Tai yra mūsų motyvacija. Taip, tikrai sunku motyvuoti save ir žmones aštuonerius metus, kurie atrodo kaip amžinybė. Bet Rusija perkėlė savo karių prie mūsų sienos, o grėsmė vis dar išlieka, Rusijoje sėdi velnias pravarde Putinas ir mes turime būti visada pasiruošę.
– Girdėjau, kad įkūrėte muziejų.
– Mes įrengėme muziejų antrojoje mūsų bazėje, ten pasakojame apie savo dalinį ir kovotojus. Pas mus atvyksta vietinių gyventojų iš įvairių Donecko ir Luhansko rajonų vietų, jie nori aplankyti mus, išgirsti mūsų padalinio istoriją, sužinoti apie žuvusius kovotojus.
– Ar vietiniai gyventojai noriai išgirsta istorijas iš jūsų, o ne tai, ką mato per televiziją?
– Daug žmonių nori žinoti, ir mes visada esame atviri dialogui. Kai jie su mumis kalbasi, supranta, kad iš tikrųjų esame paprasti žmonės, o ne kokie nors radikalai. Ar ginti savo tėvynę yra nusikaltimas? Ar tai kažkoks radikalizmas? Ne, tai tiesiog savo šalies gynimas, tai kiekvieno piliečio pareiga. Jūs turite parodyti savo pilietinę poziciją.
Aš pasirengęs mirti už savo šalį, ir visi mano kariai pasirengę mirti už Ukrainą. Tokiu sunkiu Ukrainai metu negalima sėdėti namie.
Labai baisu, kai šalis jau aštuonerius metus kariauja. Ji negali vystytis ekonomiškai. [...] Tu negali nieko statyti, nes ateis rusų kareivis ir tave nužudys ir atims tavo turtą. Labai sunku tai paaiškinti žmonėms. Galbūt net mes, ukrainiečiai, nelabai gerai tai suprantame. Ir aš net nekalbu apie mūsų užsienio partnerius, nors jie jau pradėjo aprūpinti Ukrainą ginklais.
Lietuva atvirai ir aiškiai parodė savo poziciją Ukrainos atžvilgiu. Ji supranta, kas yra Rusija, kas yra silpnaprotis Lukašenka. Nes kai pasižiūri, ką dabar daro Vokietija, tai baisu. Jie yra už tūkstančių kilometrų, bet Rusija yra čia, žudo mus.
– Kaip manote, kas nutiks dabar?
– Putinas visada bando derėtis. Jis turi pasirinkimų – galbūt tai bus plataus masto [invazija]. Mes to neatmetame, bet tai mažai tikėtina.
Manau, kad bus koks nors eskalavimas. Jis bandys derėtis krauju. Kai žmonės yra beviltiškoje situacijoje, [...] tada jis gauna dividendų. Ukraina jau aštuonerius metus išgyvena karo su Rusijos Federacija būseną, tačiau dabar ji dar ryškesnė. Taigi turime būti pasiruošę.
Jei Europa mūsų nepalaikys, ji bus kita. Rusijai reikia Ukrainos savo imperijai, bet ji nesustos ties Ukraina.
Ji paprasčiausiai nesustos Ukrainoje.
