„Atsimenu, kad pirmas kelias dienas buvo tyla. Tai buvo pats baisiausias jausmas. Ar vėl bus kaip 1933 metais? Ar ketinate tylėti? Ar paliekate mus vienus? Laisvasis pasauli, prašau, pasakyk ką nors!“ – interviu LRT.lt jausmus pirmosiomis Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą dienomis prisimena ukrainiečių istorikė Tetiana Boriak.
Tekstą galite skaityti ir anglų kalba.
Su Tetiana susitinkame snieguotą rytą. Juokaudama ji paklausia, ar lietuviškos žiemos visada būna tokios atšiaurios, ir papasakoja apie savo ryto kelionę su vaikais per apsnigtas Vilniaus gatves. Kai prasidėjo karas, Tetiana kartu su šeima gyveno Kyjive. Dabar ji yra pabėgėlė Lietuvoje, dirbanti Vilniaus universitete.
Istorikė pabrėžia – Rusijos karo prieš Ukrainą šaknys kyla iš Rusijos imperinio mąstymo ir Ukrainos istorijos faktų iškraipymo. Jau dešimtą mėnesį besitęsiant Rusijos karinės agresijos baisumams, susėdame pakalbėti, kodėl Ukrainos istorija yra svarbi, kaip Rusija kelia grėsmę visam pasauliui ir būdus neapsigauti, susidūrus su rusiška propaganda.
– Kodėl svarbi Ukrainos istorija?
– Nes šis karas yra postkolonijinis karas, kurį pradėjo paskutinė imperija Europoje. Šis karas yra už Ukrainos ateitį, o Rusijai – dėl jos praeities. Tai labai aiškus skirtumas, nes kai bandai suprasti priežastis, supranti, kad jos glūdi istorijoje.
Istorija svarbi, nes nebaudžiamas blogis sugrįžta. Kai buvo nacizmo nusikaltimai, jie buvo pasmerkti, turėjome Niurnbergo tribunolą, vyko ilgas denacifikacijos procesas ir matome rezultatus. Jei pažvelgsime į Vokietiją, akivaizdžiai matome rezultatus. Tačiau antrojo blogio – sovietinio totalitarizmo, kurio šaknys slypi Rusijos imperializme, – nusikaltimų ir režimų nepasmerkė nei pasaulis, nei rusai.
1990-aisiais Rusijos visuomenė bandė pasmerkti nusikaltimus, suprasti blogio mastą, bet nebuvo tam pasiruošusi, vis tiek norėjo išlikti imperija, norinčia užkariauti kitas žemes. Būtent tai jiems suteikia „didybės“ jausmą, kuris iš tikrųjų vadinamas rusišku šovinizmu. Kai taip elgiesi su savo praeitimi, kai nenori atsisakyti savo imperinių šaknų, savo imperializmo, kai nuo vaikų darželių militarizuoji savo visuomenę, tai yra logiškas rezultatas.
Tačiau antrojo blogio – sovietinio totalitarizmo, kurio šaknys slypi Rusijos imperializme, – nusikaltimų ir režimų nepasmerkė nei pasaulis, nei rusai.
Vėlgi, istorija yra svarbi, nes supratę, kaip ji (Rusija – LRT.lt) elgiasi su Ukrainos ir Rusijos istorija, matome, kodėl šis karas buvo neišvengiamas. Taip pat svarbu suprasti, kad tai yra ne apie Ukrainą, o apie Europą, pasaulį, apie būdus dominuoti. Tai civilizacinis susidūrimas tarp paskutinės imperijos, kuri nori tokia išlikti, ir kitų modernių šalių, kurios tiesiog nori gyventi savo gyvenimus.
– Kodėl šis karas buvo neišvengiamas?
– 2008 m. jie paskelbė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia katastrofa ir tai tapo vienu iš ženklų, kad jie yra įstrigę imperiniame mąstyme. <…>
Rusijos visuomenėje egzistuoja imperinis mąstymas, todėl išgirdę naratyvą, kad karą kariauja (Rusijos prezidentas Vladimiras – LRT.lt) Putinas, o vargšai rusai negali prieštarauti, nenori šio karo, žinokite, kad jie nori šio karo. Jie yra šio imperinio mąstymo bendrininkai, tai yra jų kultūroje, literatūroje. Taip, deja, buvo visada nuo Rusijos imperijos sukūrimo.
Manau, kad daugelis ukrainiečių mano, kad jie (Rusijos piliečiai – LRT.lt) būtų norėję šio karo jau 1990-aisiais, bet jie turėjo ekonominių sunkumų, buvo Čečėnija, Sakartvelas. Tada jie paskelbė „russkij mir“ (liet. „rusiško pasaulio“) koncepciją – pabandžius ją patyrinėti, paaiškėja, kad jie rusų kalbą prilygina Rusijos valstybei, rusų kultūrai, rusiškajai tapatybei. Jie mąsto apie „didybę“, šovinizmą, save laiko pranašesniais, o kitus, pavyzdžiui, ukrainiečius, lietuvius – menkesniais. Jie jaučia rusų kalbos, kultūros „didumo“ jausmą ir nenori girdėti, kad kitos kalbos yra tokios pat vertės. „Rusiškas pasaulis“ iš esmės yra toks skėtis, kuris, kaip jie svajoja, turi apimti viską, kur galima išgirsti rusų kalbą. Kadangi dabar pasaulyje yra daug rusų, jie iš esmės gali paskelbti, kad visas pasaulis taps jų „rusiško pasaulio“ dalimi. 21 amžiuje tai yra visiška beprotybė. <...>
Kol jie yra įstrigę su tokia tapatybe ir turi šį imperinį požiūrį, aš nežinau, kaip pasaulį, ir pirmiausia Europą, vėl paversti saugia vieta.
Istorikė pabrėžia, kad Rusija viską naudoja kaip ginklą: nuo kalbos iki kultūros, nuo energijos iki maisto, nuo propagandos iki baimės. Ir istorija nėra išimtis. Mums pradedant kalbėti apie Rusijos sukurtus melus apie Ukrainos istoriją, ji atkreipia dėmesį, kad propagandos mašina prieš jos šalį veikė šimtmečius. Pašnekovė pateikia patarimų, padėsiančių neįtikėti Rusijos propaganda, ypač kalbančia apie istoriją.
– Kokie yra pagrindiniai Rusijos sukurti mitai?
– Pagrindinis mitas – aš jį vadinu tūkstantmečio vagyste – yra, kai Rusijos valstybė pavogė pavadinimą iš Rusios. Senovės Rusios arba Kyjivo Rusios pagrindinis centras buvo Kyjive <…>. Kai 18 amžiaus pradžioje atsirado Rusijos imperija, ji pasisavino pavadinimą Rusia, pareikšdama, kad tos (Ukrainos – LRT.lt) žemės priklauso jai. Taip šis terminas jiems padeda teigti, kad Ukrainos valstybingumas neturi šaknų. Tai yra tūkstantmečio vagystė, nes ji tapo galingu instrumentu Rusijos valstybei teigti, kad Kyjivas turi būti jų valstybės dalimi, nes jie vadinasi Rusija.
Pagrindinis mitas – aš jį vadinu tūkstantmečio vagyste – yra, kai Rusijos valstybė pavogė pavadinimą iš Rusios.
Kitas (mitas – LRT.lt) – samprata, kad Maskva yra trečioji Roma. Šią koncepciją 15 amžiuje sugalvojo vienuolis, teigdamas, kad pirmoji Roma – Romos imperija – žlugo, antroji – Bizantijos imperija – taip pat žlugo. Taigi, atsiras trečioji Roma ir ji stovės amžinai. Ši koncepcija buvo labai patogi imperinės tautos kūrimo projektui, nes ji buvo labai organiška. Jie panaudojo ją savo filosofijoje, literatūroje, ir ši Maskvos, kaip trečiosios Romos, idėja tapo labai galingu pamatu, padėjusiu formuotis jų pasaulėžiūrai. <…>
Kitas svarbus instrumentas, vis dar naudojamas net ir Ukrainoje, yra Ukrainos patriarchatas. Rusija suprato, kad religija yra labai galingas įrankis, todėl tarsi nelegaliai sukūrė savo patriarchatą ir, kai 16 amžiaus pabaigoje ekumeninio patriarcho ambasadorius keliavo per Maskvos žemes, jis buvo sulaikytas ir laikomas tol, kol sutiko pripažinti Rusijos Bažnyčios teisę paskirti Ukrainos Bažnyčios patriarchą. Ukrainiečių Bažnyčia tapo pavaldi rusų Bažnyčiai, nors ukrainiečių Bažnyčia atsirado pirmoji. Nuo tada Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia tapo labai galinga kolonijų rusifikavimo priemone. Lietuva, manau, turi panašią patirtį. <...>
Pašnekovė aiškina, kad 20 amžiuje sovietų režimas Ukrainoje surengė tris badus – 1921–1923, 1932–1933 ir 1946–1947 metais. Skaičiuojama, kad per 1932–1933 metus badą, dar žinomą kaip Holodomoras, mirė mažiausiai 4,5 milijono ukrainiečių. T. Boriak tyrimų dėmesio centre – žodiniai liudijimai tų, kurie gyveno šiuo laikotarpiu. Istorikė sako, kad nors sovietinė valdžia labai stengėsi nuslėpti visą informaciją apie šį badą, yra daug šokiruojančių žmonių, tarp kurių – net ir priklaususių komunistų partijai, liudijimų.
Taip pat skaitykite
– Kokį poveikį Holodomoras padarė ukrainiečių psichikai?
– Liudijimuose stebina tai, kad net Antrasis pasaulinis karas nebuvo minimas tiek, kiek badas. Daug gyventojų skaičiuodavo, kad per Antrąjį pasaulinį karą, tarkime, iš jų kaimo sovietų kariuomenėje žuvo 5 žmonės, o per badą – 100 žmonių. Jiems tai tikrai buvo kažkas (siaubingo – LRT.lt).
Bet tai akivaizdu, nes tėvai matė savo mirštančius vaikus, turėjo nuspręsti, ar atiduoti savo vaiką į vaikų globos namus mieste, tikriausiai daugiau jo nebematyti, nežinoti, ar jis išgyveno, bet tikriausiai jiems tai buvo vienintelis pasirinkimas. Jei turėjo naujagimį, tikriausiai norėjo gelbėti savo vyresnius vaikus, nes jie turėtų daugiau galimybių išgyventi. Tai buvo baisus iššūkis išgyventi kiekvieną dieną. Ir kanibalizmas – 20 amžiuje, beveik Europos centre buvo kanibalizmo atvejų. Buvo visos šeimos savižudybių atvejų, kai (šeima – LRT.lt) suprato, kad maisto nebeliko ir jo nėra kaip gauti. Šie įvykiai labai gerai prisimenami. <…>
Liudijimuose stebina tai, kad net Antrasis pasaulinis karas nebuvo minimas tiek, kiek badas.
– Traumos persiduoda iš kartos į kartą. Kokių pasekmių jos turi Ukrainos visuomenei?
– Svarbiausia pasekmė – rusų pranašumo jausmas, kurį imperija primetė 300 metų. Daugeliui ukrainiečių tapo akivaizdu, kad jei kalbi ukrainietiškai, gali būti nubaustas kaip įtartinas ukrainietis, todėl jie verčiau pereis prie rusų kalbos, priims rusų kultūrą, kad apsaugotų save. Iš esmės badas tapo tos rusifikacijos politikos tąsa.
Iš to, ką skaičiau ir kaip suprantu, (kita – LRT.lt) pagrindinė problema yra nepasitikėjimas valdžia, (nuomonė – LRT.lt), kad ukrainiečiams geriau būti patiems sau. Jie įtariai žiūri į valstybės idėjas, politiką ir projektus, nes žino, kad valstybė gali žudyti labai lengvai ir sėkmingai. Ir šis priešiškumas yra kliūtis mūsų valstybei ir tautai kurtis.
Taip pat dar viena svarbi pasekmė – bet tikiuosi, kad ją įveikiame, – jausmas, kad dominuoja valdžia, kad aš nesu toks galingas ir mieliau ką nors darysiu savo sode. Bet jau 2004 metais turėjome antrą Maidaną, antrą revoliuciją, 2014 metais – trečią, tai rodo, kad jaunoji karta tampa atviresnė, nebijo valdžios. O ši baimė yra labai paplitusi Rusijos visuomenėje. <…>
Taip pat istorikai ir psichologai pastebėjo, kad ukrainiečiai bijo likti be maisto. Taigi dažniausiai atvykę pas ukrainiečių šeimą rasite daug maisto atsargų, net jei pirmame aukšte yra parduotuvė. Pirmoji karta, kuri buvo Holodomoro liudininkė, išgyveno jį, taip pat turėjo labai ypatingą ryšį su duona, jie gerbė duoną, negalėjo jos išmesti ir su ja valgė viską <…>.
Taip pat buvo atliktas tyrimas, kad ukrainiečiai patiria didelį nerimą, aukštą savęs nesupratimo lygį, jie neturi drąsos atsiverti pasauliui. Jie buvo tokie represuoti, kad išmoko tylėti, nieko nesakyti. Tačiau yra vilties, kad naujoji karta padės.
– Kokius lūžio taškus matote ukrainiečiuose ir pasaulyje po 9 mėnesius trunkančios Rusijos invazijos?
– Prasidėjus karui, daugelis Ukrainos žurnalistų ėmė svarstyti, kad nieko naujo – 1933 metais mus žudė badu, dabar mus žudo raketomis. Niekas nepasikeitė, jie vykdo tą pačią genocido politiką. Daugeliui ukrainiečių buvo atradimas, kad imperija tebėra čia ir ji nori mus nužudyti, nes esame ukrainiečiai, turime ukrainietišką tapatybę.
Prieš karą labai skeptiškai žiūrėjau į genetinės atminties sąvoką. Maniau, kad tai yra sąvoka, kurios iš tikrųjų neįmanoma įrodyti. Bet kai prasidėjo karas, turiu sutikti, kad ji tikrai egzistuoja. Nes kai matai Molotovo kokteilius mėtantį paauglį ir 70-metį vyrą, pamatai, kad kartų ryšys, represijų, kurias darė imperija – Rusijos ir sovietų, – atmintis sukilo iš vidaus ir ukrainiečiai įsiuto. Taip, yra kolaborantų, vis dar yra į Rusiją orientuotų ukrainiečių, bet net rusakalbiai ukrainiečiai su ukrainietišku identitetu karo pradžioje buvo tokie nuožmūs. Tai buvo kažkas, kas įrodė, kad Ukraina nėra dirbtinis darinys, nes jei taip būtų, tokio vieningumo nepamatytumėte. <...>
Daugeliui ukrainiečių buvo atradimas, kad imperija tebėra čia ir ji nori mus nužudyti, nes esame ukrainiečiai, turime ukrainietišką tapatybę.
Šis karas parodė, kad tai karas už identitetą – arba Rusijos imperinė tapatybė, arba Ukrainos tapatybė, arba bet kurios kitos Europos šalies tapatybė – lietuvių, lenkų, prancūzų ir t. t. Ir imperijos ženklus reikia panaikinti, nes kai palieki šiuos ženklus, tada imperija ateina ir sako: „O, tai gatvė, pavadinta Jekaterinos Didžiosios vardu, tai yra mūsų teritorija.“ Imperija pažymėjo šią teritoriją, o dabar jūs turite atžymėti šią teritoriją. Daugeliui ukrainiečių lūžis buvo, kai jie pagaliau suprato, kad rusų kultūros, kalbos, literatūros, baleto, teatro „didybė“ naudojama kaip ginklas ir ją reikia panaikinti. <…>
Pasauliui pokyčiai taip pat yra tektoniniai, nes situacija, kuri yra dabar, man labai panaši į 1932–1933 metų badą, bet tada pasaulis nusprendė, kad nieko neįvyko. Dabar pagaliau pasaulis suprato, kad mes turime tai sustabdyti, nes priešingu atveju į tai įsitrauks daug Europos valstybių.
Pasaulis priartėjo prie sovietinio režimo nusikaltimų suvokimo – Vokietija, Rumunija, net Moldova Holodomorą pripažino genocidu. Girdime retorikos pasikeitimą – Europos lyderiai mato daugiau sąsajų tarp šiuolaikinės Rusijos valstybės ir sovietų nusikaltimų.
Tačiau problema yra ne Putinas, problema yra visa Rusijos visuomenė, kuriai yra įskiepytas imperinis mąstymas, imperiniai tikslai, „didybės“ jausmas.
Pagal užsienio žvalgybos tarnybų pranešimus, Ukraina turėjo kristi po trijų dienų, 73 valandos buvo kritinės, nes atsimenu, kad pirmas kelias dienas buvo tyla. Tai buvo pats baisiausias jausmas. Ar vėl bus kaip 1933 metais? Ar ketinate tylėti? Ar paliekate mus vienus? Laisvasis pasauli, prašau, pasakyk ką nors! Bet buvo visiška tyla. Ir tokiomis sąlygomis, su ta visiška tyla Ukrainos žmonės, kariuomenė išėjo į kovą. Palaipsniui pasaulis pasikeitė, (pasakymus – LRT.lt) „nežinome, ką su tuo daryti“ pakeitė „turime laimėti, nes blogis turi būti nubaustas“. Nenubaustas blogis grįžta daug didesniu mastu. (Įsitvirtino – LRT.lt) mintis, kad Ukraina turi laimėti – tai bus būdas apsaugoti mūsų planetą.
Tačiau problema yra ne Putinas, problema yra visa Rusijos visuomenė, kuriai yra įskiepytas imperinis mąstymas, imperiniai tikslai, „didybės“ jausmas. Bet spręskime savo problemas pakeliui. Dabar sąjungininkų dėka turime ginklų. O Lietuva nuostabiai priima pabėgėlius – 70 tūkst. jūsų mažoje šalyje. Nuostabu, kaip Europa remia pabėgėlius, kaip tiekiami ginklai. Taigi, pradėkime nuo to ir tada pamatysime.
Vėlgi, suprasdami ukrainiečių pasakojimus, istoriją, galėsite suprasti šį karą. Ir kad tos derybos niekur nenuvestų, nes yra imperinis mąstymas, jis po derybų neišnyks. Todėl turime pasiekti karinę pergalę ir tada pamatysime.
Šis interviu buvo sutrumpintas ir redaguotas.
