Niūrus, į betoninį bunkerį panašus pastatas dvelkia komunizmo dvasia ir vargiai primena šventovę. Tačiau vaikams ir jų tėvams, daugiausia motinoms, pabėgusiems iš Ukrainos, kur dėl neišprovokuotos Rusijos invazijos kilo kruviniausias ir destruktyviausias konfliktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, universiteto bendrabutis prabangiame Čekijos sostinės Prahos rajone yra tikra šventovė.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Jau keletą mėnesių čia, Brevnove, gyvena dešimtys ukrainiečių pabėgėlių, užimančių mažus, spartietiškus kambarius, ir besidalinančių bendru visam aukštui vonios kambariu ir virtuve. Tačiau retas skundžiasi – dauguma jaučiasi dėkingi už nemokamą būstą. Pirmame aukšte veikia nevyriausybinės organizacijos įkurtas vaikų poilsio centras, kurį tėvai vadina Dievo dovana.
„Čia yra įvairiausių žaidimų, taip pat ir matematinių. Čia jie turi ką veikti. Todėl kai tik gali, jie ateina atsipalaiduoti, antraip jiems būtų labai sunku išgyventi tai, su kuo susiduriame“, – sako 35 metų Olha Hrišanovič, kovo mėnesį su dvyniais vienuolikmečiais sūnumis Savelijumi ir Kyrylu pabėgusi iš Černihivo, esančio už maždaug 150 kilometrų į šiaurę nuo Kyjivo. Jos berniukai šiuo metu bando suderinti čekiškos mokyklos lankymą su nuotolinėmis pamokomis jiems įprastoje ukrainietiškoje mokykloje.
Tai tik vienas iš daugelio iššūkių, su kuriais šiuo metu susiduria Ukrainos vaikai, jau traumuoti karo ir artimų giminaičių netekties ar negalėjimo būti šalia. Net ir gyvendami saugioje aplinkoje pabėgėlių vaikai turi greitai prisitaikyti – nauji namai, nauja mokykla, nauji draugai ir visa tai, mokant vos kelis žodžius vietos kalba. Ukrainos pabėgėliai Čekijoje teigia, kad sušvelninti trauminę patirtį padeda ne tik mokslai ir psichologo konsultacijos, bet ir tai, kad jų vaikams sudaromos galimybės žaisti.
Vaikai bene labiausiai nukentėjo, Rusijai pradėjus neišprovokuotą invaziją, – daugelis jų netenka tėvų arba patys tampa aukomis. Remiantis naujausiais JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) duomenimis, nuo karo veiksmų pradžios vasario 24 d. žuvo 408 vaikai, 750 buvo sužeisti.
JT vaikų fondas UNICEF rugpjūtį pranešė, kad Ukrainoje kasdien žūsta arba yra sužalojami daugiau nei penki vaikai, nors, jo atstovų teigimu, tikrieji skaičiai gali būti kur kas didesni.
„Šalia to siaubo, kad vaikai žūsta ar yra fiziškai sužalojami apšaudymų metu, praktiškai kiekvienas vaikas Ukrainoje patyrė vienokių ar kitokių traumuojančių įvykių – nuo karo bėgantiems žmonėms gresia didelė šeimos atskyrimo, smurto, prievartos, seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis rizika“, – tuomet sakė UNICEF vykdomoji direktorė Catherine Russell.
Naujienų agentūra AP ir kiti pranešė, kad Rusija atvirai deportuoja ukrainiečių vaikus į Rusiją ar Rusijos kontroliuojamas teritorijas, siūlydama juos įvaikinti prieš jų pačių valią.
Bėgantiems nuo karo Čekija, kurios Vyriausybė aiškiai pasmerkė Rusijos veiksmus ir parėmė Ukrainą įvairia karine įranga, yra svetinga šalis.
„Visi buvome išsigandę“
Remiantis naujausiais UNHCR duomenimis, lapkričio 8 d. Čekijoje buvo prisiglaudę daugiau nei 458 000 pabėgėlių iš Ukrainos – daugiausia moterų ir vaikų.
Dvynukų mama O. Hrišanovič sako nusprendusi išvykti po daugybės nervus tampančių naktų, praleistų su ypatingų poreikių turinčiais berniukais jų devynių aukštų daugiabučio Černihive rūsyje.
Miestas kelias savaites praleido Rusijos kariuomenės apsuptyje, kol Maskvos pradinis veržimasis Kyjivo link buvo sustabdytas ir Rusijos pajėgos balandį buvo priverstos atsitraukti. Tomis dienomis žmonėms trūko kuro, dažnai nebūdavo elektros.
„Buvo siaubinga. Šalta, drėgna ir tamsu. Visi buvome išsigandę“, – RFE / RL sakė O. Hrišanovič, duodama interviu ankštose, bet jaukiose poilsio centro patalpose bendrabučio pirmame aukšte. Sienas čia puošia piešiniai, kuriuose vyrauja žydros ir geltonos – Ukrainos nacionalinių spalvų – motyvas.
„Šio centro tikslas – suteikti vaikams patogią ir saugią erdvę, – sakė 51 metų mokytoja Tetjana Kaščavceva, kovo 27 d. atvykusi į Prahą iš Charkivo su savo 27 metų dukra ir aštuonmečiu anūku. – Vaikai gali jaustis laimingi, pamiršti problemas, kurių gali kilti mokykloje ar bendraujant jiems sunkiai suprantama kalba. Galbūt mokykloje ne viskas klostosi taip, kaip turėtų. Galbūt kyla konfliktų. Visa tai kaupiasi juose, kaip energija, kurią reikia išlieti.“
„Šiame centre užmirštame visas problemas. Vaikai daug piešia... Kiekvieną dieną stengiamės padaryti vaikams šventę“, – sakė T. Kaščavceva, palikusi gimtinėje Ukrainos ginkluotosiose pajėgose kovojančius vyrą ir žentą.
T. Kaščavceva pasakojo, kad jų namas Charkivo – Rytų Ukrainos miesto, kurį negailestingai bombarduoja Rusijos pajėgos, pakraštyje – buvo apgadintas gegužę vykusių apšaudymų metu.
„Su savo vyru bendrauju kiekvieną dieną ir tai yra sunku, kelia įtampą. Buvimas čia su vaikais man yra atgaiva“, – sakė ji, kiek pakeldama balsą, kad perrėktų ant tramplino šokinėjančių vaikų keliamą triukšmą. Moteris teigė centre pailsinti nuo iš esmės niūrių naujienų iš Ukrainos, jau nekalbant apie nerimą dėl vyro ir kitų artimųjų saugumo.
Vaikų klubas – vienas iš dviejų Prahoje veikiančių tokio pobūdžio centrų – yra Izraelyje įsikūrusios ir iki šiol daugiausia Afrikoje veikusios nevyriausybinės organizacijos „Starters International“ sumanymas. Po Rusijos invazijos į Ukrainą organizacija atvėrė, jos atstovų žodžiais tariant, „erdves“ čia ir Moldovoje, kurioje, anot JT darbo organizacijos, prieglobstį rado daugiau ukrainiečių pabėgėlių, skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.
„Šią organizaciją įkūrėme pamatę, kad ankstyvasis vaikų ugdymas dažniausiai nėra prioritetas, nors tai yra pats svarbiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis, nes tai, kas nutinka, kai esi mažas, turi įtakos visam likusiam gyvenimui. Todėl stengiamės teikti ankstyvojo ugdymo paslaugas ten, kur jų reikia“, – elektroniniame laiške RFE / RL aiškino viena iš organizacijos įkūrėjų Sarah Wilner.
„Daugelis tėvų sako, kad jų vaikai nebe tokie įsitempę, atrodo laimingesni, pradėjo daugiau juoktis ir su malonumu eina į mūsų erdves. Tėvai (dažniausiai mamos, nes iš Ukrainos daugiausia išvyko moterys) taip pat sako, kad erdvė vaikams leidžia jiems susikoncentruoti į kitus dalykus, pavyzdžiui, darbą ar jo paieškas, vietinės kalbos mokymąsi, biurokratinių formalumų tvarkymą ar tiesiog skirti laiko sau, žinant, kad jų vaikai yra saugioje vietoje ir jais gerai rūpinamasi“, – sakė S. Wilner.
Izraelio nevyriausybinė organizacija taip pat pasiūlė mokymus kaip elgtis su karo traumas patyrusiais vaikais, psichologams ir psichoterapeutams iš Ukrainos, tarp kurių buvo ir 37 metų Julija Beihul, gegužę dėl susidariusios „sudėtingos situacijos“ išvykusi iš Kyjivo su septynerių metų sūnumi.
Šiandien ji bendradarbiauja su „Amiga“ (Migracijos ir prisitaikymo agentūra), Čekijos nevyriausybine organizacija, teikiančia konsultacijas ir kitokią pagalbą migrantams, šiuo metu daugiausia pabėgėliams iš Ukrainos.
J. Beihul, dirbanti su vaikais nuo 4 iki 14 metų, kurių daugelis turi elgesio problemų ar negalią, sakė, kad tarp vaikų iš Ukrainos stebima „padidėjusi agresija“. „Ir ta agresija dažnai yra nukreipta į motinas arba išliejama gatvėje, nors anksčiau konkrečiam vaikui ji nebuvo būdinga“, – pokalbio „Amiga“ biure Prahoje metu RFE / RL sakė J. Beihul.
„Labai daug nerimo“
„Amiga“ koordinatore dirbanti iš Maskvos kilusi JAV pilietė Masha Volynsky pritariamai linkteli galva. „Daug tėvų ateina pas mus ir sako: „Pataisykit mano vaiką. Kažkas su juo vyksta. Nežinau, kas, bet kažkas vyksta“, – sakė ji ir pridūrė, kad padėtis šiuo metu kiek pagerėjo.
„[Kai kurios problemos] labai dažnai yra susijusios su tėvais, beveik dažniau nei su vaikais, nes daug kas priklauso nuo tėvų rūpesčių ir nerimo, kuris atsispindi vaikų elgesyje. Arba tėvų negebėjimo kalbėti apie tai, kas juos slegia“, – aiškino M. Volynsky.
„Esame turėję situacijų, kai vaikas būdavo labai nerimastingas. Jis ar ji negalėdavo pasakyti, kodėl, kas vyksta, bet buvo labai daug nerimo, o tėvai tvirtindavo: „Stengiuosi, kad viskas būtų tobula. Nekalbu apie karą. Mes nejungiame televizoriaus. Tačiau iš tiesų visiškai išjungus realybę ir suaugusiajam – dažniausiai tai būdavo mama – laikant nerimą savyje, vaikas tiesiog viską atspindėdavo. Visą tą nerimą, apie kurį nebuvo kalbama, patyrė ir vaikai.“
Kaip teigiamą poslinkį J. Beihul išskyrė tai, kad dabar ukrainiečių vaikai lanko Čekijos mokyklas, todėl jų gyvenime atsirado rutina ir struktūra. Kiek pabėgėlių iš Ukrainos vaikų lanko mokyklas Čekijoje, neaišku. Rugpjūčio pabaigoje, prieš prasidedant mokslo metams, Čekijos švietimo ministerija teigė, kad šis skaičius neturėtų viršyti 70 000.
Rugpjūčio 25 d. Čekijos švietimo ministras Vladimiras Balasas po dviejų dienų vizito Kyjive, kur, be kita ko, kalbėjosi su savo kolega iš Ukrainos Serhijumi Škarletu, sakė, kad „mūsų tikslas yra Ukrainos vaikų integracija, o ne asimiliacija. Norime, kad ukrainiečiai vaikai pas mus jaustųsi patogiai ir, jei įmanoma, susirastų draugų tarp čekų vaikų“.
Pripažindami, kad kontaktinio mokymosi ir nuotolinių pamokų yra per daug, V. Balasas ir S. Škarletas lapkričio 22 d. susitarė sutrumpinti nuotolinių užsiėmimų laiką, kad, kaip teigiama V. Balaso įraše socialiniame tinkle „Twitter“, ukrainiečių vaikai turėtų „daugiau laiko socializacijai“.
Anot J. Beihul, ukrainiečių vaikai įveikia kalbos barjerą, įvaldo lotynišką abėcėlę ir pradeda po truputį prisitaikyti. Vis dėlto, pabrėžė ji, visi jie trokšta greičiau grįžti namo.
„Jie nori savo žaislų, jie nori savo draugų, jie nori savo močiučių ir senelių, kurie liko. Jie gali apsiverkti, nes neprisimena, kaip atrodo jų kambarys. Jie pradeda pamiršti, kaip atrodo jų namai,“ – teigė J. Beihul. – Daugelis vaikų čia atvyko be savo augintinių – kačiukų, šuniukų, triušiukų. Ir jiems dėl to sunku.“
Mokytoja iš Bachmuto – svarbaus miesto ir transporto mazgo Rytų Ukrainoje, į kurį ne kartą taikėsi Rusijos pajėgos – Iryna Breston į Prahą atvyko kovo 17 dieną kartu su 16-mečiu sūnumi ir 8-mete dukra. Jos vyras liko Ukrainoje, santykinai saugiame Vinicos mieste. Dėl sveikatos būklės jis kariuomenėje netarnauja.
„Daug naktų praleidome rūsyje. Vaikai, ypač dukra, labai bijojo. Buvo tamsu, drėgna. Jie pradėjo kosėti ir sirgti. [Dukra] išgirsdavo sprogimą ir pradėdavo verkti. Tad aš nusprendžiau, kad reikia išvykti“, – pasakojo I. Breston.
„Kyla pavojus visos kartos ateičiai“
Šiuo metu I. Breston gyvena bendrabutyje ir padeda vaikų centre. Kaip ir O. Hrišanovič, I. Breston vaikai lanko čekišką mokyklą, o vėliau jungiasi prie nuotolinių pamokų buvusioje savo mokykloje Ukrainoje su buvusiais mokytojais.
„Trečią ar ketvirtą valandą, grįžę iš čekiškos mokyklos, jie prisijungia per „Zoom“ ir taip pat dalyvauja pamokose. Vis daugiau vaikų tai daro, nusprendę, kad jiems reikia neatsilikti nuo mokslų Ukrainoje“, – aiškino I. Breston. Tačiau daugelis Ukrainos mokyklų buvo apgadintos arba virto griuvėsiais Rusijai beatodairiškai bombarduojant civilinę infrastruktūrą.
Tarptautinė pagalbos organizacija „World Vision“ rugsėjį paskelbtoje ataskaitoje nurodė, kad Rusijos bombardavimo ir apšaudymo metu buvo apgadinta 2300 mokyklų, o mažiausiai 286 buvo visiškai sunaikintos.
„Konfliktas kelia pavojų visos Ukrainos vaikų kartos ateičiai“, – sakė „World Vision Ukraine Crisis Response“ direktorė Jennifer Neelsen.
Iš Ukrainos pietryčiuose esančios Dniepropetrovsko srities kilusi Ana Perva sakė, kad jos 7-mečiui sūnui Dymai visai neblogai sekasi adaptuotis, jis sparčiai mokosi čekų kalbos ir pamažu susiranda naujų draugų. „Man reikia susirasti darbą. Vaikštau į Čekijos užimtumo tarnybą, bet kol kas nieko neradau. Dirbu kartą per savaitę parduotuvėje „Zara“ keturias valandas. Bet tai nėra daug“, – kalbėjo moteris.
Suaugęs asmuo turi teisę gauti 4620 kronų (beveik 200 JAV dolerių) mėnesinę išmoką ir 3300 kronų už vaiką. A. Perva džiaugiasi finansine Čekijos Vyriausybės pagalba ir nemokamu būstu bendrabutyje, tačiau sako, kad iš tokių menkų pinigų sunku sudurti galą su galu.
„Kas mėnesį 730 kronų turiu sumokėti už pietus mokykloje. Mokyklinė išvyka atsieina dar 500 kronų. Be to, dėl infliacijos už maisto produktus tenka mokėti vis brangiau, kaip ir visiems kitiems. Man tikrai reikia susirasti darbą“, – sakė ji.
Visos pašnekovės teigia, kad nemokant čekų kalbos, darbo pasiūlymai labai riboti, dažniausiai siūlomas mažai apmokamas valytojos darbas.
Nerimą dėl nesėkmingų darbo paieškų didina klausimai, kiek laiko dar bus galima likti bendrabutyje, nors T. Kaščavcevos teigimu, apgyvendinimas pabėgėliams garantuotas iki kovo mėnesio.
Tačiau nepaisant neapibrėžtumo ir daugybės „bendruomeninio gyvenimo“ iššūkių, visos pabėgėlės iš Ukrainos, su kuriomis kalbėjosi RFE / RL, jaučiasi dėkingos, ypač turint omenyje tą siaubą, nuo kurio joms pavyko pasprukti.
„Nežinau, kiek mes čia būsime, bet kol Ukrainoje nebus visiškai saugu, liksime čia, – sakė dviejų vaikų mama I. Breston. – Matyti vaiką taip išsigandusį ir drebantį, kad jo neįmanoma nuraminti... Tai siaubinga ir to tikrai daugiau nenoriu patirti.“
