14 metų penktadalis Sakartvelo teritorijų yra okupuotos Rusijos pajėgų. Per tą laiką savo namus palikti buvo priversti tūkstančiai Abchazijos ir Osetijos kartvelų. LRT RADIJO kalbinti Sakartvelo-Rusijos pasienyje įrengtuose kvartaluose gyvenantys pabėgėliai sako – vilties sugrįžti namo jie nepraranda ir po šitiek metų.
2008 m. vasarą kilęs Rusijos ir Sakartvelo karas tūkstančius etninių kartvelų privertė rinktis – bėgti arba žūti. Savo namus palikti priversti buvo 250 tūkstančių – daugiau nei pusė Abchazijos gyventojų ir 100 tūkstančių Osetijos kartvelų. Tarp jų – ir Eduardas, Marija ir Lalli, Gorio mieste, vos už keliolikos kilometrų nuo savo paliktų namų gyvenantys pabėgėliai iš Šiaurės Osetijos.
„Užėjo kareiviai, bombardavo mus iš dangaus. Neliko nieko kito, tik bėgti. Jie vykdo mūsų genocidą. Kas ten liko – senoliai – juos visus iššaudė“, – pasakoja Eduardas.
„Tik kapinės ten beliko ir mūsų trijų aukštų dvaro pamatai“, – guodžiasi Marija.
„Kaip galima pamiršti tą dieną? Buvo labai baisu, išsigandome, aplink visur šaudė. Man silpna darosi prisiminus. Žuvo artimi žmonės. Viską ten palikome, net paveikslėlių, nuotraukų nenukabinome. (...) Atvykome tuščiomis – neturėjome drabužių, maisto, pinigų. O koks gražus buvo mūsų kaimas! Grožis neapsakomas!
Tėvas čia numirė – labai išgyveno ir netrukus mirė, kai tik atvykome. Jis savo rankomis pastatė didžiulį namą, daug dirbo, kad mums nieko netruktų. Ir viską praradome per valandą“, – išgyvenimais dalinasi kartvelė Lalli.
Moteris pamena, jog tuomet į savo gimtąjį kaimą šalia Cchinvalio tikėjosi sugrįžti vos po kelių dienų. Vilties ji nepraranda ir po 14 metų.
Kvartale šalia Gorio dabar gyvena maždaug 9 tūkst. pabėgėlių. Padedama tarptautinės bendruomenės, Sakartvelo valstybė jiems pastatė nedidelius namus, davė po 3 arus žemės ir 45 larius, maždaug 20 eurų per mėnesį, būtiniausioms išlaidoms.
Anksčiau pabėgėliams ir už šildymą mokėti nereikėjo. Vis dėlto, į valdžią atėjus prorusiška laikomai partijai „Sakartvelo svajonė“, sąlygos pasikeitė. LRT RADIJUI kartvelų pabėgėlis Zaza Zurabas pasakoja – dabar jie turi mokėti tiek už dujas, tiek už elektrą, nemokamas tik vanduo. 45 larių, kuriuos gauna, anot vyro, jiems nepakanka – tenka ir patiems prisidurti.
„Kažkaip sukamės, uždarbiaujame, pavyzdžiui, padedame obuolius nuskinti, daržą nuravėti. Žmonės kažkaip sukasi. Savo čia mes nieko neturime, todėl tenka kitiems dirbti“, – tvirtina Z. Zurabas.
Vyras keikia neįprastai atšalusį orą, prie savo trobos kapoja malkas. Kambaryje, kuriame glaudžiasi kartu su brolio šeima, radiatoriai – nupjauti. Kartvelas sako, jog šildytis krosnele yra pigiau.
Pabėgėlis atidžiai seka naujienas iš Ukrainos ir tikisi, kad karui pasibaigus, galės sugrįžti namo, kad okupuotas teritorijas atgaus ir Sakartvelas.
„Viskas priklauso nuo Ukrainos. Jei Ukraina nugalės, visas pasaulis nugalės. Kol Putinas gyvas, mano supratimu, nieko gero nebus. Mes negalėsime sugrįžti“, – LRT RADIJUI teigia kartvelas.
Z. Zurabui smalsu, kaip atrodo jo namai Šiaurės Osetijoje, kas iš jų belikę. Vis dėlto, nors ir gyvena vos už 22 km, ten nuvykti pabėgėlis negali.
Sakartvelas pasienio su Abchazija ir Pietų Osetija nepripažįsta kaip valstybinių sienų ir vadina jas administracinėmis skiriamosiomis linijomis. Abchazijai ir Pietų Osetijai šios linijos yra valstybinės sienos, saugomos ir jų pačių, ir Rusijos karinių pajėgų.
Osetijos ir Abchazijos gyventojams leidžiama laisvai patekti į Sakartvelą, tuo metu kartvelai į okupuotas teritorijas neįleidžiami.
Viso reportažo apie kartvelų pabėgėlius klausykitės LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
