Mus sustabdo policija patikros poste Charkivo srityje. „Išvažiuodami turėsite pereiti filtraciją“, – sako pareigūnas. Tai pirmas kartas, kai iš ukrainiečio lūpų išgirstame žodį „filtracija“.
„Kelias į Charkivą“ – tai dviejų dalių pasakojimas apie nuovargį ir kovas Charkivo fronte, gyvenimą išlaisvintuose kaimuose ir „filtracijos“ baimę. Pirmąją dalį skaitykite čia.
Kai ukrainiečiai išstūmė rusų karius, jie įžengė į prieš tai okupuotus miestus ir kaimus. Daugeliui jų vadovavo įvežtiniai arba vietoje parinkti kolaborantai.
Decentralizuotas Ukrainos valdymo modelis buvo ir palaima, ir prakeiksmas. Tokiose vietovėse kaip Mykolajivas ar Žytomyras merai ėmėsi lyderystės karo akivaizdoje, ruošdami miestus apgulčiai, telkdami pajėgas, savanorius ir medikus, taip pat teikdami humanitarinę pagalbą ir padėdami pabėgėliams.
Tačiau kitur tie, kurie perėjo į Rusijos pusę, padėjo naujajam režimui išrauti vietinį proukrainietišką branduolį, sulaikyti, kankinti ir žudyti žmones.
Toks atvejis pasitvirtino Kupjanske, viename iš Charkivo srities rajono centrų.
Kolaboravimas ir reketas
Buvusi Ukrainos Donbaso veterano žmona prašo vadinti ją Tetiana.
„Buvau ištekėjusi už Aidaro [bataliono] kario. Pirmiausia jie išsivedė mane, paskui išsivedė jį; jis taip ir negrįžo. Mano kaimynas dingo be žinios, jo brolis, žmona, juos tiesiog išsivežė“, – pasakoja ji.
Ji atsidūrė rūsyje, čia, kaip ji teigė, vyrai buvo mušami ir kankinami. Tokie liudijimai pirmą kartą pasirodė dar pavasarį, kai Rusijos kariuomenė buvo išstumta iš Kyjivo, Černihivo ir kitų regionų.
„Mes vis dar nežinome, kas jiems nutiko. Buvo stebuklas iš rūsio išeiti gyviems“, – sako Tetiana.
Nors ji buvo paleista, jai buvo prigrasyta likti okupuotame Kupjanske. „Jie sakė, kad jei pabėgsiu, nužudys mano motiną“, – sako Tetiana.
„Iš pradžių pirmieji čia atvykę rusų pareigūnai buvo geri“, – sako ji ir priduria, kad žmonės juos net šiltai pasitiko.
„Nekalbu apie tokius kaip aš, mes buvome banderovcai – tie, kurie buvo kaip nors susiję su karu Donbase.“
„Bet vėliau atvyko žmonių iš Luhansko, – sako ji. – Ir viskas prasidėjo.“
Rusijos valdžia naujuoju meru paskyrė Maksimą Gubiną. Pasak Ukrainos žiniasklaidos pranešimų, jis kadaise nesėkmingai kandidatavo į Charkivo miesto tarybą ir buvo smulkus sukčius, viliojęs iš žmonių pinigus mainais į pažadus įsidarbinti Izraelyje.
Atsidūrus prie valdžios vairo, jo senieji metodai įgavo dar didesnį mastą.
Po to, kai pasirodė propagandinių vaizdo siužetų, kuriuose jis gauna Rusijos pasą, pasklido gandas, kad vietiniai gyventojai taip pat gali jį gauti už 20 000 rublių (apie 320 eurų) kyšį. Vidutinė pensija Ukrainoje nesiekia 100 eurų.
„Susipažinau su mergina, – pasakoja Tetiana, – ji man pasakė, kad gaus Rusijos pasą. Ji sakė: nueik [į vietos administraciją] ir tu taip pat jį gausi. Aš paklausiau, kaip. Ji atsakė: tiesiog duok 20 000 rublių merui.“
Tačiau pasai taip ir neatkeliavo pas tuos, kurie pasinaudojo pažadais. „Jie paprasčiausiai pasiėmė pinigus“, – sako Tetiana.
Neaišku, kas paskatino žmones prašyti Rusijos pilietybės: buvo priversti, atvirai palaikė okupantus ar buvo vedami kitų priežasčių. Anot ankstesnių liudijimų, žmonėms su Ukrainos pasais tekdavo išgyventi tardymus, jeigu jie bandydavo pasitraukti nuo karo per Rusijos teritoriją.
Tetiana mini, kaip „niekuo anksčiau nebuvę“ žmonės užėmė aukštus postus naujoje valdžioje. Jų tikslas buvo pasipelnyti, sako ji.
Gubino vadovaujama okupacinė administracija esą ėmė vykdyti daugiau reketavimo schemų, įskaitant 1000 JAV dolerių kyšių sistemą mainais į gerai apmokamas darbo vietas, nors jų taip ir neatsirasdavo.
Kita schema buvo nukreipta į šeimas su vaikais.
„Rusija siūlė nuvežti vaikus į sanatoriją. Kai kuriuos vaikus jie išvežė į Krymą, bet jų buvo labai mažai, tik naujųjų pareigūnų vaikai, – pasakoja Tetiana. – Kitus išvežė kažkur į Rusiją. Gubinas už tai prašė 20 000 rublių. Rusai tai darė nemokamai.“
Nors tai liudija skirtingi šaltiniai, ne visą informaciją LRT galėjo nepriklausomai patikrinti.
Dabar Tetiana yra viena iš daugybės padedančių skirstyti humanitarinę pagalbą. Per okupaciją tai trukdavo ištisas dienas.
„Jie šaukdavo: eikite atgal, jūs esate gyvuliai, pasiimsiu atgal vandenį, eikite atgal, banderovcai“, – prisimena ji rusų kareivio šauksmą.
Kartą per mėnesį tekdavo kelias dienas stovėti įvairiose eilėse, kad gautų skurdžius maisto davinius.
Aplink juos kariai iš Donecko ir Luhansko sričių jautėsi nugalėtojais.
„Niekas manęs neišprievartavo, bet jie mane mušė. Jei jie norėjo išprievartauti, jiems nereikėjo. Merginos čia ir taip juos užpuolė“, – sako Tetiana.
Ji tvirtina, kad miestelyje paplito prostitucija arba trumpalaikiai santykiai tarp Rusijos karių ir vietinių moterų.
Kartą prie Tetianos sustojo pagyvenęs kareivis, jis nieko nedarė, tik žiūrėjo į ją.
„Supratau, [ko jis norėjo], nes prie jų automobilių, BTR`ų, laukė merginos, negirdėjau, ką jie aptarinėjo, bet jie išvažiuodavo kartu“, – sako ji.
Kelių kitų liudininkų teigimu, kareiviai taip pat viliodavo nepilnametes mergaites.
„Vienas vyras priėjo prie manęs pasikalbėti, – pasakoja dvylikametė ukrainietė. – Kai pasakiau, kiek man metų, ačiū Dievui, jis tuoj pat pabėgo.“
Ukrainos „filtracija“
Siekiant surasti represijų kaltininkus, įskaitant vietinius kolaborantus, Ukrainos pajėgos taiko savą vadinamojo filtravimo versiją. Kariai taip pat bando surasti tarp civilių pasislėpusių rusų karių. Pasak vietos žurnalistų, kariuomenė nuolat randa rusų karių, kurie nesugebėjo laiku pasitraukti per Ukrainos rudens kontrpuolimą.
Dėl to vietiniai gyventojai yra perregistruojami pagal dabartinę jų gyvenamąją vietą, dažnai tai būna vasarnamiai arba senelių namai, kuriuose jie įstrigo prasidėjus karui.
Ankstesniuose pranešimuose buvo matyti, kad Ukrainos pareigūnai vykdo iš Rusijos kontroliuojamų teritorijų bėgančių, taip pat neseniai išlaisvintose teritorijose gyvenančių žmonių apklausas.
Viena liudininkė naujienų portalui „Meduza“ pasakojo, kad Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) ją apklausė „apie gyvenimą okupacijos sąlygomis, ar buvome skriaudžiami ir panašiai“.
Pareigūnai taip pat tikrino iš Rusijos okupuotų teritorijų bėgančių asmenų telefonus, tačiau „tai nebuvo kas nors, ką būtų galima pavadinti tardymu“, o „labiau panašu į pokalbį“, sakė moteris iš Charkivo srities. Žmonėms taip pat buvo suteikta medicinos pagalba, maisto ir vandens.
Šis procesas toli gražu neprilygo prievartiniams trėmimams ir įkalinimams, kuriuos vykdė rusai, vežę žmones į vadinamąsias filtravimo stovyklas.
Išgyvenusieji pasakoja, kad tose stovyklose jie buvo išrengiami nuogai, tardomi ir kankinami. Vėliau vykdavo vadinamieji ideologiniai patikrinimai.
Dabar kai kurie Charkivo regiono gyventojai taip pat baiminasi to paties iš Ukrainos pajėgų. Šį nerimą kursto ir Rusijos propaganda.
Rusijos prezidento vadinamosios Žmogaus teisių tarybos vadovas Valerijus Fadejevas be jokių įrodymų tvirtino, kad Ukraina vykdo „griežtą valymą“ ir naudoja „filtravimo priemones“. Vėliau ši dezinformacija buvo paskleista per rusakalbę žiniasklaidą.
„Kai atėjo ukrainiečiai, jie sakė, kad darys filtraciją. Mes paklausėme, kas tai yra. Jie sakė, kad tai lojalumo patikrinimas. Aš paklausiau, kaip jie tai patikrins“, – pasakoja vyras, prisistatęs tik kaip Dmitrijus.
„Jie sudarė sąrašus, kas kur yra. Į savo vasarnamį [prieš karą] atvykome be dokumentų“, – sako Dmitrijus.
Vyras stovi netoli Senojo Saltivo, už valandos kelio į šiaurę nuo Kupjansko.
Tiltas, jungiantis šį miestelį su likusia Charkivo srities teritorija, yra sugriautas. Žmonės iš vienos pusės į kitą persikelia motorine valtimi, kurią vairuoja Aleksejus, kelių minučių keliones papildantis degtinės stikliuku ir keleivių arbatpinigiais.
Jam padeda ne daugiau kaip 14-os metų berniukas. Kaip jis pasakoja, nuo tada, kai elektra buvo atjungta, o mokykla – sugriauta, jam nebėra daugiau ką veikti.
Jų keleiviai per užtvanką tempia dviračius, kuprines ir lagaminus, degalų bakus. Prie keleivių prisijungia net policijos pareigūnai. Daugeliui jų tai pirmas kartas, kai jie keliauja į buvusias okupuotas teritorijas arba atgal į Charkivo miestą.
Dauguma žmonių kartoja panašias istorijas. Jie atvyko likus kelioms dienoms iki karo į savo sodybas, vasarnamius, pasiėmę su savimi po kelis sumuštinius ir vandens. Prasidėjus kovoms, jie liko atkirsti. Paklausta, kaip pavyko išgyventi, viena moteris sako: „Pirkome vieni iš kitų, keitėmės, dalijomės.“
Prieš keliaudamas atgal, arčiau Rusijos sienos, Dmitrijus palydi savo artimuosius. Jie sako, kad čia rusų kariai buvo santūrūs. Kai kurie vietiniai gyventojai netgi teigia, kad pasitaikė atvejų, kai rusai grąžino pavogtus automobilius arba pernakvoję tuščiuose namuose palikdavo raktus kaimynams.
Dmitrijus atsargiai renka žodžius, pradeda kalbėti kiek tyliau. Jis pasakoja, kad iš Rusijos buvo nutiesta nauja elektros tiekimo linija, o okupacijos sąlygomis pamažu grįžo normalios gyvenimo sąlygos.
„Ukrainiečiai čia elgiasi kaip okupantai“, – priduria jis.
Tą pačią faktais nepagrįstą nuomonę daugybę metų kartojo prorusiški vietiniai Donbaso žmonės. Jų nuomonei daugiausia įtakos turėjo dezinformacija, skleidžiama iš kitos tranšėjų pusės, nes dauguma vietinių gyventojų naujienų gaudavo tik iš Rusijos televizijos ir Maskvos remiamų separatistų radijo laidų.
Ukrainos kariuomenei per eterį metami kaltinimai dažnai prilygdavo absurdui – nuo tvorų vagysčių iki vaikų nukryžiavimų. Tačiau tai ir toliau darė poveikį vietos gyventojams ir palaipsniui juos stūmė į prorusišką stovyklą.
Dezinformacija, susijusi su filtravimu, greičiausiai taip pat rado savo auditoriją Charkivo srityje. Pasak Dmitrijaus, jie vis dar turėjo prieigą prie Rusijos radijo laidų, kurios buvo vienintelis naujienų šaltinis karo sukeltame informacijos vakuume.
Dabar, skundžiasi jis, nebėra nei radijo, nei elektros, nes prieš kelis mėnesius prasidėjo Ukrainos kontrpuolimas.
Paklaustas, ar jam atrodo, kad gyvenimas okupacijos metais buvo geras, Dmitrijus greitai pakelia pirštą – jūsų žodžiai, ne mano, sako jis. Jei pasakysiu, kad prie rusų buvo gerai, „tada suprasiu, ką iš tikrųjų reiškia filtracija“.
Po kelių valandų vėl esame kelyje į Charkivą. Mobilusis ryšys po truputį grįžta, eismas vėl pilnas civilinio transporto. Darbininkai valo nuolaužas nuo gatvių, kiti dažo naujus kelio ženklus. Plynėje stūksantis tankas po truputį nyksta, nuo jo kariams išrenkant detalę po detalės. Vos per kelias dienas iš šio apanglėjusio karkaso teliks juoda dėmė saulėgrąžų lauke.
Į atkovotas teritorijas pamažu grįžta kasdienio normalumo ženklai.
Paskutiniame kontrolės punkte mus pasitinka kitas policijos pareigūnas. Jis nesupranta, kodėl klausiame apie filtraciją, ir moja mums važiuoti pirmyn. „Tai neturėtų būti taikoma“, – jis gūžteli pečiais.
