62 metų Vladimiras Dovdanovas 2022-ųjų pavasarį sutiko Lietuvoje – vyras prisipažįsta niekada nemanęs, kad senatvėje teks bėgti iš gimtosios Kalmukijos. „Nemaniau, kad senatvėje teks bėgti iš Rusijos. Esu pensininkas, gerbiamas žmogus, bet, kita vertus, neteisybė, kurią vykdo Rusija, žudynės Bučoje, civilių egzekucijos – į tai neįmanoma nekreipti dėmesio“, – sakė jis interviu LRT.lt.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
V. Dovdanovas yra oiratų-kalmukų tautos kongreso pirmininko pavaduotojas. Šių metų liepą su bendraminčiais jis sukūrė Laisvųjų tautų lygą, vienijančią prieš Rusijos imperializmą nusiteikusius aktyvistus.
Organizacija siekia suvienyti aktyvistus Rusijoje, reikalauja suteikti realų suverenitetą Rusijos Federacijoje gyvenančioms nelaisvoms tautoms ir apsisprendimo teisę.
1943 metais sovietų valdžia Josifo Stalino įsakymu surengė specialią prievartinio kalmukų trėmimo į Sibirą ir Kazachstaną operaciją. Kalmukija išnyko iš Rusijos žemėlapio – jos teritorija buvo prijungta prie Astrachanės srities ir gretimų regionų. Daugiau nei šimto tūkstančių žmonių iškeldinimas buvo vadinamas atpildu už kolaboravimą okupacijos metais ir nelojalumą sovietų režimui.
„Mūsų šalis, nesusitepusi kruvinais kolonializmo nusikaltimais, visada nuoširdžiai rėmė afrikiečius jų kovoje už išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos“, – neseniai rašė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Egipto, Kongo, Ugandos ir Etiopijos – šalių, kuriose ketino apsilankyti, – laikraščiuose publikuotame straipsnyje.
Tačiau nepriklausomi istorikai sutaria, kad aneksuodama naujas žemes Rusijos valdžia naikino ir rusino tautas bei eksploatavo gamtos išteklius.
„Visos buvusios kolonijinės imperijos žlugo, o buvusios metropolijos analizuoja savo kolonijinę praeitį ir už ją atsiprašo. Tuo tarpu Rusija ne tik neatsiprašo, bet ir tęsia tokią pačią kolonijinę ir imperialistinę politiką“, – pabrėžia Lenkijos Marios Curie-Sklodowskos universiteto Atminties tyrimų laboratorijos vadovas istorikas Georgijus Kasjanovas. Jo žodžius cituoja BBC.
Apie tebesitęsiančias Rusijos kolonijines ambicijas interviu LRT.lt sakė ir Vladimiras Dovdanovas: „Kiek Rusija egzistuoja, tiek ji yra imperija. Ji turi būti dezintegruota, suteikiant laisvę visoms tautoms.“
– Vladimirai, kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Į Lietuvą su šeima atvykau šių metų balandžio 18 d., gyvenu Vilniuje. Esu pensininkas, bet jau 2,5 metų esu oiratų-kalmukų kongreso pirmininko pavaduotojas. Prieš tai taip pat užsiėmiau opozicine veikla. Praėjusių metų gegužę surengėme mūsų tautos suvažiavimą mūsų kalbos problemoms spręsti. Turiu pasakyti, kad mūsų kalbos mokymosi problema ypač paaštrėjo į valdžią atėjus Vladimirui Putinui.
Man 62 metai ir aš iki ketvirtos klasės apskritai nemokėjau rusiškai. Bet paskui visoje Sovietų Sąjungoje pradėjo diegti rusų kalbą ir aš buvau atpratintas vartoti mūsų kalbą, žinoma, pasitelkus liniuotę.
Palaipsniui buvo atsisakyta kalmukų kalbos mokymo mokyklose. Pavyzdžiui, iki V. Putino jos buvo gana intensyviai mokoma, o vėliau liko vos dvi pamokos per savaitę. Dar po kiek laiko kalba apskritai buvo išbraukta iš mokyklos programos, liko kaip pasirenkamasis dalykas – kas nori, gali mokytis.
Natūralu, kad pasikeitus kelioms kartoms, dingo domėjimasis gimtąja kalba, todėl mūsų regione įsivyravo rusų kalba. Aš netgi straipsnį rašiau šia tema vietiniams, kad ir kur eitum – į restoraną ar, tarkim, į valgyklą, į viešąjį transportą – visur tik rusų kalba.
– Kitais metais sukaks 80 metų nuo jūsų tautos ištrėmimo. Papasakokite, kaip šį įvykį prisimena jūsų tėvai, artimieji? Ir ką kalmukai apie tai mąsto šiandien?
– Mano senelis turėjo 12 vaikų – tris mergaites ir devynis berniukus. Visi berniukai mirė Sibire. Ši tragedija tiesiogine to žodžio prasme sugniuždė mūsų tautą ir palaužė dvasią, kurią anksčiau turėjome. Tai lėmė ir emigracijos augimą.
Per pirmą 20 a. pusę, pilietinio karo metu, 1919–1922 m., mūsų respublikoje žuvo 120 tūkst. žmonių. 1910 metų carinės Rusijos surašymo duomenimis, gyventojų skaičius čia siekė 210 tūkst., o liko 90 tūkst. Jie sunaikino mūsų dvasininkus, pasiturinčius piliečius – visus sunaikino. Tai siaubinga.
Dalis mūsų žmonių tada kovojo už carinę valdžią, dalis – už Raudonąją armiją. Tokiu būdu mūsų tauta visa jėga patyrė rusų mums surengtą genocidą.
– 1956 metais buvote reabilituoti. Ar tai padėjo jums sugrįžti?
– Mus grąžino į gyvenamąją vietą, bet negrąžino teritorijos. Astrachanės sritis užėmė du rajonus, Stavropolio kraštas, Rostovo sritis, Volgogrado sritis užėmė dalį žemių.
O dešimtajame dešimtmetyje prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą priimtas reabilitacijos įstatymas visiškai neveikia. Jie mums, vietos valdžiai, užkrovė šio įstatymo vykdymą. Pasirodo, mes patys save ištrėmėme, suprantate?
O problemos esmė, kad, anot jų, įgyvendindami šį įstatymą turime patys iš respublikos biudžeto mokėti išmokas už savo žmonių trėmimą.
– Ir jokių papildomų dotacijų nebuvo?
– Nebuvo jokių dotacijų. Įstatymas buvo priimtas, bet neįgyvendintas ir šiuo metu neįgyvendinamas.
Nusprendėme veikti ir net kartu su Kaukazo tautomis sukūrėme Represuotų tautų sąjungą. Jai priklauso ir Kabarda-Balkarija, ir Čečėnija, ir Ingušija. Iš viso sovietų valdžia į Sibirą deportavo apie 20 tautų.
Po pilietinio karo skerdynių po truputį atsigavome. Bet tada prasidėjo naujos represijos ir beveik pusė kalmukų žuvo. Tai mūsų tautos tragedija.
Ir kai rusai manęs klausia, kuo aš nepatenkintas, sakau: „Raskite bent vieną priežastį, kodėl turėtume būti Rusijos sudėtyje. Raskite bent vieną priežastį, kodėl turėtume likti su jumis. Juk visą laiką viskas baigdavosi represijomis, mūsų žmonių naikinimu ir asimiliacija.“
– Palietėte Astrachanės sričiai atiduotų jūsų žemių klausimą. Ar jis taip ir nebuvo išspręstas?
– Neišspręstas. Jie ne tik kad negrąžino mums žemių, bet dar atėmė 2000 hektarų. Ir tai yra labiausiai naftos turtingi regionai. Žinoma, federalinė valdžia jų pusėje. Juk rusams esame svetimi aborigenai, neverti jų dėmesio.
– Taip išeina, kad ten gyvenantys kalmukai negali mokytis savo kalbos?
– Atvirai apie tai nekalbama. Jie sukuria tokias sąlygas, kad mokytis gimtosios kalbos tampa neįmanoma. Vyresnioji karta miršta ir nebėra kam kalbėti gimtąja kalba. Jie tiesiog vykdo mūsų tautos etnocidą.
– O ar stiprus separatistinis judėjimas Kalmukijoje šiuo metu? Ir kodėl jums teko išvykti?
– Išvykti teko dėl paprastos priežasties – esu per senas sėsti į kalėjimą. Jie nusitaikė į vadovybę, o aš esu mūsų tautos kongreso pirmininko pavaduotojas.
Jie tiesiog sugalvojo mus pasodinti, vieną mūsiškį pasodino, o mes trys likę, vadovybė, išvykome. Mūsų pirmininkas yra Amerikoje, vienas pavaduotojas – Kazachstane, o aš – Lietuvoje.
Iš pradžių mus gąsdino žodžiu, paskui skyrė pinigines baudas.
Gruodžio 27 dieną mane sumušė, o jie net nesiteikė iškelti baudžiamosios bylos, liepė patiems nustatyti nusikaltėlius. Iš pradžių jie bandė laikytis tam tikrų principų. Bet kai pamatė, kad mes siekiame atskleisti jų vagystes, korupciją, nepotizmą, rimtai mūsų ėmėsi.
Iš pradžių juos sulaikė tai, kad mes visi, mūsų kongreso vadovybė, esame gerbiami žmonės. Pavyzdžiui, aš esu buvęs jaunimo reikalų, sporto ir turizmo ministras (2004–2005 m.), mano draugas – politologas, regioninio partijos „Jabloko“ skyriaus pirmininkas.
– Kitaip tariant, jie norėjo jus, gana žinomus žmones, neutralizuoti?
– Taip, visiškai teisingai. Iš pradžių jie prieš mus nenaudojo jėgos, bet paskui, matyt, kuo labiau šalyje ėmė plisti ši fanatizmo atmosfera, tuo labiau jie degradavo ir palaipsniui, o paskui jau rimtai, pradėjo, kaip V. Putinas sakė, skandinti klozete.
– Neseniai subūrėte Laisvųjų tautų lygą, kokie tuomet buvo jūsų tikslai? Ar siekėte kaip nors atsiskirti nuo Rusijos, ar tiesiog norėjote daugiau autonomijos?
– Suprantate, visus 251 metus mes šią valstybę kūrėme kartu su rusais, dalyvavome jų karinėse kampanijose, pavyzdžiui, Poltavos mūšyje.
Galima prisiminti, kad iš pradžių laimėję jie šaukė „vivat“, o paskui pradėjo šaukti „ura“, kaip mūsų kariai, kurie šaukė „uralan“, – jie tiesiog sutrumpino iš mūsų perimtą žodį. O tada, kai sustiprėjo imperija, jie pradėjo mus spausti. Juk turėjome tris valstybes, o Kalmukija mus pradėjo vadinti Rusijoje. Mes turime savo pavadinimą – Oiratas.
– O iš kur kilo Kalmukijos pavadinimas?
– Iš tiurkiškai kalbančių tautų, kurios taip pat kovojo su mumis. Mūsų tautos istorija apskritai labai įdomi. Mes triuškinome turkus, janyčarus, ir ši žemė buvo mūsų – Jesentukai, Tiumenė buvo mūsų, turėjome daug žemės. Rusijos valstybės tuo metu iš viso nebuvo.
O 1771 m. tapome klajokliais, nes buvome silpni – jie sugriovė mūsų valstybę, sutrikdė mūsų raidą. Ir per 251 metus nieko gero iš šios imperijos nesulaukėme.
– Ar jaunuoliai iš jūsų regiono siunčiami į karą Ukrainoje?
– Tuoj viską papasakosiu. Buvau priverstas emigruoti po vasario 24 d., kai prasidėjo karas. Tiesą sakant, mums buvo šokas. Juk Ukraina mums nieko blogo nepadarė.
Iš pradžių buvo šokas, o paskui pareiškėme, kad esame kategoriškai prieš šį karą. Po dviejų dienų parašėme kreipimąsi į jaunus Rusijos žmones iš nacionalinių respublikų ir prašėme neiti į karą, nes šis karas ne mūsų, nes ten mes, pasirodo, esame kitą šalį užpuolusio agresoriaus pusėje.
Aš asmeniškai kalbėjausi su mūsų vaikinais, kurie ketino ten vykti. Du iš jų neišvažiavo – suplėšė kontraktus. Tačiau likusieji išvyko ir mūsų išvykimo dieną, kovo 20 d., Ukrainoje jau buvo žuvę šeši mūsų žmonės – čia oficialiais duomenimis, todėl gal ir daugiau.
O šiuo metu jie apskritai slepia visus žuvusius. Pas mus, žinoma, daug mažiau žuvusių, nes socialiniuose tinkluose paleidome propagandinę kampaniją, įtikinėjome, kad negalima ten vykti. Ukrainos kariuomenė turi labai galingų ginklų. Tačiau svarbiausias argumentas, kurį naudojame, yra tai, kad Ukraina mums nieko nepadarė. Ukraina yra mūsų sąjungininkė.
Žinoma, prieš išvykdami negalėjome apie tai kalbėti. Bet dabar mes raginame mūsų vaikinus stoti į Ukrainos kariuomenę ir kovoti už teisybę, už mūsų tėvynės nepriklausomybę.
Nemaniau, kad senatvėje teks bėgti iš Rusijos. Esu pensininkas, gerbiamas žmogus, bet, kita vertus, neteisybė, kurią vykdo Rusija, žudynės Bučoje ir ne tik, bombardavimai, civilių egzekucijos – į tai neįmanoma nekreipti dėmesio.
– O kaip jūs sau paaiškinate šiuos žiaurumus, tai, kas nutiko Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje? Juk ne V. Putinas žudo, žudo paprasti žmonės, kariai...
– Suprantate, aš užaugau kiek kitokioje aplinkoje, mano senelis dalyvavo kare. Tikėjome, kad visada turime elgtis pagal sąžinę, padoriai. Net ir karo metu reikia išlikti žmogumi. Mane taip auklėjo.
Mums anksčiau apie fašistus pasakojo, kad jie gali nužudyti nekaltą žmogų. Bet pasirodo, kad dabar, 21 amžiuje, vyksta tas pats, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Ir tam nėra paaiškinimų. O paskui jie išsiveža šaldytuvus, skalbimo mašinas, unitazus – viską tempia namo. Kas tai?
– Kita vertus, ar po to, ką patyrė jūsų tauta, jus dar stebina, kad istorija kartojasi ir kad imperija vis dar persekioja turinčius kitokią nuomonę, užgniauždama ir žudydama visus, kurie nesilaiko jos nustatyto kurso?
– Visiškai teisingai. Mes iš tikrųjų tapome paklusnūs įstatymams ir daugelis mūsų sprendimų atitiko federalinius įstatymus.
Tačiau prasidėjus šiam nusikalstamam karui nusprendėme, kad visos mūsų mintys ir veiksmai, visos mūsų kalbos turi būti vykdomos viena kryptimi – mūsų respublikos, kaip ir kitų pavergtų tautų, nepriklausomybės link.
Todėl ir subūrėme Laisvųjų tautų lygą, kurios veikla šiuo metu po truputį įsisiūbuoja. Manome, kad tai yra teisingas sprendimas, nes kiek Rusija egzistuoja, tiek ji yra imperija. Ji turi būti dezintegruota, suteikiant laisvę visoms tautoms. Taigi turime judėti šia kryptimi.
