Lenkijos miškuose dunksanti „Vilko irštva“ – Adolfo Hitlerio būstinė ir gyvenamoji vieta didesnę karo dalį – ne tik regėjo jį rengiantį Holokausto planus, bet ir tapo pasikėsinimo į Fiurerį liudininke. Po buvusią vadavietę žvalgėsi „Deutsche Welle“ (DW) žurnalistė Suzanne Cords.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Deutsche Welle“ originalus kūrinys.
Tankiame miške buvusioje Rytų Prūsijoje, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos labiausiai į rytus nutolusioje Vokietijos Reicho provincijoje, Adolfas Hitleris įrengė karinį štabą – „Vilko irštvą“ (vok. Wolfsschanze).
Netoli Ketrzyno miestelio Lenkijoje esantis hermetiškas ir itin akylai saugomas kompleksas, kurį sudarė 50 bunkerių, 70 kareivinių, du aerodromai ir geležinkelio stotis, buvo pastatytas 1940–1944 m. Hitleris, jo sekretorius Martinas Bormannas ir kariuomenės vadas Hermannas Goeringas turėjo privačius bunkerius; atskiras bunkeris buvo skirtas į šalį valstybinio vizito atvykusiems svečiams.
Betoninių konstrukcijų sienos buvo nuo penkių iki septynių metrų storio. Trys griežtai saugomos draudžiamosios zonos, daugybė sargybos postų ir dešimtys kilometrų minų saugojo kelis tūkstančius „Vilko irštvoje“ gyvenusių kariškių ir civilių.
„Pavadinimas kilęs iš vardo Adolfas, kuris senąja vokiečių kalba reiškia „kilnus vilkas“, – turistų grupei pasakoja gidas Lukas Polubinskis. Hitleriui tai patiko, todėl Vilkas tapo jo slapyvardžiu.
Paties Fiurerio štabas buvo puikiai užmaskuotas, jo nebuvo įmanoma pastebėti iš oro. Statinį slėpė aukšti lapuočiai medžiai ir tinklai. Antrojo pasaulinio karo metais Adolfas Hitleris čia praleido daugiausia laiko – apie 830 dienų.
Iš išorės Hitlerio bunkeris primena senovės egiptiečių kapavietę. Hitleris gyveno šiame kape, čia dirbo ir miegojo. „Panašu, kad jį supusios septynių metrų storio betoninės sienos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme atskyrė jį nuo išorinio pasaulio ir įkalino beprotybėje“, – sako L. Polubinskis.
Gamta užgožia istoriją
Priartėjus Raudonajai armijai, 1945 m. sausio 24 d. vokiečių Vermachtas susprogdino būstinę.
Tačiau masyvūs plieniniai pastatai nebuvo visiškai sunaikinti. Po karo vietos gyventojai iš griuvėsių išsinešė viską, ką buvo galima panaudoti kaip statybinę medžiagą, tačiau miške vis dar dunkso didžiuliai betono luitai, apaugę paparčiais ir samanomis.
Minų laukai buvo išvalyti ir nuo 1959 m. į „Vilko irštvą“ plūsta turistai. Praėjus beveik 80 metų lankytojai vis dar jaučia vietos, kur Hitleris, jo generolai ir maršalai ne tik planavo karines kampanijas, bet ir detaliai aptarė žydų genocidą, atmosferą.
Kurį laiką vienas kelionių organizatorius leido lankytojams sėdėti ant tankų ir žaisti karo žaidimus su pneumatiniais ginklais. Tačiau, kaip teigia L. Polubinskis, toks požiūris atbaidė potencialius lankytojus. Nuo 2017 metų „Vilko irštvą“ savo žinion perėmė valstybė. Kasmet čia apsilanko apie 300 000 žmonių, dauguma iš Lenkijos, bet nemažai ir iš kitų pasaulio šalių.
Po bunkerių liekanas landžioti draudžiama, tačiau kai kurie lankytojai nevengia įsiropšti į kelis išlikusius koridorius. „Ne kartą teko traukti susižeidusius“, – įspėja L. Polubinskis, ragindamas grupę „vaikščioti takeliais“.
Aš gi neturiu jokio noro šliaužioti drėgnais koridoriais – turbūt labai slegiantis jausmas, kai tave supa kelių metrų storio betonas.
42 nepasisekę pasikėsinimai į Hitlerį
Žengusi vos kelis žingsnius į teritoriją pastebiu memorialinę lentą, įamžinančią Clauso von Stauffenbergo atminimą. 1944 metų liepos 20 dieną šis pulkininkas bandė sprogmeniu nužudyti Hitlerį.
Išpuolis nepavyko. „Tai nebuvo pirmas pasikėsinimas į Fiurerio gyvybę“, – sako Lukas Polubinskis ir priduria, kad į diktatorių buvo kėsintasi mažiausiai 42 kartus. O aš mintyse pasvarstau, ko tik pasaulis būtų nepagailėjęs, kad bent vienas iš šių pasikėsinimų būtų buvęs sėkmingas.
Tai, kad jam pavykdavo išvengti mirties, Hitleris laikė geru ženklu, tačiau buvo atsargus. „Vilko irštvos“ lankytojai buvo kruopščiai patikrinami, prieš įžengiant į iš pažiūros neįveikiamą tvirtovę. Man atrodo, kad tai vos ne stebuklas, jog C. von Stauffenbergui apskritai pavyko ten įsinešti bombą.
Hitleris išgyveno šį pasikėsinimą tik todėl, kad jis įvyko mediniame barake. Jis susikvietė karinį štabą aptarti situaciją kare; buvo pakviestas ir C. von Stauffenbergas. Pulkininkas jau kelis kartus buvo bandęs įsinešti bombą, tačiau paskutinę minutę vis tekdavo keisti planą.
Šį kartą C. von Stauffenbergui pavyko po ąžuoliniu stalu šalia Hitlerio padėti portfelį su bomba, bet kažkas jį koja pastūmė tolyn, nes kliudė praeiti. Hitleris savo gyvybę skolingas tam, kas taip pasielgė, ir sąmokslininkų nenumatytai aplinkybei, kad sprogimo slėgis pasklis į išorę per langus, kurie karštą vasaros dieną buvo atviri.
Žuvo keturi karininkai, o Hitleris buvo tik lengvai sužeistas. Jei susitikimas būtų vykęs bunkeryje, jis greičiausiai būtų neišgyvenęs.
C. von Stauffenbergas tuo metu buvo pasišalinęs iš patalpos. Įsitikinęs, kad Hitleris žuvo, jis išvyko į Berlyną užbaigti perversmą, tačiau kartu su kitais sąmokslininkais buvo suimtas ir tą pačią naktį sušaudytas.
Kur Hitleris planavo įsiveržimą į Sovietų Sąjungą
Įdomu, kodėl sąjungininkai nepuolė „Vilko irštvos“, kad užbaigtų nacių terorą, garsiai pasvarstau. Todėl, kad bunkeriai buvo per daug gerai įtvirtinti, paaiškina L. Polubinskis.
„Greičiausia tiek britai, tiek amerikiečiai nuo 1943 m. vasaros žinojo, kad „Vilko irštva“ egzistuoja, bet jiems nerūpėjo pastatai – jie norėjo pričiupti Hitlerį, tačiau nežinojo, kada jis ten būna,“ – aiškina gidas. Be to, anot jo, to meto lėktuvai nebuvo pajėgūs nuskristi nuo Anglijos iki Rytų Prūsijos, ten numesti bombas ir grįžti atgal į Angliją.
Kaip teigia L. Polubinskis, Hitleris pasirinko šią vietą Rytų Prūsijoje ne tik todėl, kad tai buvo gera slėptuvė, bet, visų pirma, todėl, kad ji buvo netoli Rusijos sienos. 1941 m. birželio 22 d., būdamas „Vilko irštvoje“, jis įsakė pulti Sovietų Sąjungą.
Gintaro kambarys Mauervalde?
Vos už kelių kilometrų, taip pat tankiame spygliuočių ir lapuočių miške kariuomenės vyriausioji vadovybė buvo įrengusi savo būstinę, vadinamą Mauervaldu.
Skirtingai nuo „Vilko irštvos“, šie bunkeriai nebuvo sunaikinti. Drėgnose, slegiančiose patalpose „apgyvendintos“ žmogaus dydžio figūros – lankytojai čia gali apžiūrėti povandeninio laivo maketą ir pasigrožėti legendinio Gintaro kambario – gintaro plokštėmis dekoruotos patalpos – kopija.
1716 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I padovanojo Gintaro kambarį carui Petrui I kaip draugystės ženklą, patvirtinantį abiejų šalių sąjungą.
Dovaną caras „įkurdino“ savo rūmuose Sankt Peterburge, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą nacių kareiviai Gintaro kambarį pavogė ir iki šiol niekas nežino, kur jis yra.
Karo meto Rytų Prūsijos apygardos vadas Erichas Kochas užsiminė, kad Gintaro kambarys gali būti paslėptas Mauervalde. Po karo jam nebuvo įvykdyta mirties bausmė, tikintis, kad jis atskleis paslaptį, tačiau E. Kochas tylėjo. Mauervalde ne kartą buvo rengtos paieškos, paskutinė – 2017 m., tačiau jos nedavė jokių rezultatų.
