Prieš tris dešimtmečius revoliucijas Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje įvykdžiusios visuomenės tikėjosi, kad demokratija ir kapitalizmas atneš geresnį gyvenimą. Didelei daliai žmonių šie lūkesčiai neišsipildė – ir jų nusivylimas maitina reakcingas antidemokratines jėgas tokiose šalyse kaip Vengrija, Lenkija, Rusija ar Vokietija, teigia amerikiečių mokslininkė, tyrinėjanti posocialistines visuomenes.
Neseniai išleistoje knygoje „Šoko apžvalga: 1989-ųjų revoliucijų socialinės pasekmės“ („Taking Stock of Shock: Social Consequences of the 1989 Revolutions“) jos autoriai Kristen Ghodsee ir Mitchellas Alexanderis Orensteinas apžvelgia, kaip perėjimą iš planinės į rinkos ekonomiką išgyveno 27 šalių visuomenės.
Net ir praėjus trims dešimtmečiams vadinamoji „šoko terapija“ kelia ginčus, teigia autoriai: „Savo poveikiu žmonių gyvenimams ji lygintina su kitais didžiaisiais praėjusio amžiaus Europos įvykiais: Pirmuoju pasauliniu karu, Rusijos revoliucija, Didžiąja depresija, Antruoju pasauliniu karu ir galbūt koronaviruso pandemija.“
Pasitelkdami ekonominius, demografinius, visuomenės nuomonės apklausų ir etnografinių tyrimų duomenis, autoriai piešia sudėtingą vaizdą: nors nemažai regiono gyventojų šiandien gali mėgautis gausesnėmis laisvėmis, galimybėmis ir aukštesniais gyvenimo standartais, tai galioja toli gražu ne visiems. Net ir šioms šalims išbridus iš gilaus dešimtojo dešimtmečio ekonomikos nuosmukio, jų visuomenės taip greitai nepagijo nuo gilios perėjimo į kapitalizmą traumos – ir tą atskleidžia sutrumpėjusi gyvenimo trukmė, kai kuriose šalyse išaugęs alkoholizmas ir dramatiški emigracijos mastai. „Socialinės tranzicijos pasekmės buvo skaudžios, nepaisant dažnų bandymų […] tai neigti“, – rašo K. Ghodsee ir M. A. Orensteinas.
Interviu LRT.lt viena iš knygos autorių K. Ghodsee aptaria, kodėl nusivylimas kapitalizmu maitina šiandienos antidemokratinius judėjimus net ir ekonomiškai sėkmingose šalyse, Rytų Europos karus dėl istorinės atminties ir kodėl moterims seksas buvo geresnis socialistinėse santvarkose.
– Nemažai laiko praleidote Rytų Europoje, ypač Bulgarijoje. Kaip Rytų Europos gyventojai prisimena savo socialistinę istoriją ir perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį?
– Tiesą sakant, buvau Rytų Europoje 1990-ųjų vasarą. Lankiausi Rytų Vokietijoje netrukus po Berlyno sienos griuvimo, prieš pat jai nustojant egzistuoti. Ir vėliau daug keliavau po tą regioną.
Sekiau, kaip per pastaruosius 30 metų vystėsi ir kito naratyvas. Iškart po 1989-ųjų įvykių – ir 1991-ųjų Sovietų Sąjungoje – buvo juntamas nuoširdus džiaugsmas ir euforija dėl demokratijos ir kapitalizmo, kad nebeliko opresyvių planinio ūkio valstybių, deficitų, draudimų keliauti, slaptųjų policijų. Žmonės jautė tikrą viltį – kad galės pasinaudoti vadinamuoju „taikos dividendu“, kad pasaulis bus teisingesnis ir taikesnis.
Taip neįvyko. Be to, manau, buvo didelių lūkesčių, kad eilinių žmonių gyvenimas daugumoje buvusių socialistinių šalių ženkliai pagerės. Šios viltys atsimušė į dešimtojo dešimtmečio tikrovę, labai skaudžią tikrovę.
Todėl manau, kad, kalbant apie pereinamąjį laikotarpį, esama daug užmaršties – iš dalies todėl, kad jis buvo toks skausmingas, o iš dalies todėl, kad iki šiol niekas sistemingai neanalizavo, kaip šis regionas vystėsi pastaruosius tris dešimtmečius. Sakyčiau, kad mūsų knyga – pirmas tarpdisciplininės 27 šalių analizės bandymas.
Matome sudėtingą istoriją. Perėjimas buvo labai naudingas kai kuriems žmonėms, tačiau sunkus daugybei kitų – ir iki šiol daugybei žmonių nėra lengva. Vyraujančio naratyvo problema tokia, kad jį formuoja laimėtojai. O nukentėjusiųjų balsai dingsta.
Perėjimas buvo labai naudingas kai kuriems žmonėms, tačiau sunkus daugybei kitų – ir iki šiol daugybei žmonių nėra lengva. Vyraujančio naratyvo problema tokia, kad jį formuoja laimėtojai. O nukentėjusiųjų balsai dingsta.
Pralošusiųjų balsų išgirstame nebent per rinkimus tokiose šalyse kaip Vengrija ar Lenkija, kur į valdžią ateina radikalesni dešinieji. Šie žmonės dažnai diskredituojami – tai neva atsilikę, nostalgiją jaučiantys, neišsilavinę kaimo rinkėjai. Jų balsai marginalizuojami įvairiais būdais, nes jie sako, kad per pastaruosius 30 metų demokratija ir kapitalizmas klostėsi ne taip, kaip žmonės tikėjosi 1989 ar 1991-aisiais.
– Kurie, jūsų manymu, anų metų pažadai liko labiausiai neištesėti?
– Pirmiausia, sakyčiau, demokratijos pažadas. Žmonės tikėjo, kad jų ateitis nebus oligarchija. Kai kuriose šalyse niekas net ir neapsimetinėjo, kad kuria demokratiją.
Kai kuriose kitose šalyse demokratija išties buvo sukurta. Tačiau, tarkim, Ivanas Krastevas ir Stephenas Holmes`as knygoje „Šviesa, kuri užgeso“ („The Light That Failed“) svarsto, kad net ir demokratiškai išrinktos vyriausybės Rytų Europoje turėjo vykdyti viską, ką joms liepė Vakarai, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Pasaulio bankas ir TVF. Joms buvo liepta įgyvendinti reformas, taupymo priemones, tam tikras mokesčių politikas ir t. t.
Tai nebuvo išties demokratiniai sprendimai – nors vyko rinkimai, išrinkti vadovai privalėjo daryti, ką jiems liepė, todėl atsivėrė plyšys tarp diskurso – demokratijos, savarankiškumo, nepriklausomybės – ir tikrovės, kur teko vykdyti, ką liepė Vakarai. Manau, tai didžiulė problema, žmonės nusivylė ir gana anksti ėmė reikšti pyktį.
Kita reali problema – ekonominė. Šiame regione matėme neįtikėtinai didelį pajamų nelygybės augimą – iš dalies todėl, kad daugelį anksčiau valstybės valdytų išteklių pasigrobė naujoji oligarchų klasė. Vis didesnė nacionalinio turto dalis keliauja vienam procentui turtingiausiųjų.
Knygoje rašoma, kad kai skurdas pasiekė aukščiausią tašką, kas buvo 1998 metais, maždaug 191 mln. buvusio socialistinio pasaulio piliečių turėjo išgyventi už mažiau nei 5,5 JAV dolerio per dieną – tuo metu tai buvo Pasaulio banko skurdo riba Rytų Europoje. Taigi beveik pusė regiono atsidūrė skurde. Gerokai daugiau nei prieš tranziciją.
Tad, žiūrint iš tokios perspektyvos, tiek kapitalizmas, tiek demokratija savo pažadų neįvykdė. Daugybė žmonių liko pikti ir nusivylę. Ir manau, kad nemažai šiandien šiame regione matomos frustracijos kyla ne tik iš to, kaip buvo įvykdyta tranzicija, bet ir reaguojant į dominuojantį ekonomistų ir elito pasakojimą, esą ši tranzicija buvo visiškai sėkminga. Nuolat tvirtinama, kad gyvename geriau nei anksčiau, kad apie praeitį neverta ir kalbėti. Susprogdinkime visus paminklus, pakeiskime gatvių pavadinimus ir apsimeskime, kad nieko nebuvo. Manau, daugeliui žmonių tai kelia pyktį.
Susprogdinkime visus paminklus, pakeiskime gatvių pavadinimus ir apsimeskime, kad nieko nebuvo. Manau, daugeliui žmonių tai kelia pyktį.
– Kokie yra ryškiausi skirtumai šiame regione – tarkime, tarp buvusių SSRS respublikų, Varšuvos pakto šalių, buvusios Jugoslavijos?
– Priklauso nuo to, į kuriuos rodiklius žiūri: ekonominius, demografinius, visuomenės nuomonių apklausas, kasdienio gyvenimo patirtis. Skirtumų tikrai yra. Pasakysiu, kad galima pastebėti įdomių regioninių dėsningumų.
Kalbant apie demografiją, pastebimas masiškas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tyrėjai tai vadina „demografine mirties spirale“ – šalys nukraujuoja dėl aukšto gyventojų mirtingumo, žemo gimstamumo arba intensyvios emigracijos. Blogiausiais atvejais susideda visi trys veiksniai. Lietuvoje kaip tik ir matome vieną sparčiausiai mažėjančių populiacijų pasaulyje.
Visgi demografinės problemos Rusijoje ir Vidurio Azijoje skiriasi. Situacija siaubinga tokiose šalyse kaip Latvija, Lietuva, Bulgarija ar Rumunija, gyventojų masiškai netenka ir Kroatija bei Slovėnija. Emigracijos krizė smarkiau palietė šalis, kurios yra arčiau Europos ir labiau į ją integruotos.
Taip pat matome didelius skirtumus tarp vadinamųjų degtinės ir vyno gėrimo kultūrų. Ypač vyrų mirtingumo krizė paveikė vadinamąją degtinės gėrimo juostą (Rusiją, Ukrainą). Aukštas vyrų mirtingumas turėjo slopinamąjį efektą ir vaisingumo rodikliams. O štai Vidurio Azijos šalys patyrė gimstamumo bumą, nes ten žmonės negeria alkoholio ir dėl kultūrinių priežasčių yra linkę turėti gausesnes šeimas.
Matome didelius skirtumus tarp vadinamųjų degtinės ir vyno gėrimo kultūrų. Ypač vyrų mirtingumo krizė paveikė vadinamąją degtinės gėrimo juostą.
Skirtumus lemia ir tai, kad vienos šalys turi gamtos išteklių, kitos neturi. Kai kurios yra labiau ekonomiškai išsivysčiusios – pavyzdžiui, Višegrado šalys. Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Slovėnija turėjo tvirtesnį pramoninį pagrindą, jų ekonomikos augo greičiau. Tačiau ir ten masiškai mažėja gyventojų. Jos vis dar sparčiai netenka jaunų žmonių, gydytojų ir slaugytojų. Jauni žmonės vis dar mieliau renkasi kurti gyvenimą Vakaruose, užuot likę namie.
– Knygoje nagrinėjate ekonominius rodiklius, tokius kaip BVP augimas, tarsi rodančius augimą ir plėtrą, tačiau net ir šia prasme „sėkmingos“ šalys negali išlaikyti gyventojų. Tad kas čia vyksta, kas slepiasi už BVP?
– Po tuo slepiasi nelygybė. Akivaizdu. Galiu pacituoti statistiką: 1990 metais vienam procentui turtingiausių Lietuvos gyventojų prieš mokesčius ir perskirstymus tekdavo 6,14 proc. šalies pajamų. 2015-aisiais ši dalis siekė 10,18 proc. Tai nemažas tarpas – dešimtadalis šalies turto keliauja vienam procentui gyventojų. Tai ypač rėžia akį mažoje šalyje. Taigi tokie rodikliai kaip BVP vienam gyventojui paslepia nelygybę.
Jei BVP vienam gyventojui laikome ekonominės sėkmės matu, ignoruojame tą faktą, kad iki šiol daugybė žmonių gyvena blogiau nei iki 1989 ar 1991 metų. Tai svarbi šios istorijos dalis, tačiau apie ją negirdime.
Manau, svarbu matyti šitokią nelygybę. Žinoma, Lietuvoje nelygybė ne tokia didelė kaip Rusijoje ar Rumunijoje, bet gerokai didesnė nei Albanijoje ar Slovakijoje. Lietuva yra maždaug ties viduriu.
Žinoma, nemažai žmonių gyvena geriau nei iki 1989 ar 1991 metų, nėra jokios abejonės. Ypač jei dešimtajame dešimtmetyje buvai jaunas žmogus, galėjai išvykti ir susikurti gyvenimą Anglijoje, JAV ar Vokietijoje – tavo gyvenimas gerokai turtingesnis nei tavo tėvų ar senelių. Kažin ar čia gali kilti klausimų. Bet visiems tiems, kurie liko Rytų Lietuvos kaimuose, iš kurių išvažiavo, kas tik galėjo, gyvenimas tikrai nėra geresnis – ir jie tikrai tą jaučia. Ir galų gale jie ateina balsuoti.
Taigi svarbu neapsiriboti ekonominiais rodikliais, demografija taip pat pasakoja tam tikrą istoriją: jauni žmonės nenori gyventi Lietuvoje ar Bulgarijoje, jie tikisi geresnio gyvenimo Vakaruose. Manau, tai parodo, kad tai toli gražu ne tobula demokratinė, kapitalistinė visuomenė, – jei ji tokia būtų, žmonės norėtų čia pasilikti ir gimdyti vaikus.
Tai, beje, liečia ne tik jaunus žmones. Pernai lapkritį gyvenau Serbijoje, Belgrade. Kai kurios mano kolegės, maždaug mano amžiaus akademikės, taip pat jaučia spaudimą emigruoti. Jos mato, kaip jų draugai išvažiuoja. Jų vaikai išvyksta studijuoti, o jos tada galvoja: ką gi, manęs niekam čia nereikia, galiu keliauti į Vokietiją ar JK. Šiose visuomenėse spaudimas yra ypač stiprus – jei esi ko nors vertas, važiuoji lauk.
Tai nėra sveikos visuomenės požymis. Ir tai nėra tvaru. Jei kiekvienas, turintis proto ir motyvacijos, jaučia, kad geresni šansai laukia ne savo, o kitoje šalyje, tai, manau, yra rimta problema. Ir ji atspindi pastarųjų 30 metų nusivylimus.
– Ar demokratijos silpnėjimas Lenkijoje ir Vengrijoje taip pat susijęs su tuo?
– Neabejotinai. Vienareikšmiškai. O, tarkim, buvusiose Rytų Vokietijos žemėse AfD partija netgi naudoja rinkiminį šūkį „Vollende die Wende“, pabaikime pokyčius. Jų strategija – sukurstyti pyktį dėl susijungimo ir Rytų Vokietijos kultūros praradimo.
Be jokios abejonės, Lenkijoje ir Vengrijoje netrūksta pykčio ir frustracijos – o tai, beje, šalys, kurioms tranzicija, sprendžiant pagal ekonominius rodiklius, buvo bene sėkmingiausia. Ten kilo reakcija būtent todėl, kad žmonėms buvo žadamos tam tikros gėrybės, bet jie jų negavo. 1990 metais Helmutas Kohlis, anuomet Vokietijos kancleris, Rytų Vokietijos ir, galima numanyti, visiems Rytų Europos gyventojams žadėjo, kad nė vienas negyvens blogiau nei anksčiau, dauguma gyvens daug geriau.
Taip nenutiko. Daugybei žmonių gyvenimas pagerėjo, tačiau didžiajai daugumai pablogėjo. Savo knygoje apibendriname, kad, vertinant visas 27 šalis per pastaruosius 30 metų, maždaug trečdaliui tranzicija buvo naudinga, o dviem trečdaliams – ne, tai reiškia, kad jų gyvenimo lygis dabar toks pats arba žemesnis nei 1989 ar 1991 metais.
– Kodėl žmonės, kurie jaučiasi palikti, balsuoja už kraštutinius dešiniuosius arba nacionalistus?
– Nes Rytų Europoje nėra kairiųjų partijų – arba jų labai mažai. Rytų Europos gyventojams socializmas, komunizmas ar bet kokia kairioji perskirstymo politika kelia įtarimą. Tad tiek, kiek tos perskirstymo politikos yra, ji būna įvyniota į nacionalizmą.
Jei pažvelgtume į „Teisės ir teisingumo“ partijos Lenkijoje programą ar V. Orbano politiką Vengrijoje – abiem atvejais pamatytume įdomių socialinio perskirstymo elementų, tik jie pateikiami nacionalizmo kalba. Panašu, kad Rytų Europoje perskirstymas lengviau praeina, jei jį vykdo kraštutiniai dešinieji, o ne kairieji ar juo labiau kraštutiniai kairieji.
– Bet kiek tai konstruktyvu? Ar nacionalistai įgyvendins šiuos pažadus?
– Aišku, kad ne. Niekada neįgyvendina. Jie visada pasitelkia populizmo žodyną, kad sustiprintų ekonominius ir politinius elito interesus. Tiesiog taip yra.
Jie kartais pateikia gerų programų. Kad ir Lenkijoje vadinamoji „Šeima 500+“ – perskirstymo programa, skirta vaikus auginančioms moterims. Ji mažai kuo skiriasi nuo to, ką darė socialistiniais metais. Kita vertus, jie uždraudė abortus, moterys skatinamos likti namie. Tai nepaprastai konservatyvi politika, tačiau, akivaizdu, ji labai populiari, ypač kaimo vietovėse.
Nacionalistai nevisiškai atsisako atsakomybės, kai kuriuos dalykus, kuriuos pažada, ir įvykdo. Turime duomenų, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje vaikų skurdas dėl to išties sumažėjo. Taigi negali sakyti, kad jie visiški melagiai, tačiau negali tikėti kraštutiniais dešiniaisiais – tik pažvelk į jų abortų politiką. Jų tikslai yra kitokie, nei jie tvirtina.
– Taip pat esate rašiusi apie Rytų Europos santykį su Holokaustu ir kaip sovietinės okupacijos ar komunistų represijos istorija kartais pasitelkiama tam, kad nuplautų atsakomybę už žydų žudynes.
– Šioje srityje mano darbas konkrečiai susijęs su Bulgarija. Bulgarijos Vyriausybė, kuri buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, deportavo Trakijos ir Makedonijos žydus. Esama daug nenoro pripažinti Bulgarijos valstybės ir bulgarų elito vaidmenį per Holokaustą.
Netrukus po komunistų perversmo – arba revoliucijos, priklausomai nuo to, su kuo kalbi, – nemažai to elito narių buvo sušaudyta, 1945-ųjų vasario 2 d., po parodomojo teismo. Tokie teismai, beje, egzistavo daugelyje Rytų Europos šalių. Bulgarijoje dabar komunizmo aukoms statomuose paminkluose vartojamas žodis „nekaltieji“, teigiant, kad šie žmonės už nieką neatsakingi, kad jie buvo nekaltos komunistų teroro aukos.
Jokiu būdu nesakau, kad Bulgarijoje nebuvo nekaltų komunizmo aukų. Tačiau jei tarp jų įrašai tokius žmones kaip Petaras Gabrovskis – kuris buvo vidaus reikalų ministru ir pasirašė įsakymus deportuoti žydus į mirties stovyklas – ir pavadini juos „nekaltomis aukomis“, rimtai pakerti savo moralinį autoritetą vartoti tokius žodžius kaip „komunizmo aukos“.
Yra daugybė pavyzdžių, kai tiesiogiai ar netiesiogiai prie Holokausto prisidėję žmonės reabilituojami, juos pavadinant „komunizmo aukomis“. Manau, taip vyksta daugybėje Rytų Europos šalių, kur buvo tikrų fašistų, kovojusių nacių pusėje, kartais kaip tiesioginiai sąjungininkai, ir kuriuos vėliau nužudė ar nubaudė antifašistinės jėgos, o dabar jie aukštinami kaip pasipriešinimo komunistams herojai, nors jų praeitis turi labai problemiškų antisemitinių ar fašistinių momentų.
To dalis, mano manymu, yra ir Europoje girdimas dvigubo totalitarizmo diskursas, kuriuo siekiama sulyginti nacizmą su komunizmu arba, kartais konkrečiau, stalinizmu. Dabar, panašu, ši diskusija kiek apmirė, tačiau iškart po 2008–2009 metų finansinės krizės ji vyko labai intensyviai.
Tai, beje, turi labai apčiuopiamų padarinių. Tarkim, Bulgarijoje ar Rumunijoje tiesiogine šio žodžio prasme fašistų, kurių turtą komunistinė valdžia nusavino, vaikai ir anūkai reabilituoja juos kaip komunizmo aukas ir tada gali atsiimti turtą.
Tai, beje, yra rimta problema ir Rytų Berlyne. Vokiečių žurnalistė Daniela Dahn nemažai rašė, kaip buvusių Nacių partijos narių šeimos atsiima butus iš Rytų Berlyno vokiečių, kurie juos gavo po 1949-ųjų nacionalizacijos. Iš esmės tvirtinama, kad Rytų Vokietijos valdžia buvo neteisėta ir negalėjo perleisti nuosavybės teisių, tad sutartis, pagal kurią butas buvo paimtas iš nacio ir atiduotas šeimai iš rytų, negalioja.
Šiandien Rytų Europoje yra nemažai žmonių su realiais ekonominiais interesais, kurie veikiau pasirūpins, kad jų šeimos būtų laikomos komunizmo ir komunistų ekspropriacijos aukomis, nei pripažins sudėtingus faktus, kad jų seneliai galėjo veikti išvien su naciais ar vietiniais fašistais. Žinau, kad tai labai sunki tema tokiose vietose kaip Lietuva. Tačiau apsimesti, kad tai netiesa, yra istoriškai neteisinga ir problemiška.
Šiandien Rytų Europoje yra nemažai žmonių su realiais ekonominiais interesais, kurie veikiau pasirūpins, kad jų šeimos būtų laikomos komunizmo ir komunistų ekspropriacijos aukomis, nei pripažins sudėtingus faktus, kad jų seneliai galėjo veikti išvien su naciais ar vietiniais fašistais.
Geriausias būdas pagaliau pradėti pokalbį – tai pirmiausia pasižiūrėti, kokie šiandienos veiksniai lemia vyraujančius istorinius naratyvus, ir pabandyti juos depolitizuoti. Galimybė kontroliuoti diskursą apie tai, kas įvyko prieš 75 metus, turi labai konkrečios įtakos šiandienos politiniams ir ekonominiams reikalams. Todėl, manau, tai ir yra toks sunkus pokalbis.
– Tyrinėjate ir moterų teises buvusiose socialistinėse šalyse. Vienos jūsų knygų pavadinimas skamba gana intriguojančiai – „Kodėl moterims seksas geresnis socializme“ („Why Women Have Better Sex Under Socialism“). Kokią išvadą prieinate šioje knygoje?
– Mano pagrindinė tezė – kad socialistinės šalys kai kuriuos dalykus darė teisingai. Jos daug ką darė blogai, nenoriu to išplauti. Be užuolankų pripažįstu, kad slaptoji policija, draudimai keliauti, deficitai, cenzūra ir kiti šių visuomenių aspektai buvo blogi. Tačiau kai kuriuos dalykus jos darė teisingai. Ir vienas iš tokių dalykų, manau, buvo tai, kad jos skatino lyčių – konkrečiai moterų – lygybę ir rėmė šeimas.
Sovietų Lietuvoje žmonės augino vaikus. Tai šį tą pasako apie tą pasaulį – kad jame žmonės augino vaikus, nors vėliau nustojo. Kodėl? Juolab kad, kaip žinome, Sovietų Sąjungoje – prieš stalinistinį laikotarpį ir po jo – abortas buvo prieinamas ir kad nemažai SSRS moterų per gyvenimą nutraukdavo 4–5 nėštumus. Taigi sąlygos nebuvo tokios kaip Rumunijoje, kur po 1966 metų moterys neturėjo prieigos prie kontracepcijos ar reprodukcinių laisvių. Lietuvoje, jei norėjai, galėjai nutraukti nėštumą – tačiau žmonės vis vien gimdydavo vaikus.
Šis faktas šį tą pasako apie visuomenę – kad žmonės jautėsi pakankamai užtikrinti, kad jiems pakankamai rūpėjo ateitis, kad į šį pasaulį atvestų vaikus. Taigi mano argumentas yra paprastas – neturėtume atmesti kai kurių komunistų vykdytų politikų, kurios rėmė moteris – kaip darbininkes ir kaip motinas – ir kurios rėmė šeimas.
Galima tvirtinti, kad paprasčiausiai gyvenimas buvo šūdinas, vienintelė pramoga – seksas ir degtinė su šeima ir draugais kur nors „dačioje“. Kodėl ne? Tai galėjo būti viena iš priežasčių. O šiandien visi užsiėmę, nori atostogų Ibizoje, dirba per tris darbus, neturi laiko vaikams. Ir dabar gyvenimas geresnis, nes turime daugiau daiktų.
Suprantu, kad tokioje vietoje kaip Lietuva tai prieštaringas klausimas. Tačiau kartais verta pažvelgti į praeitį ir pasakyti: atsikratykime blogais dalykais, bet pasilikime gerus, dėl kurių žmonės jautėsi pakankamai užtikrintai, kad nenorėtų išvažiuoti pasitaikius pirmai progai. Kodėl anuomet žmonės norėjo kurti šeimas ir auginti vaikus? Kodėl tai pasikeitė? Manau, kad tai daugiausia susiję su suprastėjusia moterų teisių padėtimi ir parama šeimoms.
– Kurios teisės labiausiai nukentėjo?
– Pirma pasakysiu, kad Rytų Europoje visada girdžiu šį argumentą: moterys nešė dvigubą naštą, jos turėjo darbus, bet kartu buvo atsakingos už namus, turėjo gaminti maistą, valyti, rūpintis vaikais. Taigi moterys dirbo labai daug, tai nebūtinai yra gerai.
Tačiau kartu buvo priimama, kad moterys gali realiai prisidėti prie visuomenės ne tik kaip motinos ir kad jų pagrindinė funkcija nėra seksualinė. Pažvelkime į Ukrainą, kur didelė dalis moterų buvo labai išsilavinusios, studijavo gamtos mokslus ir matematiką. Ką ukrainietės veikia šiandien? Nuomoja savo gimdas vakariečių šeimoms, negalinčioms turėti vaikų. Jau nekalbant apie nuotakų paštu reiškinį.
Neseniai recenzavau puikią knygą pavadinimu „Sovietinės senjoros“ („Soviet Signoras“, aut. Martina Cvajner) apie Rytų Europos pilietes Italijoje, kurios rūpinasi senyvais žmonėmis. Dažnai šios Italijoje dirbančios moterys iš Ukrainos ar Rumunijos yra geriau išsilavinusios nei jų prižiūrimi žmonės. Tokiomis aplinkybėmis jų teisė dirbti intelektinį darbą, prisidėti prie visuomenės kitaip nei seksualumu ar rūpyba visiškai išgaravo dėl ekonominės jų šalies situacijos. Ir todėl, kad privatizacija ir liberalizavimas sunaikino socialinę apsaugą, nebeliko darbo saugumo, apmokamų motinystės atostogų, vaiko išmokų.
Taigi manau, daugeliu atvejų moterys anksčiau turėjo tam tikrų teisių ir galimybių, o vėliau jų neliko. Tikrai noriu pabrėžti, kad tai nebuvo tobulas pasaulis, bet galime iš jo perimti kai kuriuos dalykus. Galime savo visuomenes sutvarkyti taip, kad suteiktume daugiau teisių moterims, rūpintumėmės šeimomis ir jas gerbtume, kad ir kokios tos šeimos būtų.
