Rusija griežtina retoriką, grasina ir spaudžia Ukrainą nutraukti integraciją į NATO. Šalies žiniasklaida ir lyderiai nuolat mini, kad NATO esą sulaužė pažadus nebesiplėsti į Rytus, prezidentas Vladimiras Putinas šį mėnesį pateikė ir ultimatumą tai įtraukti į naują tarptautinį susitarimą.
„Mes pamename, aš daug sykių tai kartojau ir jūs gerai žinote, kai 1990 metais pažadėjote, kad [NATO] nė colio nepasislinks į Rytus. Ir be gėdos jausmo mus apgaudinėjote: buvo penkios NATO plėtros bangos“, – praėjusią savaitę spaudos konferencijoje kalbėjo V. Putinas, atsakydamas britų žurnalistei. Šiuos žodžius kartoja ir kiti aukšti Rusijos pareigūnai bei žiniasklaida. Tačiau ar tai tiesa?
Dėl ko (ne)susitarė JAV ir Sovietų Sąjunga?
1990 metais buvo sprendžiamas klausimas, ar suvienyta Vokietija gali priklausyti NATO aljansui. Vakarų Vokietija jau buvo jo dalimi nuo 1955-ųjų.
Sovietų Sąjunga grius tik po metų, o Rytų Europos valstybės tuo metu priklausė vadinamajam Varšuvos pakto susitarimui, kuris laikomas Sovietų Sąjungos atsvara NATO aljansui.
Ekspertai sutaria dėl vieno – niekada nebuvo sutarties, kurioje NATO būtų įsipareigojusi nesiplėsti į Rytus: nei Sovietų Sąjungai, nei Rusijai.
„Tai yra mitas, ir pirmiausia galima pradėti nuo to, kad jokiame sutartiniame oficialiame dokumente nėra jokio pažado, kurį NATO šalys būtų davusios Sovietų Sąjungai arba Rusijai“, – LRT sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarptautinių santykių katedros profesorius Tomas Janeliūnas. Jo teigimu, jei tokia sutartis būtų įvykusi, tiek V. Putinas, tiek kiti politikai labai aiškiai galėtų nurodyti, kuo remiasi.
Rytų Europos studijų centro analitikas Andrius Prochorenko atkreipia dėmesį, kad argumentas apie neva įvykusį susitarimą naudojamas tada, kai tai palanku Rusijai, ir yra išskirtinai V. Putino kūrinys – jo pirmtakas Borisas Jelcinas nieko panašaus nėra kalbėjęs.
„Jei pasižiūrėsime įvairius istorinius dokumentus, posėdžių protokolus ir panašiai, NATO klausimas ir plėtimasis į Rytus net nebuvo liečiamas. Faktas, kad tas susitarimas net neegzistavo, tą patvirtina net ir tai, kad net kai į NATO įstojo Lenkija, Čekija, Vengrija, B. Jelcinas praktiškai net neužsiminė, kad buvo toks susitarimas, ir jokių prieštaravimų iš Rusijos pusės taip pat nebuvo. <...> Tik jau po to, kai Lietuva ir kitos Baltijos šalys įstojo į NATO, tuometinis prezidentas V. Putinas 2006 ar 2007 metais pradėjo kalbėti, kad toks susitarimas neva yra ir kad tai yra savotiška grėsmė Rusijai“, – atkreipė dėmesį analitikas.
Buvęs NATO pareigūnas: apie plėtrą niekas negalvojo
Tiek V. Putinas, tiek kiti kartojantieji argumentą, neva NATO pažadėjo nebesiplėsti į Rytus, kurį visi LRT kalbinti pašnekovai pavadino „mitu“, remiasi neformaliais pokalbiais, kurie šiandien prieinami viešai.
Tuometis JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris pokalbyje su Sovietų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu išties paminėjo žodžius, esą manoma, kad NATO karinė jurisdikcija nesiplės toliau rytinės Vokietijos sienos, LRT sakė Johnas Lough, Londono tyrimų centro „Chatham House“ analitikas ir pirmasis NATO atstovas Maskvoje, dirbęs ten dešimtojo dešimtmečio viduryje.
Jis atkreipia dėmesį – JAV pareigūnas kalbėjo su Sovietų Sąjungos, o ne Rusijos atstovais. Niekas net neįsivaizdavo, kad Sovietų Sąjungos narės už gero dešimtmečio taps NATO aljanso narėmis, taigi, ir į jas kėsintis JAV negalėjo turėti planų.
„Buvo kalbama apie Europą po Vokietijos suvienijimo. Prisiminkime, tuo metu, 1990-aisiais, Sovietų Sąjunga dar gyvavo, Varšuvos paktas irgi. Pats manymas, kad NATO plėsis, būtų buvęs labai jau ambicingas. Bakeris ir sovietų pareigūnai tuo metu tarėsi, kaip susitvarkyti suvienytoje Vokietijoje. Jie priėjo prie sprendimo, kad bus laikini Vokietijos pajėgų dislokavimai ankstesnės Rytų Vokietijos teritorijoje. Tada Bakeris pasakė, manau, gana nuoširdžiai, kad NATO toliau nepajudės. JAV ir NATO to įsipareigojimo laikėsi“, – sako J. Lough.
Pašnekovas priminė, kad jau po kelių mėnesių padėtis Europoje visiškai pasikeitė, 1991 metais žlugo Sovietų Sąjunga.
„Rusijos pusė žiūri atgal ir tiki, kad Bakeris ir kiti Vakarų lyderiai davė nuoširdų pasižadėjimą ir kad jis galioja ir Rusijos Federacijai. Nors Rusijos sienos jau visiškai kitokios ir geopolitinė situacija Europoje nuo to laiko visiškai pasikeitė, kai visos buvusios Sovietų Sąjungos valstybės paskelbė nepriklausomybę“, – atkreipė dėmesį jis.
Šį klausimą nagrinėję istorikai taip pat atkreipia dėmesį, kad NATO plėtros klausimas Gorbačiovo nebuvo minimas kituose susitikimuose su Vakarų lyderiais, daugiau įrodymų apie neva duotus pažadus nėra.
J. Lough teigimu, tuo metu ir požiūris į NATO plėtrą buvo kitoks.
„Kiek aš žinau, amerikiečiai kokiais 1990 netikėjo, kad bus kokia nors NATO plėtra, tiesiog buvo galvojama, kaip bus tvarkomasi Rytų Vokietijoje. Prisiminkime, kad pats Gorbačiovas turėjo mintį, kad Vokietija galėtų būti tiek Varšuvos pakto, tiek NATO narė. Labai įdomus pasiūlymas, bet ši idėja toli nenuėjo“, – atskleidžia jis.
Pašnekovo teigimu, jis pats yra girdėjęs B. Jelcino pasisakymą vizito Lenkijoje metu 1993 metais.
„Pokalbyje su Lechu Wałęsa (tuometiniu Lenkijos prezidentu – LRT.lt) jis pasakė: Rusija neprieštarautų, jei Lenkija prisijungtų prie NATO. Tai, žinoma, sukėlė audrą Rusijoje. [NATO] dirbantys žmonės buvo šokiruoti šių B. Jelcino žodžių, nes jie tam nebuvo pasiruošę. Viena iš interpretacijų, ir gana svarbi, buvo, kad Rusija sugalvojo taip palaužti NATO, neva reikia leisti kitoms valstybėms prisijungti, tada pati organizacija negebės su tuo susitvarkyti. NATO pareigūnai manė, kad Rusija rado būdą sunaikinti NATO“, – prisiminė pašnekovas.
Jo teigimu, Rusija tuo metu nebuvo tokia priešiška NATO, o kai kas netgi manė, kad pati Rusija kada nors priims sprendimą tapti NATO dalimi.
Kaip sprendimas, ką daryti su Vidurio Europos valstybėmis, 1994 metais buvo sugalvotas „Partnership for Peace “ (liet. „Partnerystės dėl taikos“) formatas.
„Kai kurios NATO valstybės manė, kad NATO taip stengiasi išvengti plėtros. Manau, tai įrodo, kad JAV nebuvo tokio jau didelio entuziazmo dėl [plėtros] kelio. NATO plėtra daugiausia įvyko dėl Vidurio Europos valstybių noro, ypač Lenkijos, Vengrijos, Čekijos“, – sakė LRT pašnekovas.
Rusijos lyderiai kalba apie „susitarimų dvasią“
Dokumentas, kuris buvo pasirašytas 1990 metais, yra vadinamas „Du plius keturi sutartimi“. Ketvertas – JAV, Sovietų Sąjunga, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – tuo metu formaliai okupavo abi Vokietijas.
Tačiau net jei sutartis nenumatė, kad NATO nesiplės Europoje, ar tarptautiniuose santykiuose gali pakakti ištartų žodžių?
Pasak profesoriaus T. Janeliūno, JAV diplomatai tuo metu siekė nuraminti M. Gorbačiovą, kad jis apskritai sutiktų suvienyti Vokietiją. T. Janeliūnas priminė, kad tada vyko Šaltasis karas.
„Nė viena tarptautinė sutartis apskritai negalioja amžinai, o šiuo atveju nebuvo net jokios sutarties. Kalbėti, kad kokie nors žodiniai paminėjimai arba bandymai nuraminti turėtų galioti dabar, yra tiesiog naivu – nebėra ne tik tų politinių lyderių, kurie užimtų pozicijas, bet nėra ir vienos iš tų derybų dalyvių, Sovietų Sąjungos. Ir kai Rusija kalba, kad ji perėmė Sovietų Sąjungos įsipareigojimus, tai šiuo atveju nebuvo ką perimti, kalbant apie NATO plėtros pažadus, nes nebuvo jokių sutartinių dalykų. Tai įsipareigojimų perėmimas kokia nors žodine forma diplomatine prasme yra niekuo nepagrįstas teiginys“, – sakė jis.
Prof. T. Janeliūnas atkreipia dėmesį, kad Rusijos lyderiai dažnai užsimena, jog NATO neva pažeidžia „susitarimų dvasią“, bet konkrečių kaltinimų pateikti negali. Pasak jo, NATO ir Rusijos santykių klausimai yra sprendžiami kitais formatais.
„Yra Rusijos ir NATO taryba, ji turėjo atlikti diskusijų ir informacijos apsikeitimo funkciją, kad būtų galima mažinti įtampas, derinti pozicijas, skirtas saugumui tarptautinėje sistemoje užtikrinti. Tos tarybos veikla iš esmės buvo nutraukta po Krymo okupacijos, kuriam laikui sustabdyta po Rusijos ir Sakartvelo karo 2008 metais“, – minėjo profesorius.
Mitas, naudingas valdžiai sutelkti
LRT pašnekovų teigimu, teiginius, esą Vakarai apgaudinėja Rusiją, Kremliaus lyderiai naudoja kaip instrumentą.
Pasak J. Lough, Rusija, skleisdama šį naratyvą, šiandien siekia pakeisti saugumo balansą Europoje. Po Sovietų Sąjungos žlugimo joje vyravo ekonominė suirutė, sunkų gyvenimą rodo tokie rodikliai, kaip mirtingumas, kariuomenė taip pat buvo silpna.
Todėl šiandien, Rusijai atsigavus, pradedama sakyti, esą laikas perrašyti neteisingas žaidimo taisykles, mano LRT pašnekovas.
„Sakoma, kad Rusijos interesai buvo neapsaugoti, kad derėjosi žmonės, kurie, kaip mano Putinas, išdavė Rusijos interesus, o Rusija dabar daug stipresnė. Kaip būna istorijoje – kai jėgų balansas pasikeičia, susitarimai peržiūrimi, jei kuriai nors pusei jie nėra naudingi.
Manau, V. Putinas labai nuoširdžiai mano, kad Rusija buvo apgauta, nes tai, matyt, jį tikrai erzina, tai galima nuspėti jau vien iš jo balso tono. <...> Jis mano, kad su Rusija buvo pasielgta neteisingai, bet tai tik jo įvykių versija. <...> Jie dabar jaučiasi daug stipresni, ir tiek stipresni, kad ima sakyti – laikas peržvelgti susitarimus, kad Rusijai būtų užtikrintos saugumo garantijos, kurių ji nori. NATO tai sukelia labai didelę problemą – kaip pasakyti, kad Rusija prašo dalykų, kurių negalima duoti? Kad galiausiai tai ne Rusijai spręsti, pavyzdžiui, dėl Ukrainos, Sakartvelo arba kitų valstybių noro patekti į NATO“, – sakė LRT pašnekovas.
Rytų Europos studijų centro analitikas A. Prochorenko atkreipia dėmesį, kad šį kartą Putino pasisakymai labiausiai skirti Rusijos pajėgų telkimui prie Ukrainos sienos pateisinti.
„Dar svarbesnis argumentas naudojamas šalies viduje tam, kad būtų galima pateisinti savo vykdomus veiksmus. Legitimumo klausimas šalies viduje V. Putinui ir jo aplinkos ratui yra labai svarbus. Jei paklausytume, ką kalba Rusijos opozicija, jie kalba labai griežtai, jie sako, kad tarptautinės organizacijos, Europos šalys apskritai neturėtų bendrauti su dabartine Rusijos valdžia ir tokiu būdu sumažinti jos legitimumą“, – sako jis.
NATO ir Rusija niekada nebuvo sutarusios dėl to, kad NATO nesiplės į Rytus, atkreipia dėmesį LRT kalbinti ekspertai. Tokio susitarimo buvimą bandoma įrodyti neformalių pokalbių įrašu, kai 1990 metais JAV valstybės sekretorius pokalbyje su M. Gorbačiovu paminėjo, kad NATO karinė jurisdikcija nebus išplėsta toliau rytinės Vokietijos sienos. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tai nerodo įvykusio susitarimo, šia tema vėliau niekada nebuvo diskutuojama. Be to, šiame pokalbyje dalyvavo JAV ir Sovietų Sąjungos, o ne NATO ir Rusijos atstovai, jis buvo skirtas išimtinai tik Rytų ir Vakarų Vokietijos suvienijimo klausimams.
