Amerikiečių karių išvedimas iš Afganistano sukrėtė Vakarus ir parodė, kad JAV galia blėsta. Patiems amerikiečiams bus sunku susitaikyti su šia mintimi, bet vakuumą skuba užpildyti Rusija ir Kinija. Šių valstybių spaudimą šiandien patiria ir Lietuva, kuri turėtų ieškoti, kuo gali būti naudinga didžiosioms valstybėms, nes mažai šaliai vykdyti tik nepriklausomą užsienio politiką neįmanoma, interviu LRT.lt teigia Sienos koledžo (JAV) doc. dr. Aušra Park.
– Praėjo 20 metų po Rugsėjo 11-osios išpuolių, kurie sukrėtė visą pasaulį. Kaip šie įvykiai paveikė pačius amerikiečius, tai, kaip jie supranta save pasaulyje, galbūt pakeitė visų Vakarų požiūrį?
– Iki Rugsėjo 11-osios terorizmas, nors ir buvo laikomas grėsme, nebuvo taip aukštai (grėsmių) sąraše. Nuo tada visi suprato, kad teks gyventi su terorizmo grėsme. Bet per tuos 20 metų įvyko ir fundamentalių pokyčių, kai kurie – labai greitai. Buvo išleistas vadinamasis Patriotų aktas (The Patriot Act), kuris dėl kontraterorizmo itin išplėtė federalinės valdžios galias.
Ir tai leido piktnaudžiauti galia. Buvo federalinės valdžios lygio skandalų, viešai ir spaudoje kalbėta apie masinį sekimą, telefoninių pokalbių įrašų rinkimą, tai atsiliepė žmogaus teisėms – buvo profiliuojamos mažumos, identifikuojamos, kai kurios sekamos. Įstatymų, kurie apibrėžia, ko negalima daryti, buvo nesilaikoma, jie laužyti, vien dėl to Patriotų aktas leido terorizmo grėsmės akivaizdoje vykdyti tokį sekimą.
Kita pasekmė buvo oro kelionėms. Amerikos atveju buvo sudaryti federalinės valdžios sąrašai, vyko skirstymas etniniu ir religiniu pagrindu. Per 20 metų daug kas įsitikino, kad įvestos naujos oro uostų patikros yra neefektyvios, nesuteikia to, ko tikėtasi – kad pagaus teroristus, – nes jie nekeliauja taip paprastai kaip eiliniai žmonės. Našta primesta daugybei paprastų žmonių, kurie nieko bendro su tuo neturi.
Dar vienas vidinis pokytis buvo visiškai naujos „ministerijos“ – Tėvynės saugumo departamento (Department of Homeland Security) – sukūrimas. Tai vienas didžiausių struktūrinių pakeitimų nuo Antrojo pasaulinio karo. Dauguma federalinės valdžios struktūrą analizuojančių analitikų sako, kad šios ministerijos tikslas – koordinuoti įvairias federalines agentūras, nuo FTB, CŽA ir visų kitų, bet išėjo taip, kad persidengė jų veikla. Ir neatrodo, kad tai turėtų didžiulį poveikį kovojant su terorizmu.
Dar vienas pokytis – per šiuos 20 metų Amerikos kontekste sienų saugumas tapo savotiška karšta bulve politikoje. Sienų saugumo klausimas itin pagreitino ir kraštutinės dešinės iškilimą.
Visi nebaltaodžiai praktiškai tampa priešais ir esą turi būti bet kokiomis priemonėmis – įstatymais, sienų statymu – laikomi už Amerikos ribų. Jie neturi būti įleidžiami. Migracijos politikoje tai lemia labai didelius antiimigracinius sentimentus. (...) Anksčiau taip nebuvo, bet dabar jis tapo pagrindinis politinėje plotmėje.
Viso to pasekmė veikiausiai bus tai, kad Amerika artimiausiu metu taps savavališka (angl. rogue) supergalia, priklausomai nuo to, kas laimės prezidento rinkimus, kas dominuos Kongrese, Senate. Jos užsienio politikoje atsispindės šalies susiskaldymas.
Pačioje Amerikoje įvykę pokyčiai yra nulemti karo su terorizmu kainos. Pakistanas, Afganistanas, „užmirštas“ karas Irake – visos intervencijos itin brangiai kainuoja biudžetui. Amerika skendo ir su pagreičiu skęsta didžiulėse skolose. Federalinis rezervas, kaip centrinio banko ekvivalentas, nuolat kelia skolinimosi limitus. Ir ateitis yra gana prasta, nes įsiskolinimui, atrodo, nėra galo. Kartu skolinimasis tampa vienu iš nesutarimų, skaldymosi momentų, kai reikia tvirtinti biudžetą.
– O kaip išpuoliai ir pastarieji 20 metų apskritai pakeitė pasaulį, pačių valstybių požiūrį į tarptautinę areną?
– JAV kariams traukiantis iš Afganistano, J. Bidenas pasakė: „Afganistano nebėra JAV nacionalinių interesų lauke.“ Ir istorikai, ypač tarptautinių santykių analitikai, teigia, kad Afganistanas yra „imperijų kapinės“. Buvo britai, buvo sovietai, dabar amerikiečiai, tikriausiai ir kinams ateis laikas.
Bet pasitraukimas iš Afganistano tikrai daug kam nusiuntė žinutę, kad Amerika prarado supergalybės įvaizdį. Jos galia nebėra tokia, kokia buvo Šaltojo karo metais. Amerikiečiams bus labai sunku nuryti piliulę, suvokti, kad jau nebėra pasaulio policininkai ir nebėra laikomi visagaliais.
Daug paralelių buvo, lyginama su Saigonu, Vietnamo kritimu, bus tam tikra stigma. Bet svarbiausia, kad pasitikėjimas Amerikos aukščiausiais kariškiais, generolais dėl tų melų, kuriuos jie per Kongreso liudijimus pateikė, nebebus toks pats.
Pats kritimas yra natūralus, galima prisiminti knygą „Imperijų iškilimas ir žlugimas“. Amerikiečiai manė, kad bus galingi per amžius, bet niekada nėra buvę, kad viena imperija ištisai dominuotų. Tai suvokiama, bet bent jau viršūnėse niekas nepasakys ir nepripažins, kad toks procesas vyksta. Bet, žvelgiant plačiai, tai blėstanti galia.
Tada kitos imperijos turi užpildyti vakuumą, taip jau veikia tarptautinė politika. Kinija su Rusija nuo Šaltojo karo laikų stengėsi Amerikai mesti įvairių iššūkių ir užpildyti (vietas), iš kurių Amerika atsitraukia, ar tai būtų Artimieji Rytai, dabar – Afganistanas, ir išnaudoti kiekvieną Amerikos patirtą pažeminimą.
Amerikos demokratija, vertybės yra atskira tema, kiek problematiška visa tai, turint omeny, kokia „demokratija“ veikia pačioje Amerikoje. Bet Kinija ir Rusija naudojasi tuo nuosmukiu, pažeminimo momentais. Jos (...) remia autoritarinius ir religinius režimus. Kinija mato galimybę, kaip kažkas iš kinų valdžios pasakė, kad chaosas Afganistane baigėsi su JAV pasitraukimu. Ir Kinija eis į bendradarbiavimą su Talibanu, kinų valdžiai niekada nebuvo aktualu, ar tai demokratija, ar kitoks režimas. Bet jų bendradarbiavimas yra daugiau ekonominio pobūdžio – duoti paskolą ir panašiai. Afganistanas yra Kinijos galinis kiemas, taip pat ir Rusijos, tad joms aktualu, kas čia vyksta, ir jos užpildys šį vakuumą.
Visa tai turės pasekmių ir Europai. Pirmiausia dėl migrantų srautų – Turkijos vadovas Erdoganas jau pareiškė, kad mes nesame šulinys, į kurį įmetate keletą milijonų eurų, o mes visą drenažą darysime laikydami (migrantus). (...) Dar yra Iranas, Irakas, Vidurinės Azijos šalys, Pakistanas, Indija, svarbu, kokių priemonių jos imsis Talibano valdžiai stengiantis įsitvirtinti.
Visi šie procesai – narkotikų eksportas iš Afganistano, migracija, Talibano veiksmai – turės bangų efektą. Tokį efektą turi ir Amerikos priemonės, siejamos su Patriotų aktu. Ką reiškė žmogaus teisės, kai buvo kuriami specialūs CŽA kalėjimai įvairiose šalyse? Čia ir Lietuvos kontroversija. (...) Taip pat žmonių kankinimai, sekimas savo valstybės piliečių, sienų saugumas – klausimai lieka atviri ir labai jautrūs, gali būti išnaudoti bet kokios populistinės partijos ar struktūros.
– Grįžkime prie Amerikos galios klausimo. Anksčiau po Šaltojo karo buvo kalbama apie istorijos pabaigą, vienapolį JAV dominuojamą pasaulį. Ar amerikiečiai pavargo būti pasaulio policininkais, ar viskas sukasi į didžiųjų galių konkuravimo pasaulį ir bus rasta naujų jėgų, JAV ar visų Vakarų, priešintis, remti kažkuo kitu savo užsienio politiką ir bandyti užsitikrinti dominavimą?
– Sakyčiau, labai priklauso, priklausė ir priklausys nuo to, kas sėdi Baltuosiuose rūmuose – kurios partijos, Demokratų ar Respublikonų, atstovas. Čia svarbus vidinis susiskaldymas, kuris ne tik atsispindi nacionalinėje politikoje, bet ir turi persidavimo efektą užsienio politikai.
Užsienio politika D. Trumpo laikais koncentravosi į prekybą ir biudžeto išlaidų mažinimą. Pasakymai, kad Amerika moka už Vokietijos saugumą, dėl NATO narystės ir finansavimo, anksčiau daug to būdavo pasakoma neformaliai. D. Trumpas visa tai tik iškėlė ir sakė be jokių diplomatinių pašvelninimų, kad būtų mandagiai ar už kulisų, tiesiog tiesmukiškai drėbtelėdavo tokių frazių ir tarptautinė medija išsižiodavo, kaip čia sau leidžiama taip sakyti.
Tarptautinė prekyba labai veikia užsienio politiką. Tie karai, kuriuos D. Trumpas iniciavo su Kinija, niekur nedingo. B. Obamos laikais JAV užsienio politika nusigręžė į Aziją. (...) Šis posūkis, nors jam sumažėjo dėmesys, niekur nedingo.
(...) Kitas klausimas yra agresyvi Rusijos pozicija. Bet Rusija atkartoja tai, ką Amerika padarė, sukūrė vadinamąją grėsmę Irake – kad jie turi cheminių ir galbūt net branduolinių ginklų, – ir tuo pateisino invaziją Irake. Daugelis tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės analitikų įspėjo, kad daromas didžiulis precedentas. Jeigu amerikiečiai sau leidžia daryti invaziją į kitą šalį, kai ta šalis nieko amerikiečiams nepadarė kariniu aspektu, tai kitos šalys tuo pasinaudos. Pereiname į 2014-uosius – Rusija ir Krymo okupacija.
Amerikos federalinė valdžia labai gerai supranta, kad Kinija ir Rusija yra galios, su kuriomis JAV teks varžytis vis daugiau. Vidinis susiskaldymas yra pridėtinė problema – nei Rusijoje, nei Kinijoje nėra tokios opozicijos, kokia yra Amerikoje. Jos yra, supaprastintai pasakius, autoritarinės valstybės, kuriose visiškai eliminuota opozicija, valdomos komunikacijos priemonės ir viskas laikoma viename kumštyje. Amerikoje to nėra, yra didžiulis susiskaldymas. Rusija nuo Šaltojo karo ypač tuo naudojasi, kad dar paaštrintų rasinį, etninį, politinį, religinį, ekonominį, LGBTQ+ susiskaldymą. Jei tema yra vertybinė ir veda į susiskaldymą, ja naudojasi abi valstybės.
Konkurencija vyksta labai aršiai ir Amerika visko viena apžioti negalės. Bent jau dabartinė administracija supranta, kad vienpusiškumas čia neveiks, jie vieni nesugebės išspręsti pasaulio problemų. Manau, viskas vyks bangomis: saviizoliacija, kai bus sulendama į savo kiautą, žiūrima daugiau savo vidinių problemų, bandoma karpyti išlaidas, tuomet kita administracija vėl bandys įsitraukti į pasaulio reikalus su savo sąjungininkais Europoje, jei jų dar turės. (...)
– O vertybėmis, žmogaus teisėmis, viltimi, kad įvyks demokratijos sklaida, grįsta Vakarų ir pirmiausia JAV užsienio politika, – ar ji taip pat trauksis į antrą planą, užleisdama vietą kietai, interesais paremtai geopolitikai, nors jos ir taip jau buvo nemažai?
– Manau, visa ta demokratija, vertybės ir viskas buvo kaip „pardavimo pasiūlymas“ nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Labai graži pasaka, kuria visas pasaulis buvo maitinamas. Tikriausiai daug žmonių visame pasaulyje tikėjo šia pasaka, nes ji labai graži – apie demokratiją, vertybes, žmogaus teises.
Kas dedasi pačioje Amerikoje – didelė trauma, daug kam atvėrusi akis, buvo George`o Floydo mirtis. Kokia „demokratija“, kokios žmogaus teisės yra pačioje Amerikoje, ypač mažumų atžvilgiu, juodaodžių, lotynų amerikiečių, taip pat augančios musulmonų bendruomenės? Kai kurios jų net nebe mažumos.
(...) Visos tos problemos sprogo. Jos egzistavo, buvo žinomos tiems, kuriuos paveikia, bet jos labai skausmingai sprogo su George`o Floydo mirtimi, nes buvo nufilmuotas visas policijos brutalumas. Amerikai šnekėti apie demokratiją, žmogaus teises yra ironiška.
Man atrodo, daugelyje šalių žmonės, bent jau tie, kas domisi ir skaito ne vien naujienų antraštes, pagaliau mato, kad tai nėra šalis, kuri gali save laikyti įpareigota mokyti kitas šalis, kaip kurti demokratiją, nes joje pačioje yra be galo daug problemų.
– Noriu paklausti ir apie Baltijos šalių pokyčius per 20 metų. Kur šiandien pasaulyje yra Baltijos šalys ir ypač Lietuva, kuri dabar girdima dėl Baltarusijos įvykių, bet sulaukia kritikos, kad atstovaudama vertybėms kelia sau pavojų?
– Viena vertus, tai mažos ir neturinčios daug išteklių valstybės, angliškai vadinamos small and weak. Kita vertus, reikia vertinti, kokiame geografiniame kontekste jos yra. Jos yra Europos pakraštys ir ES išorinės sienos.
Pagrindinis tikslas, kuris buvo nuo nepriklausomybės, – patekti į dvi svarbiausias tarptautines organizacijas – ES ir NATO. Ir jis labai sėkmingai įvykdytas. (...) Tada iškilo labai svarbus klausimas – kas toliau?
Tarptautinėje plotmėje tau, kaip mažai šaliai, reikia būti naudingai didelėms, svarbioms šalims. Lietuvos atveju buvo stengiamasi prisidėti, neformaliai šnekant, įtikti savo pastangomis gelbėjant Amerikai tuose ilguosiuose karuose Irake ir Afganistane. Indėlis buvo labai nedidelis, žvelgiant iš Amerikos pozicijų, (...) bet geriau ką nors daryti, o ne nieko nedaryti.
Tačiau amerikiečiams traukiantis ir matant vidinę įtampą, didelę įtampą tarp besirungiančių JAV, Kinijos ir Rusijos, mažoms šalims labai sunku rasti vietą ir kuo jos galėtų būti naudingos didžiosioms.
Dabar Lietuva patiria spaudimą iš trijų pusių: su Kinija atšaukti ambasadoriai dėl Taivano atstovybės, Amerika parėmė žodžiu, turbūt nieko daugiau ir negalės padaryti, Rusija turi savų interesų, bando per Baltarusiją sukurti problemų.
Mažai šaliai atlaikyti tokį didžiųjų valstybių spaudimą yra unikali situacija. Kaip išlaviruoti, atsilaikyti, sužaisti šachmatų partiją, kad ir nacionaliniai interesai būtų išsaugoti, ir išspręsta vidinės trinties problema? O kartu ir būti svarbiai tarptautinėje plotmėje. Indėlis yra padarytas, bet visada turi galvoti vieną, du, tris žingsnius į priekį.
Tad ką dabar daryti po Afganistano, kuo Lietuva ar Baltijos šalys gali būti svarbios? Kokių problemų patiria didelės šalys, kur galėtų nedidelės prisidėti prie jų sprendimo? Tam reikia suburti protus, galvoti nestandartiškai, ne tik politiškai. Reikia suburti platų žmonių ratą iš smegenų centrų, akademinio pasaulio, verslo, technologijų. Permąstyti, kokie įmanomi scenarijai Lietuvai ar Baltijos šalims, sugalvoti indėlį, kurį jos galėtų įnešti sprendžiant didelių šalių problemas.
Nesakau, kad, tarkime, Lietuva išspręstų Rusijos problemą, to tikriausiai nebus, bet reikėtų daugiau orientuotis (...) į vidines problemas.
Pavyzdžiui, estai jau labai seniai gelbėja per skaitmenizaciją. Jie skaitmenizavę ekonomiką, sveikatos apsaugą, įvestas internetinis balsavimas. (...) Kartu yra padarę keletą labai gerų tarptautinių viešųjų ryšių akcijų, Angelai Merkel, Barackui Obamai yra įteikę e. rezidencijos korteles.
(...) B. Obama yra pajuokavęs, kad jei būtų žinojęs, savo programai „Obamacare“ būtų samdęs estus. Tokie pasakymai svarbūs, jie užstringa valstybių vadovų galvose. Mažoms šalims reikia rasti nišą, kur jos būtų vertingos didžiosioms. Į tai turėtų būti orientuota bent dalis mažų šalių užsienio politikos. Kai esi mažas, negali vykdyti nepriklausomos užsienio politikos, turi prie ko nors šlietis.
