Pasaulyje

2021.03.27 19:18

Rygos sutartis: kai žlugo Pilsudskio viltys atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę, o Kaunas tapo laikinąja sostine

Tony Wesolowsky, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.03.27 19:18

Prieš šimtą metų Latvijos sostinėje Rygoje buvo pasirašyta daugelio jau pamiršta sutartis. Ji oficialiai užbaigė nepaskelbtą karą tarp Lenkijos, ką tik atsiradusios žemėlapyje po šimtmetį trukusios užmaršties, ir besiformuojančios bolševikinės Rusijos, skelbusios pasaulinę komunistinę revoliuciją. 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Rygos sutartimi buvo perbraižytos ne vienos Rytų Europos valstybės sienos, tačiau daugeliui tai atrodė kaip tikra katastrofa, ypač lietuviams, baltarusiams ir ukrainiečiams, pastarųjų viltys sukurti demokratines nepriklausomas valstybes dėl šio pakto iš esmės žlugo.

Vietoje tautų suvienijimo baltarusiai, ukrainiečiai, lietuviai ir tam tikru mastu lenkai pasiskirstė tarp konkuruojančių valstybių, kurios geriausiu atveju į juos žiūrėjo įtariai, o blogiausiu – su neslepiamu priešiškumu, ypač sovietų diktatoriaus Josifo Stalino „Didžiojo teroro“ metais ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Bolševikų lyderis Vladimiras Leninas tikėjosi, kad stipresnės sovietinio stiliaus respublikos, susiformavusios pasirašius sutartis Baltarusijoje ir Ukrainoje, sustiprins jo Vyriausybę ir paskatins Sovietų Sąjungos susiformavimą 1922 m. gruodį.

Tačiau, kaip aiškina Jungtinės Karalystės Varviko universiteto šiuolaikinės Europos istorijos profesorius Christophas Mickas, nepaisant to, kad užbaigė konfliktą, Rygos sutartis „nieko netenkino“.

„Ją pasirašius, baigėsi sovietų ir lenkų karas, tačiau didelės daugiausia ukrainiečių ir baltarusių gyvenamos teritorijos atiteko Lenkijai. Ji privertė Lenkijos valstybės vadovą maršalą Juzefą Pilsudskį atsisakyti planų sukurti tarpjūrio federaciją [nuo Baltijos iki Juodosios jūros], kuriai Rytų Europoje vadovautų Lenkija, ar bent jau suformuoti buferinę Ukrainos valstybę tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos“, – elektroniniu paštu atsiųstame komentare RFE / RL aiškina Ch. Mickas.

„Ji sužlugdė sovietų viltis eksportuoti revoliuciją į Vakarus, o vėliau Sovietų Sąjungą pavertė revizionistine valstybe, bandančia susigrąžinti prarastų Ukrainos ir Baltarusijos žemių kontrolę“, – pridūrė jis. Tačiau tuo pat metu „ukrainiečiai buvo nusivylę, nes Lenkija juos apleido, be to, jie prarado galimybę sukurti nepriklausomą valstybę“.

Naujoji tvarka bet kuriuo atveju buvo trumpalaikė. 1939 m. pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas buvo papildytas slaptais protokolais, leidusiais Stalino Sovietų Sąjungai ir Adolfo Hitlerio nacistinei Vokietijai pasidalinti Lenkiją ir Baltijos valstybes ir netrukus sukelti Antrąjį pasaulinį karą. Po karo sienos vėl buvo perbraižytos, tačiau Rygos sutartis paliko savo pėdsaką, pasėjusi Rytų Europoje vis dar juntamą nepasitikėjimą, pavyzdžiui, tarp lenkų ir ukrainiečių.

Karas po karo

Pirmasis pasaulinis karas visa griaunančia banga nusirito per Europą, palikdamas po savęs 40 mln. žuvusių ir sužeistų karių ir civilių. Žlugo Vokietijos, Rusijos, Habsburgų ir Osmanų imperijos. Iš jų pelenų iškilo naujos valstybės, tarp jų ir Lenkija.

18 a. Rusijos, Prūsijos ir Habsburgų imperijos pasidalyta Lenkija vėl atsirado žemėlapyje. Visgi naujai atgimusi valstybė susidūrė su daugybe iššūkių, įskaitant ir neapibrėžtą rytinę sieną su Rusija.

Po bolševikų revoliucijos Rusijoje įsiplieskė pilietinis karas. Pasitraukusi iš Pirmojo pasaulinio karo, šalis nedalyvavo ir derybose, pasibaigusiose Versalio sutartimi, todėl Rusijai svarbūs klausimai, tarp jų ir sienos, iš esmės liko neišspręsti.

Šis vakuumas pakurstė konfliktą tarp Sovietų Rusijos ir jaunos Lenkijos valstybės. Lenkija norėjo atgauti daugiau anksčiau turėtų žemių, ypač dabartinėje Ukrainos teritorijoje. Leninas Lenkiją vertino kaip „Raudonąjį tiltą“, per kurį komunistinė revoliucija išplis į Vokietiją – pramoninę šalį, jo manymu, tinkamiausią priimti šią doktriną.

Mūšiai įsiplieskė 1919–1920 m. 1919 m. balandį Lenkijos ir Ukrainos kariai įžengė į Kijevą, kol galiausiai Raudonoji armija juos išstūmė ir žengė iki pat Varšuvos prieigų. Galiausiai 1920 m. rugpjūtį Lenkijos kariuomenė sutriuškino ženkliai skaitlingesnes sovietų pajėgas mūšyje, kuris į istorija įėjo „stebuklo prie Vyslos“ pavadinimu.

1920 m. rugpjūčio 17 d., vykstant stipriam Lenkijos kontrpuolimui, Minske prasidėjusios taikos derybos rugsėjo 21 d. persikėlė į Rygą. Po kelis mėnesius trukusių diskusijų 1921 m. kovo 18 d. Latvijos sostinėje buvo pasirašyta sutartis. Štai ji tai paveikė regiono tautas ir šalis.

Lenkija

Lenkų pajėgoms stumiant Raudonąją armiją, Lenkija derybas pradėjo iš stipresniojo pozicijų. Bolševikinė Rusija iš esmės nugalėjo opozicines baltąsias jėgas, tačiau susidūrė su vis didėjančiu nepasitenkinimu, kurį galbūt geriausiai iliustruoja Kronštato sukilimas. Leninas pasiūlė atiduoti pirmyn žengiančių Lenkijos pajėgų užimtas žemes, įskaitant ir Minską, tačiau lenkų derybininkai nesutiko. Kodėl? Lenkijos derybų grupei vadovavo Nacionalinės demokratų partijos lyderis Stanislawas Grabskis, kuris bijojo, kad „kresy“ arba pasienio kraštų gyventojai ne lenkai bus nelojalūs rinkimuose.

Po Rygos sutarties susiformavusioje Lenkijos valstybėje gyveno 27 mln. žmonių, jos plotas siekė 400 tūkst. kvadratinių kilometrų ir ji tapo šeštąja pagal dydį šalimi Europoje. Sovietų Sąjungos teritorijoje likę lenkai kentėjo. Didžiojo teroro metu slaptoji Stalino policija NKVD, vykdydama Lenkijos operaciją, 1937–1938 metais suėmė daugiau nei 150 tūkst. lenkų, iš kurių 110 tūkst. buvo sušaudyta.

Lietuva

Lenkijos ir Sovietų Rusijos kovų metu jau buvo susikūrusi nepriklausoma Lietuvos valstybė, į kurios teritoriją įėjo ir Vilnius. Tačiau 1920 m. spalį, lenkų generolo ir valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio, troškusio atkurti senąją Lenkijos ir Lietuvos valstybę, besidriekiančią nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nurodymu Lenkijos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Vilniuje, kuriame tuo metų gyveno didelė etninių lenkų ir žydų bendruomenė, buvo paskelbta „Vidurio Lietuva“, turėjusi įeiti į planuojamos Lenkijos vadovaujamos federacijos sudėtį.

Į Kauną persikėlę lietuvių tautininkai tam priešinosi. Kad niekam dėl to nekiltų abejonių, jie oficialiai atsisakė 1569 m. Liublino unijos, kuria prieš kelis šimtmečius buvo sukurta Abiejų Tautų Respublika. Mažumos Vilniuje boikotavo 1922 m. referendumą, dėl Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos. Istoriko Timothy Snyderio teigimu, Vilniaus praradimas buvo skaudus naujajai Lietuvos valstybei ir pakurstė etniniu pagrindu paremtą nacionalizmą. „Kad ir ką J. Pilsudskis manėsi darąs, miesto paėmimas ginklu pastūmėjo Lietuvos nacionalistus nuo politinio link tautinio valstybės supratimo“, – rašė T. Snyderis knygoje „Tautų rekonstrukcija, Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija, 1569–1999 m. (angl. „The Reconstruction Of Nations, Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569-1999“).

Ukraina

Etniniai ukrainiečiai, kurių skaičius siekia apie 10 mln. žmonių, buvo pasklidę po Lenkijos ir bolševikinės Rusijos kontroliuojamas žemes. Po Pirmojo pasaulinio karo susiformavo sovietų remiama Ukrainos valstybė, kurios centras buvo Charkive. Vakarinėse Ukrainos žemėse susikūrė Simono Petliūros vadovaujama Ukrainos Liaudies Respublika. Lenkijos ir bolševikinės Rusijos karo metu S. Petliurai ištikimos pajėgos kovojo lenkų pusėje ir 1920 m. balandį buvo trumpam užėmusios Kijevą. Tačiau aljansas iširo, o Ukrainos viltys sukurti nepriklausomą valstybę Rygoje žlugo. Vietoje to ji buvo padalinta tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos – derybose netgi dalyvavo Ukrainos Sovietų Respublikos delegacija.

Supykęs dėl tokio susitarimo, kuris, jo manymu, buvo trumparegiškas ir ciniškai politiškas, stebėtojo teisėmis derybose dalyvavęs J. Pilsudskis, kaip teigiama, vėliau atsiprašė Ukrainos pareigūnų. Iš šio nusivylimo Lenkijos Galicijos regione susiformavo Ukrainos nacionalistų organizacija – ekstremistinė grupė, siekusi sukurti valstybę etninėse ukrainiečių gyvenamose žemėse, kurioje kitataučiai, įskaitant lenkus ir žydus, tapusius ukrainiečių nacionalistų išpuolių taikiniu, nebūtų pageidaujami. „Tarpukario Lenkijoje gyveno šimtai bendruomenių, kurių beveik nepalietė valstybė ir kurių gyventojai labai gerai žinojo, kas yra lenkas, o kas – ukrainietis“, – rašė T. Snyderis.

Nors lenkų valdomi ukrainiečiai patyrė priverstinę polonizaciją, jų etniniai broliai Ukrainos Sovietų Respublikoje iš pradžių išgyveno trumpą kultūrinį pakilimą – pasirodė laikraščiai ir knygos ukrainiečių kalba, ja buvo dėstoma mokyklose. Viso to neliks Stalino valdymo metais, kurie šaliai atnešė holodomorą – didžiulį badą, pražudžiusį milijonus žmonių.

Baltarusija

Sutarties pasirašymo metu iš 1918 m. paskelbtos ir trumpai tegyvavusios Baltarusijos Liaudies Respublikos buvo likęs tik prisiminimas – ją sutriuškino bolševikai. Bet kokia viltis, kad po Rygos sutarties susiformuos laisva, vieninga Baltarusija tebuvo iliuzija. Kaip ir ukrainiečiai, baltarusiai buvo išblaškyti. Rygos sutartis numatė baltarusiškai kalbančią mažumą Lenkijoje, „mažą, gyvenančią kaimo vietovėse, kaip ir norėjo nacionaldemokratai“, pažymi T. Snyderis.

Be Minsko baltarusių inteligentija buvo per maža, kad galėtų tapti bet kokios Lenkijos politinės formacijos sąjungininke, aiškina T. Snyderis ir priduria, kad „Minskui atitekus sovietams, bet kokie baltarusių nacionaliniai siekiai Lenkijoje buvo laikomi kriptobolševizmu“.

Kaip ir Ukrainoje, Lenkijos sudėtyje atsidūrę baltarusiai susidūrė su priverstine polonizacija, o baltarusiai Sovietų respublikoje džiaugėsi trumpu kultūriniu atgimimu, įskaitant baltarusių kalbos mokyklų steigimą ir Baltarusijos kultūros instituto įkūrimą. Tačiau į valdžią atėjus Stalinui politika iš esmės pasikeitė. Ketvirtajame dešimtmetyje vykdytų Stalino valymų metu buvo išžudyta iki 60 procentų vietinės baltarusių inteligentijos.

1937–1941 m. masinės žmogžudystės buvo vykdomos Kuropatų miške netoli Minsko. Baltarusijoje, kur, vadovaujant Aliaksandrui Lukašenkai, garbinama sovietinė praeitis, šie nusikaltimai taip niekada iki galo ir nebuvo ištirti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt