Pasaulyje

2021.03.21 13:21

Britų monarchijos identiteto krizė: po garsiojo interviu matomos ir bent kelios konstitucinės pasekmės

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.03.21 13:21

Meghan Markle ir princo Harry atsivėrimas JAV televizijai sulaukė ne tik karališkąją šeimą, kaip įprasta, kruopščiai stebinčios bulvarinės žiniasklaidos dėmesio – kai kurių stebėtojų teigimu, ši istorija kartu su kitomis besikaupiančiomis problemomis skatina britus kelti klausimus ir dėl karališkosios šeimos kaip institucijos ateities.


Bene didžiausio rezonanso sulaukė karališkajai šeimai mesti kaltinimai dėl rasizmo. Tiksliau – kaltinimai neįvardytam karališkosios šeimos nariui, kuris esą turėjo nuogąstavimų dėl tuo metu dar nespėjusio gimti Harry ir Meghan sūnaus Archie odos spalvos. Per beveik dvi valandas trukusį interviu nuoskaudų išsakyta daug daugiau: dėl M. Markle patirtų psichologinių sunkumų gyvenant su šeima, kitų šeimos narių abejingumo bandant jas išsakyti, atšalusių santykių tarp Harry ir jo tėvo princo Charleso, dėl agresyvaus britų bulvarinės spaudos elgesio ir kitų problemų.

Apie britų monarchiją ir karališkąją šeimą dažniausiai esame linkę galvoti kaip apie simbolinę, reprezentacinę instituciją, o apie vidines šeimos intrigas – kaip apie muilo operos vertą dramą. Vis dėlto šiandienos realijų fone, kuriame socialiniai – ir ypač rasės – klausimai užaštrinti labiau nei bet kada anksčiau, karališkoji drama veržiasi už šio simbolinio lauko ribų ir gali turėti daug didesnį poveikį, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kokias gilesnes visuomenės skirtis atvėrė ši istorija, ką ji reiškia karališkajai šeimai ir visai Didžiajai Britanijai – apie tai LRT RADIJO laidoje „Pasaulio 5“ svarstė politikos mokslų profesorius iš Hadersfildo universiteto Andy Mycockas, vienas iš šiame universitete veikančios Britų ir airių studijų akademijos steigėjų, bei Notingamo universiteto mokslininkas, Didžiosios Britanijos politikos centro direktorius ir politikos istorijos profesorius Stevenas Fieldingas.

– Norėčiau pradėti nuo jūsų paties įspūdžio apie interviu. Kaip jums nuskambėjo Harry ir Meghan išsakyti teiginiai? Kaip jie atrodo britų karališkosios tradicijos kontekste?

S. Fieldingas: Manau, pagrindinis kaltinimas, kuris daugumą, įskaitant ir mane, šokiravo, buvo pokalbis su neįvardytu karališkosios šeimos nariu, kuris spekuliavo apie kūdikio odos spalvą – ar gims juodas, rudas, baltas ir panašiai – ir kokios iš to kils pasekmės. Tai brėžia labai aštrią liniją svarstant, kokia karališkoji šeima turėtų būti. Ar ši šeima yra tik baltųjų aristokratų grupelė, egzistuojanti tik dėl tradicijos išsaugojimo? Ar vis dėlto ši institucija plačiau reprezentuoja britų visuomenę – visuomenę, kuri labai daugiakultūrė? Ir rasė – ar rasė vis dar svarbi tema?

Tai ir buvo centrinė problema. Bakingamo rūmai išplatino pranešimą, kad šiuos klausimus nagrinės privačiai. Bet, mano manymu, dauguma žmonių norės matyti, kaip jie sprendžiami viešai. Britai norės sužinoti, kas buvo tas žmogus, kuris kėlė prieštaringų klausimų.

Kaip sakiau, žmonės į stovyklas jau pasiskirstė. Neseniai buvo paskelbta apklausa, klausta maždaug taip: „Ar pritartumėte, kad monarchija būtų panaikinta?“ 50 procentų atsakė, kad ne, 29 procentai – kad pritartų. Karališkajai šeimai toks palaikymo lygis istoriniame kontekste gana žemas.

Kitas klausimas – o kas pakeis karalienę? Elžbieta II yra ilgiausiai valdanti monarchė britų istorijoje. Žmonės su ja glaudžiai tapatinasi, ji yra tapusi britų nacionalinio gyvenimo dalimi. Ji į jokias prieštaringas situacijas niekada tiesiogiai įsivėlusi nebuvo, priešingai nei kai kurie jos šeimos nariai, tarkime, princas Phillipas, kuris būdamas jaunesnis daug kur mėtėsi rasistiniais komentarais. Taip pat ir princas Charlesas, dėl jo taip pat keliama daug klausimų. Ir princas Andrew – Jungtinėse Valstijose teisėsauga jam norėtų užduoti klausimų dėl tariamo seksualinio elgesio.

Manau, viena karalienė yra ta, kurią žmonės vis dar labai mėgsta, ir ta, kuri palaiko šią instituciją tvirtą. Kai jos nebebus, kas perims sostą? Princas Charlesas nėra labai populiarus. Be to, kaip matome iš dabartinės situacijos, jis kaltinimas ir dėl to, kad nepalaikė Harry ir Meghan, kai juos persekiojo žiniasklaida. Taigi, klausimas dėl institucijos tęstinumo kils, kai karalienės nebebus, ir šiuo metu jų aktualumas tik laikinas.

A. Mycockas: Manau, kad dabartinėmis aplinkybėmis vargu ar Harry ir Meghan interviu karališkajai šeimai galėjo būti žalingesnis. Jis atkreipė visų dėmesį į keletą problemų, kurios tikrai paveiks kai kurių britų, ypač jaunesnių, požiūrį. Jų skeptiškumas jau kurį laiką buvo juntamas – manymas, kad karališkoji šeima yra pasenusi ir archajiška institucija, jų gyvenime nebesanti aktuali ir įkūnijanti britiškumą, kuris atitrūkęs nuo modernios 21 amžiaus visuomenės realijų. Kalbu ne tik apie rasės klausimus, ypač judėjimo „Black Lives Matter“ (liet. „Juodaodžių gyvybės svarbios“) kontekste, bet ir apie psichinę sveikatą. Pastarąjį dešimtmetį Britanija išgyveno savotišką psichinės sveikatos krizę. Ir dar – daug vyresnės kartos britų nesusitaiko su mintimi, kad 21 amžiaus visuomenė, ta, kurioje auga jauni žmonės, smarkiai skiriasi nuo senesniųjų kartų, ypač interneto amžiuje.

Įdomu ir tai, kaip ši istorija 2021 metais klostosi, palyginti su 1995-aisiais, kai transliuotas princo Harry mamos princesės Dianos interviu BBC. Tas interviu turėjo milžinišką įtaką tam, kaip visuomenė žvelgė į karališkąją šeimą, net sukėlė konstitucinę krizę. Tai įvyko eroje, kai socialiniai tinklai neegzistavo, o ištisą parą transliuojamų žinių bumas buvo tik pradedantis tapti toks, koks yra šiandien. Tai vyko tuo metu, kai vadinamieji kultūriniai karai neturėjo tokio poliarizuojančio poveikio visuomenei, kokį turi dabar. Nors duodami interviu Meghan ir Harry greičiausiai nebuvo pagalvoję, kaip tvirtai jų pasakojimas prigis kultūrinių karų lauke, realybėje apklausų duomenys rodo, kad būtent taip ir atsitiko – interviu britų visuomenę padalijo į dvi dalis. Dauguma ir toliau simpatizuoja karalienei, tačiau jei pažiūrėtume į skirtingų amžiaus grupių atsakymus, pamatytume, kad beveik visi žmonės iki 30 metų palaiko Meghan ir Harry, o visi tie, kam per 30 metų, remia karališkąją šeimą – princą Charlesą, princą Williamą. Tai skirtis, kurią gydyti labai sunku. Prisimenant visos pastarosios savaitės reakcijas darosi aišku, kad karališkoji šeima įsiliejo į britų kultūros karų lauką.

– Paprastai karališkąją šeimą suvokiame kaip labai simbolinę, monarchiją reprezentuojančią instituciją. Bet iš to, ką sakote, suprantu, kad po interviu pasirodymo kilusios diskusijos nelieka apribotos šiame simboliniame, reprezentaciniame lauke – galime manyti, kad jos veikia tiek politiką, tiek visuomeninius judėjimus?

A. Mycockas: Tiesa, aš taip manau. Sakyčiau, yra du dalykai, kurie turės rimtų konstitucinių pasekmių. Viena – Jos Didenybė karalienė Elžbieta II, turint galvoje jos amžių, greičiausiai skaičiuoja paskutinius savo valdymo metus, ir tai kartu kelia klausimų, kas bus įpėdinis. Juo taps arba princas Charlesas, arba princas Williamas. Žinant visus gandus, kad būtent princas Charlesas galėjo būti susirūpinęs dėl Harry ir Meghan sūnaus odos spalvos, iškart kyla klausimų, ar jis bus tinkamas karaliaus pareigoms. Neužmirškime, kad monarchija egzistuoja ne tik pati sau, bet yra svarbi ir daugiau nei šešiasdešimčiai kitų valstybių, vadovauja visai Britų tautų sandraugai – didžiulei tarptautinei daugiakultūrei organizacijai.

Kita problema šiek tiek sudėtingesnė – Britanija jau kurį laiką ganėtinai susiskaldžiusi dėl gausybės priežasčių: pirmiausia dėl „Brexito“, taip pat dėl išsiskiriančio požiūrio į socialinį liberalizmą, daugiakultūriškumą, imigraciją. Visos šios problemos susijusios su kultūra, tradicijos ir istorijos vaidmeniu formuojant 21 amžiaus britiškumą. Daugeliui vyresnių gyventojų monarchija simbolizuoja būtent tokį britiškumo tapatybės supratimą – tai viena institucijų, turinčių tiek fundamentalią istorinę, tiek modernią reikšmes. Pastarąją savaitę matėme, kad ryškėja skirtis tarp dviejų grupių: manančiųjų, kad Harry ir Meghan bandė tam tikru politiškai korektišku būdu monarchiją reformuoti ir tempti į 21 amžių, ir sakančiųjų, kad monarchija pernelyg archajiška ir atitrūkusi nuo didžiosios britų visuomenės, ypač turint galvoje, kad tai vien baltųjų žmonių institucija, nors veikianti šalyje, kuri labai daugiakultūrė.

Šis klausimas – už ką pasisako ir kokias vertybes puoselėja monarchija – greitai neišgaruos. Meghan ir Harry interviu paleido šią diskusiją ir leido jai suvešėti.

– Išties žmonių nuomonės smarkiai išsiskyrė: vieni sakė, kad princas Harry ir Meghan pasielgė labai drąsiai, kiti – kad čia tik viešųjų ryšių ėjimas, siekiant išsilieti ant karališkosios šeimos. Galime pereiti prie antro klausimo – kaip reikėtų vertinti tokį komunikavimą? Jie viešai išsipasakojo vienai žinomiausių Jungtinių Valstijų televizijos laidų vedėjų, vienai didžiausių Amerikos pramogų pasaulio ikonų. Ar toks būdas kelti klausimus apie karališkosios šeimos narių elgesį yra deramas?

A. Mycockas: Yra paprasta problema – mes nežinome, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Remiantis Harry ir Meghan liudijimu, jie abu išties bandė atkreipti kitų karališkosios šeimos narių dėmesį – pirmiausia, kad reaguotų į nederamą bulvarinės žiniasklaidos elgesį. Britų bulvarinė spauda iš tiesų daugeliu atvejų laikoma rasistine. Ši spauda ją visaip persekiojo, spaudė, ieškojo priekabių ir prisigalvojo nebūtų dalykų vien dėl paties fakto, kad ji, būdama mišrios rasinės kilmės, buvo priimta į karališkąją šeimą. Šeima į tai niekaip nereagavo. Kiekvienoje šeimoje kilus ginčui skylama į kelias stovyklas ir jos abi laikosi savo versijų, be to, galbūt sutirština pasakojimą savo interpretacijomis. Darkart – jei tikėtume tuo, ką sakė Harry ir Meghan, jie, puolami rasistinės bulvarinės spaudos, jokios paramos iš šeimos nesulaukė. Ir štai kodėl jie šeimos problemas pasirinko spręsti viešai – to padaryti privačiai nepavyko.

Iš kitos pusės žiūrint, toks ginčų sprendimo būdas irgi atrodo keistai – kreipiesi į tarptautinę televiziją, iš to užsidirbi ir dar pasireklamuoji kaip koks prekių ženklas. Esu tikras, kad jie norės imtis kokio nors viešo vaidmens. Lygiai taip pat esu tikras, kad jie tą darė ir siekdami uždirbti pinigų. Bet tuo pat metu jų interviu išsakytas labai realus nusivylimas.

Čia galime prisiminti princo Harry motiną princesę Dianą, prie kurios žūties netiesiogiai prisidėjo tas pats bulvarinės spaudos lindimas į jos asmeninį gyvenimą. Juk Paryžiuje ją vijosi būrys fotografų, o tai galiausiai baigėsi avarija. Tad princas Harry jau ant pečių nešiojosi didžiulių nuoskaudų. Tos pačios nuoskaudos atsispindi ir jo žmonos atveju – ją spauda lygiai taip pat puola. Taigi jų interviu laikyčiau net ne bandymu šauktis pagalbos, o mėginimu atkreipti žmonių dėmesį į problemą. Jie nori, kad jų žinutė pasiektų adresatą. Ir net neabejokite – būti išgirstiems Didžiojoje Britanijoje nėra lengva, ypač jei nori, kad į tave bent truputį įsiklausytų bulvarinė žiniasklaida arba kai kurie televizijos kanalai. Po interviu kai kurių televizijos laidų vedėjų reakcija Meghan ir Harry atžvilgiu buvo tiesiog pritvinkusi pykčio.

S. Fieldingas: Labai geras klausimas. Išties esama nemažai prieštaravimų, kad jie, siekdami atkreipti dėmesį į rimtas problemas, tą padarė eidami į populiariausią Amerikos pokalbių laidą. Kritikai kaltina Meghan ir Harry dėl tam tikra prasme populistinės ir komercinės mąstysenos ar afišavimosi su žvaigždėmis, siekiant asmeninių tikslų, ir tokią kritiką daugeliu požiūrių atmesti būtų sudėtinga.

Kita šio reikalo pusė – Meghan dar prieš ištekėdama už princo buvo gerai žinoma aktorė ir jau turėjo daug ryšių su amerikietiška žvaigždžių ir popkultūros aplinka, be to, buvo pažįstama su pačia Oprah Winfrey. Taigi iš dalies irgi galima suprasti, kad ji pirmiausia kreipėsi į savo žiniasklaidos kontaktinius asmenis, kuriais pasitiki. Dar viena problema, kad amerikiečių žiniasklaidos tonas labai skiriasi nuo britiškojo – žiūrint interviu tai ypač išryškėjo. Buvo tiesiog meistriškas pavyzdys, kaip reikia pasodinti ir kalbinti žmogų, kad jis imtų berti informaciją sensacingu ir kontroversišku būdu. Oprah Winfrey yra be galo patyrusi kalbintoja ir šis pasirodymas buvo tikrai įtikinamas.

Štai mano sugyventinė – ji nė per kur nesidomi karališkąja šeima ir jos dramomis. Ji šalia manęs atsisėdo ir mes tą pokalbį per valandą penkiasdešimt minučių peržiūrėjome visą. Ir jis paveikė ją. Tai buvo tikra televizinė akimirka. Kad jūsų klausytojai galėtų geriau įsivaizduoti, pasakysiu šitaip – po interviu man galvoje kaipmat toptelėjo mintis: „Čia tai bus įvykis, šitas reikalas ilgam nusės galvoje.“ Ir tai visai svarbu – jeigu šis interviu rezonuos taip, kaip rezonavo princesės Dianos interviu su Martinu Bashiru iš BBC, tuomet jis bus svarbus ne tik turiniu, bet ir todėl, kad pats pokalbis taps tam tikru atskaitos tašku karališkosios šeimos istorijoje. Tai, kad žiūrovams leista akies krašteliu akimirką pažvelgti į šį paslaptingą privilegijuotųjų pasaulį, jau reiškia, kad ji įstrigs ilgam. Ir svarstant, kaip po tokių kaltinimų reikės atsigauti, karališkajai šeimai dėl to bus tik sunkiau.

– Trečiuoju klausimu grįžkime prie to, ką jau minėjote – vadinamojo kultūrinio karo. Yra manančiųjų, kad odos spalvos klausimas gali įtraukti Jungtinę Karalystę į panašią konfliktinę, daug įtampos keliančią priešpriešą, kokią pastaraisiais metais matėme Jungtinėse Valstijose. Kaip suprantu, jūs su tokia nuomone sutinkate. Bet ar matote, kaip šiuos konfliktuojančius naratyvus reikėtų sutaikyti?

S. Fieldingas: Atsiminkite, kad per jų vestuvių daugiakultūriškumo ir rasės aspektus akcentuojančių elementų netrūko – visa tai buvo tarsi jos juodųjų rasinių ištakų pripažinimas. Ir visi tą priėmė labai teigiamai – tai buvo tarsi ženklas, kad monarchija modernėja, kad pripažįstama daugiakultūrė britų visuomenės prigimtis. O vėliau viskas ėmė važiuoti žemyn, kai bulvarinė spauda pradėjo kišti savo trigrašį. Iš tikrųjų bulvarinė britų spauda daugeliu atvejų labai rasistinė ir jų leidinius daugiausia skaito vyresni, konservatyvesnių pažiūrų britai.

Ką noriu pasakyti – visa ši tema į kultūrinio karo skraistę įvyniota jau nuo pat pradžių. Ši santuoka vienų buvo vertinama kaip įgalinanti liberalesnės Britanijos idėją, kitų – kaip kelianti pavojų konservatyvesnei ir tradicinei idėjai. Tad žmonės šiuos kultūrinius karus toliau kovoja. Tie, kas rasės, seksualinės tapatybės ir panašiais klausimais laikėsi liberalesnių pažiūrų, beveik visi stojo ginti Meghan ir Harry. O tie, kas mano, kad britų imperija buvo geras dalykas, tie, kurie balsavo už „Brexitą“, aršiai gina karališkąją šeimą. Niekas iki galo taip ir nežino, kas teisus, o kas klysta šioje situacijoje, bet pozicijas jau užėmė.

A. Mycockas: Jei kalbame apie kultūrinius karus, reikia pasakyti, kad jie rezonuoja kiekvienoje visuomenėje – ar esate Lietuvoje, ar Jungtinėje Karalystėje. Lietuvoje kultūrinis karas irgi vyko ir iš dalies tebevyksta – tarp sovietinės praeities, sovietmečio palikimo ir vizijos, kurioje Lietuva save mato kaip europietišką, į Vakarus orientuotą valstybę. Manau, visos demokratinės valstybės vienaip ar kitaip yra veikiamos kultūrinių karų, nes kultūriniai karai patys savaime susiję su tuo, kaip praeitis formuoja dabartį, o dabartis – ateitį.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie Harry, Meghan ir karališkosios šeimos istoriją – ji kursto jau ir taip labai nervingą bei skaldančią diskusiją, kuri, beje, po „Brexito“ tik stiprėja, apie Didžiosios Britanijos kolonijinę praeitį, apie tai, kaip ši praeitis formuoja modernią britų visuomenę ir tapatybę, kaip karališkosios šeimos institucija įsipaišo į kaltės ir gėdos jausmą dėl kolonijinės praeities. Ar visgi tai yra organizacija, kuri sugeba perlipti per skirtingas britų visuomenės virsmo fazes? Pastarieji dvidešimt metų buvo labai toksiški ir skaldantys, Britanijai dvejojant dėl savo vietos pasaulyje. Pavyzdžiui, ar Didžioji Britanija yra europietiška valstybė, ar siekia pasaulinės auditorijos? Ar ji turi ambicijų būti antroji imperijos versija. Bet kuriuo atveju kitos rasės žmogaus atėjimas į karališkąją šeimą – nori to ar ne – stumia šią instituciją į prožektorių šviesą.

Mano galva, įdomus dalykas, kad šios problemos sprendimas yra jautrus laiko požiūriu. Visuomenė įtraukta į diskusiją apie šį ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities. Jei grįžtume į 7-ąjį dešimtmetį, pamatytume, kad visos tuo metu vykusios revoliucijos didele dalimi buvo varomos jaunų žmonių, kurie norėjo pakeisti tuo metu vyravusią tvarką, pakeisti savo tėvų ir senelių pasaulį. Ir spėkite ką? Meghan ir Harry diskusija bei prieštaraujančios nuomonės kaip tik labai gražiai įkrinta į tas pačias amžiaus kategorijas.

Ilgainiui tikrai matysime, kad vyresnioji karta, kurios santykis su karališkąja šeima, palyginti su jaunesniaisiais, yra kardinaliai kitoks, pamažu ims nykti. Tada šis vadinamasis kultūrinis karas – gal moderniau, lanksčiau, daugiau popkultūriniu būdu – viešąją nuomonę formuos vis labiau. Kai šie jauni žmonės taps senesni, tuomet, galima tik spėti, galbūt pažiūros vėl grįš prie tradiciškesnio britiškosios tapatybės suvokimo – prie tokio, kuriame lordai ar labiau privilegijuoti visuomenės žmonės bus priimtinesni.

Taigi, manau, šis konfliktas ilgainiui išsispręs savaime. Bet, kaip jau minėjau, Meghan ir Harry interviu yra tik dalelė daug didesnio paveikslo. Karališkajai šeimai kyla ir daugiau iššūkių: pirmiausia, kas paveldės sostą po karalienės Elžbietos II, tada nepamirškime, kad vyksta teisiniai veiksmai amerikiečių finansininko Jeffrey Epsteino byloje, kurioje minimas ir princas Andrew. Viską kartu sudėjus atrodo, kad išties artėjama link lemiamos diskusijos, kiek apskritai karališkoji šeima vis dar reikalinga ir ar ji turėtų egzistuoti. Bus įdomu stebėti, ar visų šių diskusijų fone sustiprės respublikonizmo palaikymas, t. y. Jungtinės Karalystės kaip respublikos idėja.

Tikrai aišku, kad per ateinantį dešimtmetį tos valstybės, kuriose karalienė laikoma šalies vadove ir ypač po to, kai jos nebebus, labai tikėtina, taps respublikomis. Neatmesčiau, kad per ateinantį dešimtmetį galbūt atsidursime situacijoje, kurioje karališkoji šeima bus karališkoji šeima tik Didžiajai Britanijai.

– O kaip patys princas Harry ir Meghan Markle? Ar jie dabar taps savotiškame užribyje esančiais karališkosios šeimos nariais, kurie ir toliau formuos viešąją nuomonę apie šeimą?

S. Fieldingas: Visiškai sutinku. Jie savo prekių ženklą jau turi – pasirašė sutartį su „Netflix“, turi savo tinklalaidę ir panašiai. Esu tikras, kad iš to nori padaryti ką nors didesnio. Tiesą sakant, jau esama palyginimų su kita persimetėlių karališkąja pora – iš sosto pasitraukusiu Eduardu VIII ir jo žmona amerikiete Wallis Simpson. Jie irgi gyveno tarp Niujorko ir Paryžiaus, reguliariai dalijo interviu, kartais rašė knygas. Karališkąją šeimą tai erzino.

Turint omenyje, kad dabar žiniasklaidos pasiekiamumas toks didelis, esu tikras, kad Harry ir Meghan vienaip ar kitaip amerikiečių populiariojoje kultūroje įsitvirtins. Ir tol, kol karališkoji šeima šio rasinio ginčo neišspręs, pavyzdžiui, neišplatins visiško atsiprašymo, mea culpa, tol Meghan ir Harry būdami Amerikoje ir kalbėdami per televiziją šią temą primins.

– Ketvirtas klausimas. Pažvelkime į Jungtines Valstijas, kur interviu pirmiausia ir buvo transliuotas. Ir ten netrūksta svarstymų, kad šis interviu turės įtakos amerikiečių požiūriui į karališkąją šeimą. Ir vis dėlto kiek, jūsų manymu, svarbu tai, kaip ją vertina užsieniečiai?

S. Fieldingas: Sakyčiau, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės mano, jog karališkoji šeima yra labai geras dalykas, yra tai, kad ji į Jungtinę Karalystę pritraukia labai daug turistų. Jei ne dabar, t. y. per pandemiją, kai viskas grįš į savas vėžes – garantuotai. Milijonai žmonių atvyksta pažiūrėti į Bakingamo rūmus ir taip toliau.

Antra priežastis – ji stiprina Didžiosios Britanijos minkštąją galią tarptautiniu mastu. Visi mėgsta karalienę, žmonėms iš užsienio patinka visa ta pompastika ir tradicijos – šie dalykai Didžiajai Britanijai nematerialiu būdu suteikia tam tikrą pranašumą. Šis skandalas, ypač rasės aspektas, minkštajai galiai pakenks. Visa ta tradicija atrodys ne tokia patraukli ir netgi, sakyčiau, bjauroka, skaldanti.

Jungtinėse Valstijose lygiai taip pat visi susikoncentravę į rasės aspektą. Nežinau, ar tai buvo tyčia šiek tiek perdėta reakcija, bet apskritai kaip Oprah Winfrey reagavo į Meghan teiginius apie kūdikio odos spalvą, buvo nuoširdus šokas. Amerikoje tebevyksta judėjimas „Black Lives Matter“, jis tęsiasi ir kitur, o kartu ir čia, Didžiojoje Britanijoje. Karališkoji šeima šiuo metu globaliai mažų mažiausiai matoma kaip gėda, tai kenkia Didžiosios Britanijos įvaizdžiui pasaulyje. O būtent dabar jai kaip tik ir reikalingas kuo geresnis įvaizdis – šalis išstojo iš Europos Sąjungos, bando kurti naują ir dinamišką globalios Didžiosios Britanijos įvaizdį. Esu tikras, kad prekybos sutarčių tai nepaveiks – dėl šitų dalykų deramasi pagal labai griežtas taisykles, bet kitais aspektais tai tikrai nepagerins to, kaip kiti žvelgs į šalį. Ir tai galima sieti būtent su minkštąja galia, t. y. kaip politikos formuotojai reaguoja į valstybę.

A. Mycockas: Manau, diena iš dienos britai ne itin supranta, kaip karališkoji šeima vertinama svetur, ir, ko gero, jiems net nelabai rūpi. Ši institucija pačių britų vertinama kaip nacionalinė institucija – tai britų karališkoji šeima. Tad šiuo požiūriu viešosios nuomonės pokytis Jungtinėse Valstijose ne kažin ką reiškia.

Visais kitais požiūriais reiškia labai daug ir juo labiau šiuo labai keistu laikotarpiu – Jungtinė Karalystė, palikusi Europos Sąjungą, nori išeiti į pasaulį ir įsitvirtinti kaip globali Britanija. Vienas iš prekių ženklų, kuris leidžia jai išeiti į tarptautinę areną ir megzti ryšius, ir yra karališkoji šeima. Šis prekių ženklas tikrai reikšmingai prisideda prie to, kad buvo sėkmingai mezgami prekybos saitai, tačiau problema kils, jei ši šeima staiga bus imta vertinti kaip įsivėlusi į ginčus, susijusius su rasizmu. Tuomet karališkosios institucijos santykis su Jungtinėmis Valstijomis gali tapti sudėtingas. Juo labiau kad dabar Amerikai vadovauja Joe Bideno administracija, kuri labai susirūpinusi dėl to, kas vyksta Šiaurės Airijoje ir galėtų nutikti su Gerojo penktadienio susitarimu.

Galų gale šie dalykai svarbūs dėl vieno labai paprasto dalyko – dėl Didžiosios Britanijos reputacijos pasaulyje. Karališkąją šeimą daugeliu prasmių laikome Britanijos prekių ženklu. Jeigu šeima patiria žalą, ją patiria ir prekių ženklas. Tuomet užsienio valstybių nuomonė tampa svarbi. Jei Jungtinės Valstijos imtų kelti klausimus dėl ypatingųjų santykių su Britanija ateities, kur galiausiai bus atsidūrusi pati Britanija? Jei izoliuotą nuo Europos Didžiąją Britaniją izoliuos ir Jungtinės Valstijos, globalioje arenoje ji bus gerokai mažiau reikšminga valstybė. Ji veikiau bus panaši į mažą uolų pylimėlį šalia Europos žemyninio masyvo.

Jei pradėtų byrėti Britų tautų sandrauga, t. y. jei pradėtų irti monarchijos kaip šią organizaciją jungiančios institucijos vaidmuo, imtų irti ir Britanijos pokolonijinis palikimas. Idėja, kad imperija buvo istorinė nesėkmė, tik dar labiau įsiskverbtų, saitai tarp buvusių kolonijų silpnėtų, o Britanijos pasaulinis statusas smuktų. Taigi, manyčiau, kad ši karališkąją šeimą ištikusi krizė atspindi visą Britaniją krečiančią krizę.

– Penktuoju klausimu viską galime apibendrinti. Ar karališkoji šeima, kaip monarchinę tradiciją simbolizuojanti institucija, geba prisitaikyti prie pasaulyje vykstančių modernių, progresyvių visuomenės tendencijų? Ar apskritai bando prisitaikyti?

S. Fieldingas: O taip, tikrai. Nuo pat 18 amžiaus karališkoji šeima įvairiais momentais bandė prisivyti tai, kas vyko britų visuomenėje, ir atitinkamai atsinaujinti, modernizuotis, stengtis atrodyti moderniau. Septintajame dešimtmetyje ir karalienė pati savo ruožtu to ėmėsi – kvietėsi į rūmus dokumentikos rengėjus, rodė, kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas, bandė parodyti šeimą ne kaip instituciją, o kaip paprastus žmones – žmonas, motinas, vaikus, modernius britus. Tą jie vis kartais bandė daryti.

Tiesiog supraskime, kad tai viena krizinių akimirkų, su kuriomis karališkoji šeima per savo istoriją susidūrė ne kartą. Ypač dėl rasės. Tiesiog negali būti institucija, kuri laikoma rasistine, ir tikėtis, kad klestėsi. Ypač kai esi institucija, kuri turėtų atstovauti visai šaliai. Šaliai, kurios visuomenė labai įvairi. Ši konkreti krizė daugelį žmonių privertė sudvejoti, ar ši institucija iš tiesų kiek nors jiems atstovauja. Ir ji turi dėl to ką nors daryti.

A. Mycockas: Britų karališkoji šeima tam tikra prasme išgyvena nuolatinę krizę, bandydama įkūnyti britų visuomenę. Tai labai paprastai paaiškinama – juk ji gyvena atsiskyrusi nuo visuomenės, kuriai atstovauja, tiesa? Jei apsilankytumėte Bakingamo rūmuose, pamatytumėte, kad tie žmonės nė kiek į jus arba mane nepanašūs. Ir daugeliui britų pabrėžiama, kad jie iš tiesų yra kitokie nei likusi visuomenė. Ši daugiakultūriškumo idėja – kad kitos odos spalvos žmonės yra britų visuomenės dalis – įsitvirtinusi ir tapusi dominuojanti jau daugiau nei 40 metų ar daugiau. Priimdama Meghan Markle karališkoji šeima išties išėjo iš savo komforto zonos.

Ir nuo šiuo metu vykstančios krizės jiems pabėgti nepavyks – galiausiai teks ją spręsti. O spręsti bus sunku, nes karališkoji šeima yra savo pačios istorijos produktas – privilegijuotų baltųjų šeima. Nors iš jos tikrai girdėsime daug pareiškimų, kad iš šios aptariamos situacijos buvo pasimokyta, įtikinti žmones bus daug sunkiau. Laikas viską parodys. Daug atsakomybės teks princui Williamui, o ne princui Charlesui, juk ir dabar labai pastebimai būtent princas Williamas buvo tas, kuris išėjo į viešumą ir pareiškė, kad karališkoji šeima nėra rasistai. Man apskritai atrodo, kad šis ginčas galiausiai susikoncentruos ties dviem asmenybėmis – princu Williamu ir princu Harry. Ir dėl to labai gaila – broliai eina vienas prieš kitą, stovi skirtingose barikadų pusėse. Tikrai apmaudu.

Ir galiausiai man įdomiausias šis iš visos šios istorijos kylantis klausimas: ar apskritai įmanoma kaip nors prasmingai pertvarkyti tokią giliai įsišaknijusią tradicinės prigimties instituciją, kad tai nebūtų viso labo parodomasis veiksmas?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt