Pasaulyje

2020.12.27 16:46

Būti žydu prie Stalino: norėjo suversti kaltę dėl Cvirkos mirties, apie „sionistų įtaisytą vyrą“ kalbėjo ir diktatorius

Ronaldas Galinis, LRT.lt2020.12.27 16:46

Gerokai prieš tai, kai tapęs asmeniniu Josifo Stalino priešu Levas Trockis imtas reguliariai šaržuoti sovietiniuose satyros žurnaluose, jo atvaizdas jau pasirodydavo karikatūrose už SSRS ribų. Paskirtas karinių reikalų liaudies komisaru L. Trockis tapo Raudonosios armijos veidu, tačiau kaip svarbi detalė matyta ir kitkas – jis buvo žydas.

Ne vienintelis toks bolševikų elite, ir kaip neretam rodėsi to meto Rusijoje ir Europoje, tai buvo dėsningumas – bolševikai ir žydai tarsi dvi tos pačios monetos pusės. Tačiau priešiškumas žydams buvo juntamas ir Sovietų Sąjungoje, o paskutinieji J. Stalino gyvenimo metai pasižymėjo aršia antisemitine kampanija.

2019 m. liepą šalia Vilniaus miesto savivaldybės vykusiame mitinge raginta nepervadinti Kazio Škirpos alėjos, jame prie mikrofono kalbėta: „Matome nenuilstamą Rusijos ir kai kurių, ne visų, žinoma – mes visi pripažįstame, kad Holokaustas vyko, nacių Vokietija jį vykdė – žydų tautos atstovų ir kai kurių rusų bolševikų puolamas mūsų laisvės kovas.“ Plakate šalia kalbėtojos – dvi žvaigždės, šešiakampė Dovydo ir raudona penkiakampė, atpažįstama kaip bemaž universalus komunistų simbolis, ir prierašas – „Šalin rankas nuo Lietuvos Laisvės kovų didvyrių“.

Kaip nutiko, jog žydai imti tapatinti su „komunizmo šmėkla“ 19 a. pab. ir 20 a. pirmosios pusės Europoje, o sugretinimas dešimtmečius liko gyvybingas?

„Bolševizmas kaip ideologija Vakaruose dažnai sietas su nestabilumu, nenuspėjamumu, destrukcija. Taip pat ir antisemitizmo tradicija, tiek ikimoderni, tiek modernioji, tapatino žydus su tais pačiais dalykais – svetimumu nusistovėjusioms taisyklėms ir vertybėms“, – LRT.lt sako Vytauto Didžiojo universiteto istorikas dr. Linas Venclauskas. Bet reiškinio istorija ilga ir gerokai komplikuota.

Nuo revoliucijos nešėjų iki pavojingų kosmopolitų

Kaip rodo Yuri Slezkine`o knygoje „Žydų šimtmetis“ pateikiama statistika, 20 a. pradžioje iš apytikriai 8,7 mln. Europos žydų maždaug 5,2 mln. gyveno Rusijos imperijos žemėse, daugiausia rytinėse. Nors dažnai įsitvirtinę kaip svarbūs miestų bei miestelių prekybininkai ir amatininkai, žydai ne kartą tapo didesnių ar mažesnių pogromų taikiniais dar prieš tai, kai kas nors bent žodžiu buvo girdėjęs apie nacionalsocializmą.

Pastarojo dar nebuvo, bet jau būta pogromų Kišiniove 1903 m. ar Odesoje 1905 m. Tokiomis sąlygomis anticarinėms nuotaikoms bei radikalių permainų lūkesčiams tarp žydų buvo nesunku plisti.

„Žydišką tapatybę turinčio visuomenės segmento aktyvesnis prisijungimas prie bolševikinės revoliucijos galėjo būti motyvuotas ir tuo, kad carinės Rusijos sistemoje antisemitizmas buvo gana ryškus. Lenino bendražygiai, dar prieš bolševikams paimant valdžią, ne kartą bausti už kontrrevoliucinę veiklą, pats Leninas, kaip žinia, irgi buvo ištremtas į Sibirą. Ir jeigu tarp revoliucionierių būdavo žydiškos kilmės žmonių, jie dažnai iš carinio represinio aparato susilaukdavo beveik dvigubai griežtesnių bausmių, jiems siūlytos atšiauresnės tremties vietos“, – sako L. Venclauskas.

Norint sugretinti, patogu prisiminti buvo ir Karlo Markso iš dalies žydiškas šaknis, kurių jis, tiesa, išsižadėjo. „Jeigu norėjai tapti Markso mirtinu priešu, reikėjo priminti jam žydiškas šaknis ir jis tikrai atskirtų tave visam gyvenimui“, – teigia VDU dėstytojas.

1917 m. bolševikų perversmas Rusijoje bei trumpalaikiai socialistiniai eksperimentai Bavarijoje (1918 m.) ir Vengrijoje (1919 m.), kai valdžią paėmė radikalūs kairieji, baugiai stebėti Europoje. Šių įvykių epicentre atsidūrė ne vienas žydas – be jau minėto L. Trockio Rusijoje, čia svarbiomis figūromis buvo Grigorijus Zinovjevas ir Lazaras Kaganovičius, Vokietijoje tai buvo Karlas Radekas, Rosa Luxemburg ir Eugene`as Levine`as, o atitinkamai Vengrijoje – Bela Kunas, Otto Korvinas, Tiboras Szamuelly ir kiti.

Istorikas Orlando Figesas pateikia skaičius, kad tarp 38 socialistinės 1919-ųjų Vengrijos liaudies komisarų žydų buvo 30. Nuosaikūs žydai į politines aktualijas taip pat reagavo. Pešto izraelitų kongregacija, tuo metu svarbiausia „liberali“ Vengrijos žydų bendruomenė, viešai deklaravo, kad šie žmonės „beveik be išimčių išdavė pirmiausia savo religiją, o po to ir tėvynę“.

Komunistams nesimpatizuojantiems žydams reikėjo atremti ir tai, kuo tikino išeiviai iš Rusijos imperijos, tokie kaip Alfredas Rosenbergas, vėliau tapęs žinomu nacių ideologu. „Nuo 1917-ųjų iki 1918 m. vasario apkeliavau Rusiją nuo Petrogrado iki Krymo. Kur tik pasirodė bolševikai, 90 iš 100 buvo žydai“, – rašė jis, knygoje „A Specter Haunting Europe“ cituojamas Paulo Hanebrinko. Tačiau jei 1917 m. A. Rosenbergas būtų susitikęs su bolševikų Centro komiteto nariais, sakydamas tiesą jis būtų turėjęs pripažinti kitokį vaizdą – iš 31 veikėjo žydų jame buvo šeši.

Santykinai didesnis žydų raštingumo procentas buvo viena iš priežasčių, kodėl žlugus carinei sistemai jie galėjo gana sėkmingai įsitraukti į įvairų administracinį darbą ar siekti politinės karjeros. Visgi kai kuriose institucijose, skaičiuojant nuo bendro gyventojų skaičiaus, būta dar didesnių disproporcijų. Pasak Y. Slezkine`o, represinių struktūrų pirmtakės Ypatingosios Komisijos sudėtyje 1920 m. latviai sudarė 52,7 proc. visų čekistų vadovaujamosios grandies pareigūnų ir 35 proc. viso Maskvos YK aparato.

Antrojo pasaulinio karo metais nacių Vokietijoje ir jos okupuotuose kraštuose antisemitizmas pranoko viską, ką iki tol buvo tekę patirti žydams. Jų propagandoje sutilpo ir iš pažiūros prieštaringi pasaulėvaizdžiai – esą žydai yra ir bolševikinės revoliucijos pirmeiviai, taigi antikapitalistai, ir godūs, pasaulio šalių lyderius už vadelių tampantys pramonininkai bei bankininkai, kaip garsioji Rotschildų šeima.

„Prieštara yra, jeigu žiūri analitiškai ir kritiškai. Kita vertus, į sąmokslo teorijos šabloną, kad kažkas kenkia, nori užvaldyti, siekia manipuliuoti, gali įdėti tinkamus turinius. Auditorijai buvo bandoma daryti įtaką tiek vienu, tiek kitu rakursu – žydus vaizduoti kaip bolševizmo šalininkus, kas sustiprėja ir įsigali prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, bet iki tol nacių propagandai palankiau žydus buvo vaizduoti kaip kapitalistus išnaudotojus“, – aiškina L. Venclauskas.

VDU istorikas pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų Sąjungoje politiniu lygmeniu antisemitizmo netrūko, tačiau kurį laiką jis maskuotas.

„Po Antrojo pasaulinio karo, arba tiksliau – po Izraelio valstybės sukūrimo, tas maskavimasis dingo ir žydai sovietinėje propagandoje pasirodo kaip tie patys išnaudotojai, kapitalistai, pavojingi visuomenei manipuliatoriai. (...) Tuo metu neigiamas konotacijas turėjo žodis „kosmopolitas“ – bešaknis, bejausmis, be įsipareigojimų. Jis dažnai naudotas kaip keiksmažodis žydų atžvilgiu“, – kalbėjo L. Venclauskas.

„Didelių skerdynių pirmas aktas“

5 deš. pabaiga vėlesnius istorikus paskatino diskutuoti, ar pats Josifas Stalinas buvo antisemitas. Esama gana asmeniškų istorijų apie jo požiūrį į žydus, pavyzdžiui, jog diktatoriaus dukrai Svetlanai įsimylėjus šios tautybės jaunuolį, J. Stalinas paskelbė jį esant britų agentu ir asmeniškai pasirūpino, kad šis atsidurtų ištremtųjų į SSRS šiaurę sąraše. Visgi praėjus metams Svetlana susituokė su buvusiu klasioku Grigorijumi Morozovu – taip pat žydu.

Kalbama, jog dukros pasirinkimu J. Stalinas ir šįsyk patenkintas nebuvo, su žentu susitikti atsisakė, tačiau santuokai kelio neužtvėrė. Nežinia, kiek rimtai, o kiek juokaudamas, tačiau jis esą ir pats mėgęs Svetlanai sakyti, kad vyrą jai „įtaisė sionistai“. Nepaisant to, ką privačiai manė diktatorius, vėlyvieji jo valdymo metai pasižymėjo aršia kampanija prieš „valstybės priešus“, jos aukomis dažniausiai tapdavo žydai, kaip tariami Vakarų šalių agentai.

1948 m. buvo išformuotas Antifašistinis žydų komitetas, karo metais kaip ir analogiški moterų, jaunimo, mokslininkų ir slavų komitetai mezgęs kontaktus Vakaruose, turėjęs užduotį ieškoti politinės ir finansinės paramos kariaujančiai Sovietų Sąjungai. Per artimiausius metus po išformavimo nuteistas ne vienas šio komiteto narys ar su juo susijęs asmuo.

Manoma, kad J. Staliną erzino Komiteto įtaka ir iniciatyvumas, pavyzdžiui, idėja sukurti „žydų respubliką“ Kryme, kuria mėginta įtikinti SSRS vadą. Esama versijos, kad J. Stalino nusiteikimas prieš Komitetą ir Sovietų Sąjungos žydus sustiprėjo Izraelio delegacijos vizito Maskvoje metu 1948-ųjų rugsėjį. Pasak liudijimų, delegatai, tarp jų būsimoji premjerė Golda Meir, sutikti euforiškai – minios lydėjo ją gatvėmis, skambėjo proizraelietiški šūkiai.

Kitas pažymėtinas įvykis SSRS antisemitizmo istorijoje pažymėtas 1953 m. sausio 13-osios data. Laikraštis „Pravda“ tądien išspausdino straipsnį apie esą išaiškintą medikų, bendradarbiavusių su JAV žydų organizacija, planą numarinti SSRS vadovybę. Suimti 37 asmenys, dalis jų – žydai.

Antisemitinės kampanijos būta ir Lietuvoje, šį reiškinį nagrinėjęs istorikas dr. Justas Stončius mini, kad 1953 m. vasarį LSSR MGB vadovas informavo Antaną Sniečkų, kad žydai ir su respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybe susiję lietuviai kalti dėl blogo sovietinių veikėjų gydymo, jiems inkriminuotas blogas rašytojų Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries gydymas. Toks propagandinis braižas jau buvo išmėgintas – dėl įtakingo politinio biuro nario Andrejaus Ždanovo tariamo numarinimo 1948 m. taip pat kaltinti medikai, tuo metu Maskvoje sklido sąmokslo teorijos ir isteriški gandai dėl kūdikių marinimo.

J. Stončius vardija, jog dar prieš „daktarų bylą“ laikraštyje „Tiesa“ publikuota eilė straipsnių, kuriuose žydų tautybės asmenys kaltinti darbo sabotavimu gamyklose, socialistinės nuosavybės grobstymu, neva sąmoningu įrenginių „Lelijos“ gamykloje gadinimu ir panašiomis antivalstybinėmis veiklomis.

Vytauto Didžiojo universiteto istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis sako, kad 1947 m. miręs P. Cvirka trafaretiškai atitiko valstybės priešų aukos vaizdinį.

„Kodėl Cvirka? Todėl, kad Sovietų Sąjungoje kaltinta, kad gydytojai-nuodytojai nužudė rašytoją numeris vienas Maksimą Gorkį, Rašytojų sąjungos įkūrėją ir Stalino bendražygį. Kad Gorkis pusės plaučių nebeturėjo ir kita pusė tik per stebuklą veikė, tai smulkmena, bet po 10 metų padarė auką – neva žydai nuodytojai nužudė inteligentijos šviesulį. Tokios analogijos reikėjo ir Lietuvoje. Ir Gorkis, ir Cvirka buvo Rašytojų sąjungų pirmininkai, tai visiškai tiko“, – LRT.lt sakė K. Antanaitis.

Be to, Kaune, kaip ir Maskvoje, būta gandų apie esą „nugydytus“ vaikus, sako jis. Tokius kaltinimus mesti buvo lengva ir dėl to, kad sveikatos apsaugos sistema pokariu buvo paralyžiuota, trūko ir specialistų, ir vaistų, ir visavertės mitybos bei medicininio inventoriaus.

Žydams metami kaltinimai ardomąja veikla neretai turėjo ir potekstę, esą tai daroma Vakarų valstybių iniciatyva, tad K. Antanaitis svarsto, jog šie įvykiai galėjo tapti pretekstu karinei konfrontacijai tarp valstybių.

„Kas svarbu, tai pėdsakas, jog per žydus Jungtinės Amerikos Valstijos bando nužudyti Sovietų Sąjungos vadovus. Galime prisiminti, kad nuo to kilo Pirmasis pasaulinis karas, kai serbų generalinio štabo padalinys apginklavo „Juodosios rankos“ teroristus, vienas iš jų nužudė erchercogą Ferdinandą, kuris tuo metu dar nė nebuvo valdovu. Pagal tarptautinę teisę tai laikyta pakankamu pretekstu karui ir tas karas, matyt, būtų kilęs ir anuomet – Stalinas jautėsi, kad gali pradėti ir būtų jį pradėjęs. Tai buvo didelių skerdynių pirmas aktas, galima tuo neabejoti. Sovietų Sąjunga turėjo pranašumą branduolinio ginklo srityje, konkrečiai – vandenilio bombą, be to, Vakarai prastai pasirodė Korėjoje. Stalinui atrodė, kad galima smogti, bet reikėjo preteksto“, – kalbėjo K. Antanaitis.

Visgi tų pačių metų kovo pradžioje, kol buvęs ilgametis jo asmeninis gydytojas Vladimiras Vinogradovas muštas Lubiankos kalėjime, mirė pats J. Stalinas. Taip baigėsi ir antikosmopolitizmo kampanija, ir žydų engimas, o naujoji Sovietų Sąjungos vadovybė tais pačiais metais paneigė daktarų sąmokslą. Kuriam laikui pirmuoju asmeniu valstybėje tapęs Lavrentijus Berija atšaukė Maskvoje pradėtą bylą, iš kalėjimų paleisti su ja susiję asmenys, tačiau apšmeižtųjų reabilitacija buvo tik dalinė.

„Iš Lidijos Timašuk, dėl kurios skundo byla prasidėjo, buvo atimtas valstybinis apdovanojimas, suimtuosius, įskaitant tuos, kurie kankinami prisipažino, paleido. Kampanija buvo nutraukta kaip kirviu nukirtus. Centrinėje spaudoje nustota rašinėti antižydiškus straipsnius ir piešti karikatūras, bet visuomenei aiškinimo nebuvo. Sovietų Sąjungoje mažai rūpėjo, ką visuomenė galvoja, – juk neaiškino, kodėl paktas su Hitleriu pasirašytas ar kiti sprendimai“, – pasakojo K. Antanaitis.

Tačiau mėnesius trukusi propagandinė kampanija be pėdsako neišnyko, sako K. Antanaitis, ji „prisidėjo prie iš anksčiau likusio neigiamo požiūrio“.

„Kur nors Rusijos gilumoje tai galbūt ne taip svarbu, bet Lietuvoje juk dar visai neseniai buvo vykęs Holokaustas“, – sakė istorikas.