Pasaulyje

2020.07.14 21:30

Pokyčių vėjas, drebinantis Baltarusijos režimo pamatus: bet kas kitas, tik ne Lukašenka

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.07.14 21:30

Daugiau nei ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdančio Aliaksandro Lukašenkos politinė ateitis dar niekada nebuvo tokia miglota. Nors pagrindinius konkurentus artėjančiuose prezidento rinkimuose jis eliminavo, tikėtina, kad bet kuris iš kitų keturių antradienį įregistruotų kandidatų susišluos daug protesto balsų.

Ar Baltarusijoje gresia sukilimas? Apie tai – politologas Vytis Jurkonis ir Europos humanitarinio universiteto komunikacijos vadovas Maksimas Milta.

Dienos tema. Baltarusijoje bręstantys pokyčiai: dabar formulė – „bet kas kitas, tik ne Lukašenka“ (su vertimu į gestų k.)

– Iki šiol A. Lukašenka prieš rinkimus, per rinkimus ir po rinkimų tvarkėsi labai panašiai kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas: nepriklausoma žiniasklaida būdavo užgniaužiama, politiniai oponentai įkalinami arba jiems metami kokie nors kaltinimai ir truputėlį žongliruojama skaičiukais. Šį kartą, ko gero, A. Lukašenkos tai nebeišgelbės.

V. Jurkonis: Atrodo, kad protesto nuotaikos yra gerokai stipresnės negu anksčiau. Iš tikrųjų sociologiniai duomenys rodo, kad daugiau negu 50 procentų piliečių nori permainų, o ne įprasto stabilumo. Ankstesnė formulė buvo „kas kitas, jeigu ne Lukašenka“, dabar formulė yra „bet kas kitas, tik ne Lukašenka“. Suprantama, režimas dar turi pakankamai įrankių, ir mes matėme ir represijų, ir suimamus žurnalistus, ir blogerius, tai ta represijų mašina jau įjungta ir pagrindinis klausimas, kas bus priekyje: ar žmonių mobilizacija, ar represijos. Kol kas režimas stengiasi represiniu aparatu gniuždyti protesto nuotaikas. Ir šiandien matysime iš protestų, kuriuos lyg ir paskelbė bent dalis blogerių. Kalbama apie kelias dešimtis tūkstančių žmonių šaukimų išeiti į gatves, taigi, klausimas, ar ta mobilizacija vis dėlto neišsigąs buvusios represijų bangos.

– Na, iš esmės visas A. Lukašenkos režimas laikėsi ant trijų pagrindinių ašių: ką mes kalbam, visuomenės populiarumas, kurio jis netenka, nes, pagal neoficialias apklausas, maksimaliai penktadalis gyventojų jį remia, o šiaip 3–6 proc. Tos ašies neliko. Antra atrama buvo Kremlius, bet po to, kai Minskas atmetė visus pasiūlymus, tos gilesnės integracijos santykiai su Maskva nėra ypač geri. Na ir trečia ašis – patys politikai, šalies elitas. Ir, pavyzdžiui, premjero Sergejaus Rumaso nušalinimas yra ženklas ir patvirtinimas, kad jo liberalios ekonominės pažiūros artimesnės šiandien neregistruotam Viktorui Babarykai negu A. Lukašenkai. Ar netekus visų trijų pagrindinių ašių tas režimas iš tikrųjų gali išsilaikyti, Maksimai?

M. Milta: Aš pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad natūralu, jog Baltarusija keičiasi. Ir neišvengiamai režimas taip pat yra priverstas keistis. Natūralu, visada kyla noras palyginti šiuos rinkimus su, sakykime, 2010 metų rinkimais arba su 2006 metų, arba su 2015 metų rinkimais. Deja, jie nepritraukia daugelio dėmesio, nes iš tikrųjų mes nematėme nei mobilizacijos, nei kažkokių perteklinių represijų. Tačiau verta pripažinti, kad ekonominė situacija Baltarusijoje pasikeitė. Mes matome, kad ypač valdžios bejėgiškumas COVID-19 pandemijos akivaizdoje yra vienas variklių, kodėl didesnė dalis pilietinės visuomenės negu įprastai yra įsitraukusi į rinkimų procesą. Drauge mes matome, kad ir tarp kandidatų yra rimtų pokyčių. Kalbame ne tik apie tuos, kurie šiandien buvo įregistruoti oficialiai, bet iš principo apie rinkimų kampanijos favoritus. Ankstesniais metais tai buvo vienų ar kitų nepriklausomų politinių partijų atstovai arba bent jau jų deleguoti atstovai, o šiuo atveju mes matėme, kad tiek V. Babaryka, tiek V. Cepkala, tiek visi kiti kandidatai nėra kažkokių politinių partijų ar judėjimų atstovai. Jie atstovauja kitai nuomonei ir tą reikia imti domėn. Be to, šiandien vyko Baltarusijos ir Rusijos Vyriausybių posėdis. Be jokios abejonės, gilesnės integracijos klausimas bus keliamas iš naujo. Mano manymu, šiuo metu V. Putino režimas suteikia A. Lukašenkai tam tikrą laikotarpį susitvarkyti su rinkimais, tačiau po rinkimų šitas klausimas niekur nedings iš darbotvarkės. Todėl taip, Baltarusija keičiasi, drauge su tuo režimas priverstas keistis, tačiau vienintelė strategija, kurią gali taikyti režimas, yra išskaidyti mobilizaciją. Mes matome, kad pagrindiniai blogeriai buvo sulaikomi gegužės, birželio mėnesį. Liepos mėnuo skirtas V. Cepkalos ir V. Babarykos elektoratui, kaip nors jį demobilizuoti. Ir paskui rugpjūčio mėnesį vyks patys rinkimai. To nebuvo anksčiau, anksčiau viskas vyko būtent rinkimų dieną ir po jos.

– Iš tiesų vieną, ketvirtą, atramą A. Lukašenka, matyt, turi ir ją gali pasinaudoti po rinkimų – tai yra saugumo pajėgos. Matyt, karinės pramonės vadovo Ramano Galovčenkos paskyrimas premjeru vėlgi yra signalas, kad kariuomenė ir saugumas turės visišką veiksmų laisvę. Ar tai galima suprasti kaip pasiruošimą malšinti protestus bet kokiomis priemonėmis?

V. Jurkonis: Baltarusijos ekspertai iš principo ir konstatuoja, kad pasirinktas jėgos scenarijus nieko daug neišsigalvojant. Tai, ką šiandien matėme – kandidatų neva registravimą ar neregistravimą, iš principo yra laiko vilkinimas ir tam tikras iliuzijos sudarymas: mes dar ilgai svarstysim, kas čia įvyko, kokius šansus turi Tichanovskaja... Tai yra bandymas laimėti laiko, o rinkimų finišo tiesiojoje bus tas jėgos scenarijus, kai didžioji dalis Europos jau atostogaus ir galbūt Baltarusijos klausimas nebebus dėmesio centre, kaip kartais dabar gali atrodyti. V. Cepkala apeliavo lyg ir daugiau į valdininkus, V. Babaryka – daugiau į verslą, į jaunimą, S. Tichanovskis, Tichanovskajos vyras, žymus blogeris, labiau apeliavo į regionus, tuos žmones, į tą A. Lukašenkos buvusią palaikymo bazę, ir iš to matome Baltarusijos režimo nerimą. Tik reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje mes dažnai blaškomės arba esame įkalinti dviejų dichotomijų: arba Vakarai, arba Rusija ir arba Lukašenka, arba opozicija. Tai iš tikrųjų Kremlius, šiaip ar taip, į A. Lukašenką yra investavęs pakankamai daug ir nėra suinteresuotas didžiuliais pokyčiais Baltarusijoje, nes kokį tai signalą siųstų Rusijos visuomenei? Taip, šiek tiek paspirginti padus A. Lukašenkai norisi, norisi mažinti savo kaštus, subsidijas. Bet iš principo interesų dideliems pokyčiams nėra ir dėl to čia sąmokslo teorijoms, o už kurio iš kandidatų slypi Kremliaus ausys, aš nebūčiau linkęs akcentuoti. Bet ta kita dichotomija, opozicija ar A. Lukašenka, man atrodo, mes pametėme iš akių didžiulę galybę Baltarusijos piliečių, pilietinės visuomenės, nes net kai su mūsų politikais kalbame, sako: „Taip, taip, pilietinė visuomenė – tai opozicijos kandidatai.“ Ne, opozicijos kandidatai nėra lygu pilietinei visuomenei ir tai, kas protestavo ar rinko parašus už alternatyvius kandidatus, mes kalbame apie jaunus hipsterius, apie aplinkosaugos aktyvistus, apie žmones bendrai, kurie nori pokyčių ir, kaip sakiau, pokyčių, visų pirma A. Lukašenkos asmenyje, kad A. Lukašenkos tiesiog nebūtų.

– Maksimai, jūs pirmasis paminėjote 2006-ųjų, 2010-ųjų ir 2015-ųjų rinkimus. Po 2006-ųjų ir 2010 metų Europos Sąjunga įvedė griežtas sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimų, dėl susidorojimo su politiniais oponentais Baltarusijoje. Po 2015 metų rinkimų, kurie praėjo ganėtinai taikiai, tos sankcijos buvo panaikintos, net ir santykiai su Briuseliu tapo šiek tiek šiltesni. Ar sutinkate su Vyčiu, kad po šių rinkimų Europa tiesiog atostogaus ir vėl duos Minskui laisvę tvarkytis, kaip tvarkėsi iki šiol, po ankstesnių rinkimų, be sankcijų?

M. Milta: Viskas priklauso nuo to, ką mes pamatysime rugpjūčio 9 dieną, kokį jėgos resursų panaudojimą iš valdžios pusės. Kiek režimas bus desperatiškas, norėdamas bet kokia kaina užtildyti visą visuomenę, ne tik pilietinę visuomenę, bet plačiąja prasme. Mes matome, kad pagrindiniai blogeriai yra sulaikyti. Režimas nori pašalinti bet kokių alternatyvių komunikacijos kanalų aktyvumą. Drauge su tuo visiems naujienų portalams buvo uždrausta rengti apklausas, nes jos buvo prilygintos sociologiniams tyrimams, kuriems reikia gauti atitinkamą leidimą. Todėl natūralu, kad informacinis laukas yra valdžios dėmesio centre. Daugelis Baltarusijos aktyvistų pažymėjo, kad jie nori išeiti į gatves. Kandidatų štabai paminėjo, kad jie duos ieškinius į Aukščiausiąjį Teismą, bet mes visi suprantame, kad šalyje, kur šiandien Centrinės rinkimų komisijos pirmininkė ponia Jermošina atsisakė registruoti kandidatą V. Babaryką rašto pagrindu, ne teismo nuosprendžio pagrindu, ne kaltinamuoju aktu, bet rašto pagrindu, kuris buvo gautas iš Valstybės kontrolės komiteto, kuriame buvo sakoma, neva kandidatas V. Babaryka dalyvavo pinigų plovimo schemose ir taip toliau. Ir tai buvo pagrindas pašalinti kandidatą, kuris pateikė daugiau negu 300 000 parašų iš rinkimų kampanijos. Mes kalbame apie tokio masto ne tik biurokratijos įsitraukimą, bet apskritai režimo veiksmą. Europos Sąjungos kontekste yra šalių, kurios pritaria glaudesniam dialogui su Baltarusija dėl ekonominių interesų, bet drauge verta paminėti, kad sankcijos yra vienintelis būdas parodyti režimui, jog jis negali netoleruoti žmogaus teisių ir kad teisinės valstybės principai turi kažkaip atsirasti Baltarusijoje.