Pasaulyje

2020.03.26 18:59

Kinija įkalina ir kaimynus – Kazachstanas tyli, kol žmonės dingsta be žinios

„Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.03.26 18:59

Kai iš sostinės Nursultano pasklido žinia, kad nė vienas kazachas nėra kalinamas Kinijos šiaurės vakaruose esančio Sindziango regiono „perauklėjimo“ centruose, tie, kas tuo nepatikėjo, ėmė ieškoti organizacijų, galinčių padėti surasti jų artimuosius.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ originalus kūrinys.

Paramą jiems pasiūlė žmogaus teisių grupė „Atazhurt Eriktileri“ („Tėvynės savanoriai“), įsteigta 1991 m. Kazachstanui atgavus nepriklausomybę vykdytos repatriacijos programos metu iš Sindziango regiono atsikėlusių etninių kazachų.

Prieš dvejus su puse metų Kinijai iš esmės pakeitus savo politiką etninių mažumų – pirmiausia, musulmonų – atžvilgiu, buvo išskirta tūkstančiai šeimų.

Kinijoje gyvenančių kazachų, kurių tūkstančiai buvo per prievartą uždaryti perauklėjimo stovyklose, likimai iliustruoja kur kas didesnio masto kampaniją, nukreiptą prieš Sindziange ir kituose šalies regionuose gyvenančius musulmonus, pirmiausia, uigūrus, bet taip pat uzbekus, kirgizus ir hujus (Kinijos etninius musulmonus).

Kinija aiškina, kad stovyklos skirtos profesiniam rengimui ir mokymui. Nepaisant tūkstančių buvusių kalinių liudijimų, ji neigia, kad šiuose centruose su žmonėmis blogai elgiamasi.

Spalį, netrukus po to, kai Kazachstano užsienio reikalų ministras Muchtaras Tileuberdi paskelbė, kad kontraversiškose Kinijos stovyklose „[etninių] kazachų nėra“, keletas su Sindziangu besiribojančios Almatos srities gyventojų atvyko į „Atazhurt Eirktileri“ biurus ir papasakojo savo istorijas.

Dingo be žinios

„Atvykau dar kartą papasakoti apie savo sūnų, – su ašaromis akyse kalbėjo Taldykorgane gyvenanti Nauatkhan Zhaqyp. – Gal atsiras asmuo, kuris mane išgirs, supras, ką jaučiu.“

Gyvulių ūkį turėjęs moters trisdešimtmetis sūnus Zheniskhanas Zhanbyrbai buvo pagrindinis didelės šeimos maitintojas. Iš Kinijos į istorinę tėvynę persikelti nusprendę Z. Zhanbyrbai tėvai ir mokyklinio amžiaus sūnus įsikūrė Almatos srityje.

„Jis mums nupirko namą, o 2017 m. grįžo į Kiniją su kažkokiais reikalais, – pasakoja N. Zhaqyp. – Ir dingo be žinios.“

Galiausiai šeima priėjo išvadą, kad Z. Zhanbyrbai buvo nugabentas į „politinę perauklėjimo stovyklą.“

Moters teigimu, jų giminės Sindziange nenoriai kalba apie regione susiklosčiusią situaciją. Jie per daug neatvirauja, pasakoja apie kasdienius dalykus, pavyzdžiui, sveikatą.

„Jie kalba užuominomis, bijo kažką pasakyti atvirai,“ – sako ji.

Moters žodžiais tariant, realybė Kinijoje tokia, kad ten gyvenantys kazachai bijo bendrauti su giminėmis iš Kazachstano, nes rizikuoja pakliūti į perauklėjimo stovyklas.

„Per didelius vargus mums pavyko išsiaiškinti, kad sūnus nuteistas 6 metams,“ – sako N. Zhaqyp. – Mūsų marti ir jauniausias vaikaitis vis dar gyvena Kinijos kaime. Vienas Dievas žino, kaip jie ten verčiasi. Vyriausias vaikaitis gyvena su manimi, jis mokosi. Gyvename iš man Kazachstane mokamos pensijos.“

Nieko negaliu padaryti

Sultanas Saulebekas iš Kinijos į Kazachstaną persikėlė 2013 m. Netrukus paskui jį atsekė ir brolis, tačiau jų tėvai liko Sindziange.

Jie sulaukia žinių iš motinos, kuriai šiuo metu taikomas namų areštas, tačiau nuo pat 2017 m. nieko negirdėjo iš šiuo metu 75 metų amžiaus tėvo.

„Man širdis plyšta pagalvojus apie tėvą Sultaną Aqyną ir motiną Gulsinai, likusius gyventi Mazaro kaime, – RFE / RF Kazachstano tarnybai sakė S. Saulebekas. – Aš nieko negaliu padaryti.“

2019 m. pabaigoje Kinijos valdžia leido broliams pasikalbėti su motina telefonu. Tačiau „tėvas prieš dvejus metus buvo išvežtas į „politinę perauklėjimo stovyklą“ ir apie jį nėra jokių žinių,“ – sako S. Saulebekas.

Kaip įsivaizduoja S. Saulebekas, jo tėvas, kuriam 2002 m. buvo pašalintas inkstas, nebevaikšto ir yra netekęs klausos. S. Saulebekas įtaria, kad jis persekiojamas dėl religinių įsitikinimų.

„2013 m. tėvas atliko hadžą į Meką, – aiškina S. Saulebekas. – Manome, kad po to juo susidomėjo Kinijos valdžia.“

Kokia tai draugystė?

Bikamal Kakenqyzy „Atazhurt Eriktileri“ biure apsilankė kartu su savo dviem dukromis. „Kinija padarė tai, ko net Dievas nesugebėjo – atskyrė mane nuo vyro,“ – kalbėjo ji verkdama.

Beveik 50 metų amžiaus Adilghazy Muqaiuly buvo sulaikytas 2017 m. liepą, vos tik peržengęs Kinijos sieną, paaiškino moteris. Ji apgailestauja, kad jos vyras nesureagavo į buvusio darbdavio kvietimą grįžti.

„Jau dvejus su puse metų jis laikomas politinio perauklėjimo stovykloje, – sako ji. – Apie jo likimą sužinojome po to, kai Kinijos valdžia grąžino jo mobilųjį telefoną ir kitus daiktus giminėms Kinijoje. Nuo to laiko daugiau nieko apie jį negirdėjome.“

B. Kakenqyzy nuomojasi butą viename iš Almatos srities kaimų. Jos jauniausia dukra, kuriai tebuvo 5 mėnesiai, kai tėvas išvyko, jo neprisimena. Vyresnėlei tuo metu buvo dveji.

Kalbėdama apie šeimą B. Kakenqyzy negali sulaikyti ašarų. Ji labai dėkinga organizacijai „Atazhurt Erіktіlerі“ už pagalbą.

Nepaisant to, kad yra Kazachstano pilietė, ji negauna vaikų išlaikymui skirtų pinigų ir negali surinkti reikiamų dokumentų.

„Vos ne kasdien girdžiu apie šių dviejų šalių draugystę, – sakė ji RFE / RL. – Kokia tai draugystė? Kodėl Kazachstano Vyriausybė negali paklausti savo „draugės“ apie mus?“

Net jei Kazachstano valdžia įsitikinusi, kad Sindziango perauklėjimo stovyklose nėra kazachų, jie žino apie problemas, su kuriomis susiduria Kinijoje gyvenantys etniniai kazachai.

Vienas iš „Atazhurt Eriktileri“ apsilankiusių žmonių atsinešė Kazachstano užsienio reikalų ministerijos raštą.

„Užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaudama su Kinijos puse, stengiasi objektyviai išanalizuoti Kinijoje savo giminaičių ieškančių kazachų skundus, – rašoma tame rašte. – Norėdami paspartinti teigiamą problemos sprendimą, pateikite išsamią informaciją apie savo giminaitį.“