Pasaulyje

2019.12.27 05:30

Linkevičius – apie darbą su Nausėda, Lietuvos vietą pasaulyje ir santykius su Baltarusija

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.12.27 05:30

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad mūsų šalies užsienio politika yra nuosekli, todėl radikalių pokyčių prezidentu tapus Gitanui Nausėdai neįvyks. Vis tik, dialogo mezgimas su Baltarusija jau prasidėjo ir gali būti naudingas. Ministras yra vienas populiariausių šalies politikų, bet išskirtiniame LRT.lt interviu teigia kitais metais kol kas rinkimuose tik balsuosiantis.

– Kokie šie metai buvo Lietuvos diplomatijai, kokias išskirtumėte pergales ir nesėkmes?

– Lietuvos situacija Europoje ir pasaulyje atrodo tikrai neblogai. Jei pažiūrėsime, pavyzdžiui, ekonomiką – „Doing Business“ reitinge Lietuva užėmė 11-ą vietą pasaulyje. Tai ne šiaip sau statistika, o didelių pastangų rezultatas. (...)

Tikslas dabar yra pasiekti, kad visokios lentelės reitingų, kurių yra ir daugiau labai pozityvių, persikeltų į realų gyvenimą ir žmonės galėtų tai pajusti. Tai čia jau mūsų visų rūpestis.(...) Manau, kad Lietuva stipriai pasistūmėjo kaip išmani šalis. Pavyzdžiui, neseniai vykusios konferencijos Vokietijoje metu, šios šalies Vyriausybė pasirinko Lietuvą kaip partnerę kalbant apie išmaniąsias technologijas, išmaniuosius miestus ir elektroninę vyriausybę, el. paslaugas ir panašius dalykus, kurie yra modernūs, šiuolaikiški ir bet koks sprendimas nelabai įmanomas be šių technologijų (...).

Kalbant apie saugumo padėtį, bendrų pastangų dėka, ir diplomatinių, ir politinių, ir kitokių, mes pasiekėme tai, kad atsirado dėmesio daugiau mūsų regiono saugumui iš mūsų sąjungininkų, negu buvo anksčiau. Ir tai teigiu pagal situaciją realybėje, o ne pagal kažkokius, galbūt, propagandinius šūkius. Kitais metais vyks turbūt didžiausios istorijoje (karinės) pratybos Europoje („Defender 2020“ – LRT.lt).

Kalbant apie mūsų sąjungininkų buvimą Lietuvoje, (turime – LRT.lt) virš 1 tūkst. priešakinės dislokacijos karių dėl NATO sprendimų, kurie yra Lietuvoje ir kur Vokietija yra pagrindinė šalis. Prie to jau pripratome, bet dar pusė tūkstančio amerikiečių karių su tankais, šarvuočiais čia bus iki pavasario, pratybas organizuos, to dar nėra buvę.

(...) Kitais metais laukia labai svarbi Ukrainos reformų konferencija, kuriai teisę surengti irgi tam tikra prasme reikėjo iškovoti ir įtikinti savo partnerius, kad mes galime tai daryti ir net gal turime tai daryti. (...)

Kalbant apie mūsų artimus kaimynus geografiškai, tačiau politiškai gal nelabai artimus – Rusiją – vieni iš nedaugelio pabrėžiame, kaip svarbu dialogą su Rusija suprasti plačiąja prasme, įtraukiant pilietinę visuomenę. Retai kuri Europos šalis gali pasigirti tokiais reguliariais, pastoviais, intensyviais ir labai kokybiškais kontaktais su Rusijos pilietine visuomene. (...)

Ir pagaliau tikrai didžiuojamės, kad pavyko mums kartu su NVO atgaivinti Sacharovo žmogaus teisių klausymus, kurie vyks kitais metais gegužę, po 35 metų pertraukos. (...)

Tas kas išsivystė, kam pasiruošėm šiais metais, matysime labai gražų tęsinį kitąmet. Kalbant apie stojimą į organizacijas, (...) ateina laikas, kai žygdarbių eilė pasibaigia ir visur jau įstojom, kur galėjome. Dabar jau reikia normaliai realiai dirbti ir kokybiškai siekti tų rezultatų. (...)

– Lietuvos diplomatai, diplomatinės misijos daug dirbo organizuojant referendumą dėl pilietybės išsaugojimo. Prezidentas G. Nausėda sakė, jog reikėtų dar kartą surengti referendumą šiuo klausimu. Ar referendumas buvo suorganizuotas sėkmingai, ar vis tik reikėtų dėl to balsuoti dar kartą?

– Ir taip, ir ne. Pirmiausiai, tikrai nemanau, kad tai buvo nesėkmė. Žinant, kokia aukšta yra referendumo įstatymo kartelė ir kaip sunku jį įvykdyti ir įgyvendinti, bei kiek paprastai žmonių ateina į rinkimus, daug kas galėjo iš anksto pasakyti, kad nieko nepavyks ir visi pralaimėsime. Bet manau, kad laimėjome ta prasme, kad labai stipri žinia, (...) pasiųsta politikams. Ignoruoti ir sakyti, kad tai nieko nereiškia, būtų neteisinga moraliai ir, tiesą sakant, teisiškai.

Bet kadangi kito sprendimo, tik keisti Konstitucijos straipsnį, nėra, todėl ir kitų variantų nelabai galima nagrinėti. Todėl turime ruoštis, jeigu reikės, ir kitam referendumui. Tol, kol laimėsim, kadangi tokia yra valia mūsų daugumos piliečių, tai absoliuti tiesa. Nepaisant visų įstatymų griežtumų, privalome tai pasiekti.

Dar dėl to manau, kad sėkmė, nes apie 3 kartus daugiau tautiečių dalyvavo šiame renginyje. Žinant, kad jų potencialiai gali būti dar daugiau, tai yra didelė pažanga. Tai dėka diplomatų darbo, intensyvios informacinės kampanijos, kartu ir pasaulio lietuvių bendruomene labai glaudžiai dirbome ir, manau, dirbsime ateityje. (...)

Esu įsitikinęs, niekam nereikia to įrodinėti, kad lietuvių pasaulyje nėra per daug. Žinote, beveik 3 mln. Lietuvoj, dar milijonas kažkur už Lietuvos ribų, tikrai nėra daug. Dabar mums per didelė prabanga skirstytis į ateivius, išeivius, mėginti atsiriboti vieniems nuo kitų ar ieškoti kažkokių skirtumų. Mes privalome ieškoti panašumų, privalome surasti, kas mus vienija. (...)

Tai štai, susivienykim iš tikrųjų, kur bebūtumėm. Gal tai nebūdinga lietuvių tautai, labiau mėgstam skaldytis, pavydėti vieni kitiems, bet laikas išgyvendinti šiuos bruožus ir suprasti, kad laikas reikalauja kitokių pokyčių, jei tikimės išlikti ir norime būti matomi gerąja prasme, (...) tai turėkime daugiau optimizmo. (...)

– Šiemet prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda. Ar jau pastebite pokyčių Lietuvos užsienio politikoje, ar jums skiriami kiti prioritetai?

– Lietuvos politika visada pasižymėjo prognozuojamumu ir nuoseklumu ir čia nėra kažkokių esminių pokyčių ir situacijų, grėsmių vertinimuose ir mūsų partnerių pasirinkime. Čia tęstinumas aiškiai matomas, o jei kažkas įžvelgia niuansus – natūralu, kiekvienas asmuo turi savo savitumų. Manyti, kad viskas bus identiška, būtų naivu.

Sakau dar kartą, esmė nesikeičia. Kiek tai bus praktiškai realizuojama, kaip tai atrodys, priklausys ne vien nuo prezidento institucijos, bet ir nuo kitų grandžių. Nuo įsiklausymo, susitelkimo ties prioritetais, nuo sugebėjimo atsirinkti, kas yra svarbiausia Lietuvai.

Kadangi pusę laiko būnu ne Lietuvoje, turiu tokią ir nelaimę, ir prabangą pažvelgti ir iš šalies. Kai pabūni pusantros savaitės kažkur kitur ir matai, kas vyksta pasaulyje, ir apie ką visi diskutuoja, grįžęs į Lietuvą kartais nustembi apie ką mes čia kalbamės tarpusavyje, dėl ko pergyvename ir į ką kreipiame dėmesį. Kartais yra labai didelis skirtumas (...).

– Vienas ryškiausių pokyčių yra pradėtas dialogo mezgimas su Baltarusija, jūsų susitikimas su šios šalies kolega Vladimiru Makejumi. Kieno iniciatyva jis vyko ir ar galime tikėtis šiltų santykių su Baltarusija, gal net valstybių vadovų vizitų?

– Skirčiau šiltus santykius nuo pragmatiškų ir praktiškų dėl paprastos priežasties – šilti santykiai yra sąjungininkais, su bendraminčiais, su kuriais kartu dalyvaujame tokiose organizacijose kaip NATO, ES. Čia, deja, taip negali būti, nes yra daug skirtumų – ir vertinimuose, ir geopolitikoje ir pan. Todėl čia kalbame ne apie šiltumą, bet apie pragmatizmą, praktiškumą.

Pernelyg sureikšmintas buvo mano susitikimas, jis ne pirmas, ne antras ir ne trečias. Aš dažnai susitinku su savo kolega, ypač Niujorke. (...)

Tai vienas iš tokių taktinių pokyčių prezidento laikysenoje, kuris, mano nuomone, labai teisingas, kad kalbantis su šia šalimi mes galime pasiekti daugiau naudos mūsų šaliai visais aspektais: ir sumažinant grėsmes, ir tiesiog mėginant, kiek tai įmanoma, pakeisti situaciją, susijusią su didžiausiu skauduliu – Astravo elektrine, kuri pašonėje jau pastatyta, nepaisant viso triukšmo ir piketų ir visokių kitokių pareiškimų emocionalių.

Ji jau pastatyta ir, tiesą sakant, 10 metų jau kaip buvo statoma, todėl turime tą realybę matyti. Noriu pabrėžti, ne susitaikyti, nes susitaikyti reikštų sutikti su tuo, kas įvyko. Ir prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, kad mes nesutinkame su šia elektrine ir sieksime, kad jos nebūtų. Tačiau mažinti galimą žalą, kuri gali būti, jei ji pradės veikti. (...)

Privalome matyti ir geopolitinį kontekstą, kokį spaudimą ta šalis patiria iš kito Rytų kaimyno. Kaip vyksta integracija tos šalies jau 20 metų. Čia mes irgi matome bendrų interesų, norime, kad ta šalis išliktų nepriklausoma, kiek tai įmanoma, suvereni, tai ir mūsų nacionaliniai interesai.

Turime daug problemų, kurioms užmerkti akis nebūtų išeitis. Tos problemos neišnyktų savaime. (...) Į tai atkreipiame ir savo kaimynų, sąjungininkų dėmesį – štai, žiūrėkite, esame šalia valstybės, kuri yra stipriai integruota į Rusijos Federaciją, tačiau tam tikromis pastangomis mėgina išlikti suverenia ir turime, kiek tai įmanoma, savo pastangomis prie to prisidėti. Nesikalbant labai sunku būtų tą padaryti (...).

– Kalbant apie Astravo AE, atrodo, kad Lietuvai nepavyksta įkalbinti savo kaimynų, sąjungininkų nepirkti elektros, ar tai nėra Lietuvos diplomatijos nesėkmė?

– Nereikėtų visko nurašyti diplomatams. Visada lengva tai padaryti – kai sėkmė, tai visų, o kai nesėkmė, tai jau diplomatų.

Ne, čia mūsų bendras rūpestis ir galvos skausmas. Tiesą sakant, nesutikčiau, kad taip jau visai nesiseka. Mūsų kaimynai lenkai yra aiškiai pareiškę, kad nepirks tos elektros, kiek tai įmanoma. Ir mes esame priėmę įstatymus ir neketiname jų keisti.

Tikrai dirbame intensyviai su ES institucijomis ir norime, kad mūsų laikysena būtų tokia, kurią suprastų mūsų sąjungininkai. Noriu pabrėžti, kad jei bus pernelyg radikali, tokia nelabai praktiškai įgyvendinama, nerasime palaikymo savo sąjungininkų. O norime, kad jie įsitrauktų į šį procesą, kiek tai įmanoma. Kad tai realiai būtų, o ne vien žodžiais, ES rūpestis – saugumo reikalai, standartų laikymasis, įstatymų laikymasis. Tą ir siekiame daryti ir nemanyčiau, kad taip jau blogai sekasi.

Kiek tai duos rezultatų, čia kitas klausimas. Stengsimės tą daryti, bet tai nėra paprasta. Objektas yra statomas kitoje valstybėje, kuriai negalioja ne tik Lietuvos, bet ir, tiesą sakant, jokie kiti įstatymai ir tarptautinės teisės normos taip pat gana selektyviai taikomos.

– Minėjote santykius su Lenkija, atrodo, kad jie jau yra šilti, kiek prie to prisideda asmeniniai lyderių ryšiai ir ar santykių neužtemdys vėl iškilusios senos problemos, pavyzdžiui, dėl pavardžių rašybos?

– Tos problemos niekur neišnyko. Ar jos iškils, ar ne, sunku pasakyti, bet jei nieko nedarysime, jos iškils kada nors. Šiuo metu esame geruose, kaip niekada, santykiuose ir toks pakilimas, kokio dar niekada turbūt nebuvo. Ženklus pavyzdys buvo (1863–1864 m. sukilimo vadų – LRT.lt) Sierakausko, Kalinausko laidotuvės, kurias mes kartu su Lenkija organizavome.

Vilniaus oro uoste buvo 3 valstybiniai lėktuvai iš Lenkijos, garbės sargybos kuopa ir t.t., niekada taip nėra buvę. Tas parodė, kaip mes kartu galime paminėti ir tam tikras istorines sukaktis, ir pagerbti didvyrius, brangius ne tik mūsų tautoms, bet ir platesniame regiono kontekste.

Galime ir privalome tai išnaudoti. Kai turime tokius gerus santykius, galime spręsti ir kitas problemas, kurios yra įsisenėjusios ir sunkiai juda į priekį. Tai priklausys jau nuo mūsų politinės valios. Ar bus kitaip, sunku man dabar pasakyti, šiuo metu yra taip, kaip yra – ir yra gerai. Išnaudokime tą situaciją tam, kad išspręstume tai, kas įsisenėję, kaip jūs sakote.

Tai, manau, abiejų pusių reikalas. Jei kalbame apie tautines mažumas, jų situaciją, tai mes visada labai nuosekliai prisimename, kad yra ir tautinė mažuma, gal ne tokia skaitlinga ir ženkli, bet ir lietuvių Lenkijoje – Seinuose, Punske – kurie taip pat turi problemų ir kultūros, ir švietimo srityje (...).

– Po gruodį vykusio NATO viršūnių susitikimo, Aljansas paskelbtoje deklaracijoje pirmą kartą įvardino Rusijos grėsmę, prie to prisidėjo ir Lietuva. Kita vertus, šiemet pirmą kartą įvyko šnipų mainai tarp Lietuvos ir Rusijos, tad ar valstybių, ar viso Aljanso ir Rusijos santykiai keičiasi, nes prieš susitikimą kai kurie lyderiai pasisakė apie šiltesnių santykių su Rusija poreikį?

– Šiltesni santykiai nuolat yra kartojama kaip siekiamybė, noras. Sunku paneigti, visi nori turėti šiltesnius santykius, bet jie turi turėti kainą, sąlygas ir prielaidas. Čia yra situacija, kad kita šalis irgi turi rodyti ženklus realybėje, o ne retorikoje, kad tuos santykius nori gerinti.

Jei toliau tęsis tokia politika, kaip Kryme, kaip Donbase, tuos santykius bus sudėtinga pagerinti. Todėl ir NATO deklaracijoje, kuri trumpa, joje mažai žodžių, bet visi jie stipriai išdiskutuoti. Tai, kas ten parašyta, yra viso Aljanso nuomonė. Todėl vertinga, kad ir į Lietuvos nuomonę buvo labai stipriai atsižvelgta. Kalbant apie dialogą, apie kurį daug kas kalba, mes vis primenama, kad jam turi būti prielaidos, ir kad ta šalis turi parodyti irgi savo pasiruošimą arba bent jau norą kažką keisti.

Todėl agresyvūs Rusijos veiksmai yra paminėti kaip agresyvūs veiksmai ir buvo pabrėžta, kad Rusijos veiksmai ir turi sąlygoti, ar bus atkurtas normalus dialogas ir bendradarbiavimas. Tuo viskas pasakyta, sunku ką pridurti.

– Deklaracijoje įvardinta ir Kinijos auganti galia. Lietuvoje šiais metais Kinija taip pat yra labiau matoma, o rudenį įvyko incidentas, dėl kurio Kinijos ambasadoriui Lietuvos URM įteikė notą. Kokie yra Lietuvos ir Kinijos santykiai?

– Taip, pirmą kartą Kinija buvo paminėta šiame kontekste. Pastaruoju metu pradėjome intensyviai diskutuoti šiais klausimais visose organizacijose, ko anksčiau nebuvo. Ir tai nėra normalu, nes ši šalis turi daug ambicijų, turi didžiulį potencialą visame pasaulyje – tiek ekonomikoje, tiek gynyboje, saugume, išmaniosiose technologijose ir t.t. Todėl tam ir skiriamas dėmesys.

Lietuvoje Kinija nėra pats pagrindinis prekybos partneris, net ir tarp Azijos šalių. Bet tai nereiškia, kad turime ignoruoti šį momentą.

Turime pragmatiškus, subalansuotus santykius. Pagarbius, bet kartu primenant, kad yra tvarka, yra taisyklės, yra įstatymai, kurių reikia paisyti, nepaisant šalies dydžio. Todėl pastaruoju metu buvo visko ir nota buvo įteikta, kai, iš tikrųjų, buvo viršytos leistinos ribos diplomatams elgiantis mūsų viešoje erdvėje. Ateityje tai bus pakartota, jei to reikės.

Kalbant apie ekonomiką, turime santykius ir prekyboje, ir žemės ūkio srityje. Bet jei kalba eina apie strateginius objektus, turime įstatymą, kuriame yra tam tikri ribojimai ir ten nėra visiškos laisvės ateiti su savo investicijomis į strateginius objektus – infrastruktūrą, transportą, uostus. Ir tai yra puikiai žinoma mūsų partneriams, ir kinams.

Trumpai tariant, reikia turėti taisykles ir jų laikytis. Tokia būtų išeitis, ką mes ir kalbame diskutuodami su savo sąjungininkais apie politiką Kinijos atžvilgiu. Manau, tai yra tam tikra patirtis, kuria galime dalintis, nes ne visos šalys ją turi.

To nereikia nei pervertinti, nei nevertinti. Reikia įvertinti esamą faktą ir mėginti keistis patirtimi, gerąja praktika arba priešingai, keistis, jei turime kažkokių problemų. Ką mes dabar intensyviai ir darome tiek ES, tiek NATO. Turime ir ką pasakyti patys, nes tam tikrą patirtį jau turime.

– Minėjote, kad ateinančiais metais regione vyks didžiausios NATO karinės pratybos, kurioms vadovaus JAV. Apskritai, kaip vystosi Lietuvos santykiai su JAV ir kokie kiti diplomatiniai iššūkiai laukia?

– Pirmiausiai, turime kreipti žvilgsnį į save. Kaip buvome įpratę anksčiau, gal dabar to jau nebėra, kad kažkas mums skolingi, turi ateiti, padaryti, ir už mus apginti mus nuo visko, ir mes patys nieko neturime daryti (...).

Bet gynyba yra kaip pastato pamatas ar stogas, gali viduje daug ką veikti, bet jei pastatas sugrius, veikimas neturės prasmės. Turime labai rimtai traktuoti gynybos, saugumo klausimus, ką mes ir darome, visos politinės partijos dėl to sutaria ir to turime laikytis.

Dabar esame teisingoje pusėje. Jei prezidentas Trumpas, kurį vieni kritikuoja, kiti mėgsta, didžiausios pasaulio ekonomikos ir karinės galios vadovas pakviečia 9 prezidentus pietums, pasikalbėti apie saugumo reikalus, ne 29, o 9 ir mes tarp jų. Tai yra gerai, reiktų neiškristi iš to klubo, iš tos teisingos pusės, tęsti, ką esame įsipareigoję, tada kiti ženkliai prisidės prie to, ko mums reikia ir tai jau matome.

Ne paslaptis, kad mūsų kariniai pajėgumai nėra tiek išvystyti, kiek mūsų oponentų Rytuose. (...) Todėl tikimės daug paramos iš savo sąjungininkų. Tam, kad ji būtų, turime aktyviai dalyvauti tarptautinėje politikoje, rodyti dėmesį regionuose, kurie svarbūs mūsų sąjungininkams (...).

Turime nenukrypti nuo to kurso, nesukelti abejonių. (...) Norėčiau, kad tokie klausimai, kaip gynyba, saugumas, užsienio politika, nebūtų tarp diskutuojamų klausimų per rinkimų kampanijas. Ir kad politikai neaukotų dėl trumpalaikio populiarumo valstybės strateginių tikslų. To niekada nebuvo, turėjome tradiciją to išvengti. Tęstinumas ir prognozuojamumas mūsų politikoje visada buvo išskirtinis bruožas. Linkėčiau, kad ir ateity tas būtų.

– Kitais metais Lietuvoje vyks rinkimai, o pagal naujausius reitingus, jūs esate vienas populiariausių politikų šalyje. Kokie yra jūsų planai?

– Nesureikšminkime vertinimų, nes tai labai subjektyvus dalykas.

Planai yra tiesiog tęsti tai, ką darome. Kaip ir minėjau, turime ką veikti, turime ambicingų planų, renginių. Tęsiame tai, ką darome, stengiamės tą daryti kokybiškai. Ir, manau, tai yra svarbiausia. O visa kita antraeiliai dalykai.

– O rinkimuose dalyvausite?

– Kaip rinkėjas – būtinai. Dėl kitų – negaliu pasakyti.