Neseniai pažiūrėjau Igno Jonyno filmą „Lošėjas“. Pamačiau visuomenę, galvojančią tik apie pinigus. Pinigai yra jų veiklos motyvas. Pinigai yra pagrindinė ir vienintelė problema. Pinigai įžiebia akyse ugnelę. Pinigai yra tikėjimo šviesa. Ir narkotikas. Be pinigų niekas net nesijuokia.
Neseniai pažiūrėjau Igno Jonyno filmą „Lošėjas“. Pamačiau visuomenę, galvojančią tik apie pinigus. Pinigai yra jų veiklos motyvas. Pinigai yra pagrindinė ir vienintelė problema. Pinigai įžiebia akyse ugnelę. Pinigai yra tikėjimo šviesa. Ir narkotikas. Be pinigų niekas net nesijuokia.
Tiesą sakant, toje visuomenėje niekada niekas nesijuokia, nesvajoja ir nekuria. Net keista, kad kažkas dar gelbsti gyvybes. Ne iš pareigos, žinoma, – tiesiog darbas toks. Dar keisčiau, kad kažkas myli. Bet ar tikrai myli? Taip, du žmonės atlieka meilei privalomus ritualus, bet tai – tik nukrypimas nuo gyvenimo centro – pinigų. Deja, ta visuomenė yra Lietuva.
Jei toks lošimas iš mirties būtų inscenizuotas Anglijos sveikatos sistemoje, jis atrodytų makabriškas. Lietuvos sistemoje jis yra banali tikrovė, tik hiperbolizuota dėl efekto. Bent jau taip atrodo neįšventintiesiems į medikų luomą. Tik vienoje filmo vietoje pamatome jo simbolį – vokelį, bet jau nuo pat pradžių aišku – tai vokelių žmonės. Už šią kritiką režisieriui ir scenaristui dėkoju.
Nežinau, ar filmo pabaigą, kai pagrindinis lošimo iniciatorius pasiaukoja, kad jo moteris išgelbėtų savo vaiką, galima laikyti viltinga. Net jei ir išgelbės, toje visuomenėje gyvenimas neturi jokios prasmės, tad nėra skirtumo, ar gyventi, ar mirti. To gyvenimo bendrakeleiviai – tik ciniški lošėjai, vairuotojai-žudikai, tuščiaviduriai ir gašlūs vadovai, nuvėsę muzikantai, brutalūs butų savininkai ir abejingi medikai. Todėl nuo to momento, kai vaikas suserga mirtina liga, kiekvienas filmo judesys tarsi pasuka peilį, įsmeigtą į žmogiškumo vidurius.
Katarsio nėra, bet filmas savotiškai pagydo, nes, jam pasibaigus, tikrasis gyvenimas atrodo geresnis. Ir aš jame geresnė. Šiapus ekrano kai kurie iš tiesų myli ir padeda kitiems. Daugelis kažką kuria – kad ir šį filmą, kurį įdomu žiūrėti. Ne vien galvoja apie pinigus. Todėl nusprendžiau komentaruose nebekalbėti apie pinigus. Ir taip aišku, kad jie – problema. Yra ir kitų problemų. O jei nėra, reikia jas išrasti.
Apsidairiau aplink. Viskas pažįstama. Kasdienybė – vienoda kaip šaligatvio plytelės. Atsikeli ryte ir jau žinai, kas bus. Nebus nieko netikėto. Net jei sugalvotum padaryti kažką nepaprasto, greičiausiai nepavyktų – nebūtų laiko ar tiesiog nugalėtų tinginystė, nuovargis ir televizorius. Netgi kito televizijos kanalo nepavyks perjungti, nes užprotestuos namiškiai. Ką jau kalbėti apie radikalesnius pokyčius? Pavyzdžiui, mesti darbą ir atsidėti kūrybai. Išsikraustyti į mišką. Įsimylėti.
Visi sumanymai vis tiek baigsis tuo, kad reikės ryte keltis žinant, kas bus. Aišku, kad tokia vienoda kasdienybė – tikra palaima. Kad tik niekas nepertrauktų šito kartojimosi. Kad jokia problema netrukdytų sklandžiai riedėti tolyn. Bet tada, kaip sako patirtis ir filosofai, užplūsta nuobodulys. O su juo – ir noras skųstis, kad viskas ne taip gerai, kaip turėtų būti. Lengviausiai pasiekiamas kaltininkas – pinigai. Tiksliau – jų trūkumas, neleidžiantis užsimiršti ką nors smagiai suvartojant.
Tuomet gali pagelbėti kokia nors mažytė katastrofa. Geriau – kinematografinė. Tokios mintys dabar man kyla ne šiaip sau. Neseniai perskaičiau filosofo Nerijaus Mileriaus knygą apie apokalipsę kine ir kurį laiką viską mačiau tarsi per jo sukonstruotus akinius. Pagrindinė knygos mintis ta, kad žanrinis pasaulio pabaigą vaizduojantis kinas atlieka slaptą socialinės terapijos funkciją – ekrane realizuoja įsivaizduojamus pasaulio griūties scenarijus tam, kad atkurtų nuobodžios, be reikšmingesnių įvykių slenkančios kasdienybės status quo jau kaip ne nuobodžią, o geidžiamą tikrovę. Kitaip tariant, išranda problemas ten, kur viskas atrodė nykiai gerai. Ir ne per daug realias problemas, kad nebūtų iš tikrųjų baisu. Pavyzdžiui, lietuviškos kasdienybės terapijai netiktų filmas apie karą su Rusija. Arba – apie ebolos virusą. Bet kokie nors ateiviai galėtų kada nors aplankyti ir Vilnių. Ar jį sugriauti – koks nors abstraktus pasaulinis karas, kaip jau ne kartą atsitiko Niujorkui, Londonui ir Paryžiui.
Panašios kontrafaktinės galimybės skaitant knygą man painiojosi visur: pakeliui į darbą, darbe ir eidama namo nevalingai išradinėjau kasdienybės ardymo scenarijus. Buvo linksma. Tačiau apokaliptiniais vaizdiniais, anot filosofo, žanrinis kinas tarnauja kapitalizmui, palaiko jį patį kuriančią sistemą. Siūlydamas mums saugiai išgyventi pasaulio pabaigą kapitalizmas įveikia nuobodulio pasipriešinimą vartojimo džiaugsmui ir įtvirtina savo galią „palenkti sau net ir savo paties sunaikinimo vizijas“.
Tokiai galiai kyla noras priešintis. Žanro taisykles laužantys režisieriai tai daro išklibindami nepažeidžiamo žiūrovo poziciją, paversdami jį liudytoju, jį teisdami ar mokydami mirti. Aišku, toks kinas nepatogus. Dauguma jo nesirinktų savo noru. Bet baisiausias man pasirodė filmas, kuriame net nevaizduojama apokalipsė – tai Andrejaus Zviagincevo „Elena“. Jo herojai leidžia laiką žiūrėdami televizorių ir girtuokliaudami, viskas tvarkoma kyšiais, o nedavęs kyšiui pinigų vyras nužudomas. Bet tai nieko neišsprendžia, ir toliau viskas bus taip pat.
Tai liudija ant kojų besistojančio kūdikio vaizdas, kurį Milerius interpretuoja ne kaip gyvybės ir vilties, bet kaip beprasmiško bukos būties kartojimo simbolį. Filmas blogio apraiškas rodo ne kaip išimtį, o kaip tikrąjį kasdienybės audinį, ne gelbsti žiūrovo sąmonę atnaujintu gyvenimo prasmės suvokimu, bet žlugdo viltį kada nors atkurti prasmę. Čia kasdienybė ir yra tikroji apokalipsė. Net mirtis nežada išpirkimo – ji nėra maištas, ji tiesiog lėkšta. Kaip ir filme „Lošėjas“, kurio tikrovėje vienas išgelbėtas vaikas nieko nepakeis. Ten pavaizduota mūsų apokalipsė – abejingas, beprasmis gyvenimas, kuriame vietoje saulės šviečia vokelis.
Ir vėl grįžau į išeities tašką, nuo kurio norėjau pabėgti. Ką daryti? Kaip nusukti mintis į šalį nuo šios pernelyg išsikerojusios problemos? Paklausiau draugo, o jis atsakė klausimu: „Ar matei dangų?“ „Nežinau, gal ir mačiau“, – pasakiau. „Ne, ar matei, kaip jį suraižė lėktuvai?“ Tada pradėjau žiūrėti. Iš tiesų kažkas buvo kitaip. Visą paskutinę spalio savaitę dangus buvo šaltai rausvas. Ir toje vaiskioje plynėje visada būdavo bent vienas lėktuvo paliktas baltų purslų takas su žydrais plyšeliais. Paskui pamačiau, kad „Facebooke“ fotografai kaip susitarę viešina dangaus vaizdus: lėktuvo pėdsakai rangosi per elektros laidus, šauna lyg fejerverkas virš senamiesčio stogų, kitur atrodo, kad dangų perbraukė milžiniška katė.
Nežinau, kokia buvo šito reiškinio priežastis, gal prisidėjo artėjančios Vėlinės, bet vaizdas buvo apokaliptiškai didingas. Kaip kine, kur dažniausiai būtent danguje pasirodo pirmieji pasaulio pabaigos ženklai: ateivių laivas užtemdo saulę, priartėja mirtinai žydra planeta Melancholija ar kaip sparnas mosteli žūvančio herojaus ranka, tik dabar suvokusio, kad jo sąmonę užvaldžiusi nuotrauka buvo jo paties mirtis.
Tačiau dangus virš Vilniaus nieko blogo nežadėjo. Jis buvo gražus ir tik skaitantiems N. Mileriaus knygą priminė, kad kasdienybės monotonija nėra neperplėšiama. Jiems tos fotografų visur paskleistos nuotraukos yra kaip laikinumo patirties nuotrupos. Kaip priešnuodis vokelių kasdienybei.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
