Ruduo yra paradoksalus metas. Gamtoje stebime tam tikro ciklo pabaigą: paukščiai išskrenda į pietus, medžių lapai keičia spalvas, kai kurie žvėreliai ruošiasi žiemos miegui. Bet žmonių pasaulyje matome suintensyvėjusį judėjimą: mokyklose ir universitetuose prasideda nauji mokslo metai, o įvairių profesijų atstovai renkasi į konferencijas, kad pristatytų savo planus ir vėl padarytų proveržį ir pajudintų kalnus.
Politikos irgi neaplenkia šis žmogiškas rudeninis entuziazmas – tiek politikai, tiek žurnalistai rugsėjį skelbia apie naujo politinio sezono pradžią. Bet akylesni politikos stebėtojai turbūt teigtų, kad bandymai demonstruoti trykštančią energiją yra ne vietoje ir ne laiku. Antai Vokietijoje partija „Alternatyva Vokietijai“ pramušė sanitarinį kordoną ir greičiausiai gaus valdžią vienoje iš rytinių Vokietijos federalinių žemių. Marine Le Pen, atrodo, užtikrintai eina link Prancūzijos prezidento posto. Ukrainos laukia pati sunkiausia žiema nepriklausomybės istorijoje. Aliaksandras Lukašenka toliau hipnotizuoja Donaldo Trumpo pasiuntinį ir atsidaro naujus kanalus apeiti sankcijas. Visus šiuos procesus stebi Vakarų valstybių politikai, kalbantys apie būtinybę ginti Europą ir demokratiją, bet ties tuo jų veiksmų arsenalas ir pasibaigia. Išties atrodo, kad politikoje matome jau kelerius metus besitęsiantį rudenį ir dėl to šiandienė politika kaip tik labiau primena gamtos, o ne žmonių pasaulį.
Vis dėlto neseniai Karolis Kaupinis naujame žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje priminė, kad yra du būdai žiūrėti į viltį. Vienas – kad vis tiek viskas baigsis gerai. Antras – kad tai, ką mes darome, turi prasmę nepaisant to, kaip viskas baigsis. Žvelgiant iš pirmos perspektyvos – politikoje nesimato jokių prošvaisčių. O jei pažiūrėtume iš antros perspektyvos: gal tarp šūsnies įvykių ir procesų yra kažkas, iš ko galėtų atsirasti būsimo pavasario daigai?
Potencialiai tas kažkas galėtų būti pokytis Jungtinėje Karalystėje. Vasarą serą Keirą Starmerį premjero poste pakeitė Andy Burnhamas. Jis yra pirmas katalikas premjeras Jungtinės Karalystės istorijoje. Kaip žurnale „Tygodnik Powszechny“ rašė Arkady Rzegockis, A. Burnhamas augo katalikiškoje šeimoje, buvo patarnautojas ir lankė katalikišką mokyklą. Šiandien jis nebesilanko reguliariai sekmadienio mišiose, bet vis tiek laiko save kataliku. Nors jis palaikė abortų liberalizaciją ir tos pačios lyties asmenų santuokas, teigia, kad jo politika yra įkvėpta bendrojo gėrio, solidarumo ir atsakomybės už silpnesnius idealų.
Bet A. Burnhamas yra įdomus tuo, kad į postą atėjo su tam tikromis idėjomis, kurios galėtų padėti spręsti demokratijos krizę ir potencialiai parodytų kelią, kur link judėti kitoms Europos šalims. Pagrindinė idėja yra „devolution“ – tai lietuviškai turbūt reikėtų versti kaip „decentralizacija“. A. Burnhamas norėtų suteikti daugiau teisių ir galių Anglijos regionams (Škotija, Šiaurės Airija ir Velsas jas gavo seniau) vykdyti politiką įvairiose srityse, pavyzdžiui, teikiant viešąsias paslaugas.
Ne vienas politikos tyrinėtojas ar praktikas teigia, kad liberalios demokratijos krizę lemia, be kitų priežasčių, ir apkrauti sprendimų priėmimo centrai, kurie dažniausiai yra vyriausybėse. Vyriausybių institucinis tinklas ir problemų mastas bei komplikuotumas, su kuriomis jos dorojasi, yra pernelyg dideli, kad su tuo gebėtų susitvarkyti bet koks premjeras. Tai skatina rinkėjų nusivylimą valdžia, liberalia demokratija ir atveria galimybes tuo naudotis populistams. Tad sprendimas būtų atlaisvinti perkrautas vyriausybes dalį sprendimų perleidžiant regionams. Tikimasi, kad vyriausybės priims mažiau, bet kokybiškesnius sprendimus, o naujos galios regionuose suteiks piliečiams postūmį labiau įsitraukti į demokratinius procesus ir atgauti viltį, kad demokratijos iš tiesų gali veikti.
Tikimasi, kad vyriausybės priiminės mažiau, bet kokybiškesnius sprendimus, o naujos galios regionuose suteiks piliečiams postūmį labiau įsitraukti į demokratinius procesus ir atgauti viltį, kad demokratijos iš tiesų gali veikti.
Bet A. Burnhamas nėra pirmas politikas, turintis idėjų, kaip suteikti naują gyvybę demokratijai. Galima prisiminti kitą politiką, kuris atėjo į savo šalies aukščiausią postą kupinas energijos ir minčių, – Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną. 2017 m. Sorbonos universitete skaitytoje kalboje jis pristatė savo idėjas Europai ir Prancūzijai. Tarp jų: bendra Europos gynybos doktrina ir gynybos biudžetas, Europos pasienio ir pabėgėlių prieglobsčio tarnybų įkūrimas, technologinių gigantų apmokestinimas, Europos universitetų įkūrimas, Europos Komisijos apkarpymas.
Prancūzija šiems tikslams įgyvendinti ketino reformuoti darbo rinką ir pensijas, atverti tarnybą savo karinėse pajėgose kitų šalių piliečiams ir atsisakyti savo eurokomisaro. Vis dėlto E. Macronui pavyko įgyvendinti tik mažą dalį to, ką siūlė minėtoje kalboje. Jis nesugebėjo rasti palaikymo savo idėjoms Europoje, pasiklydo Prancūzijos vidaus politikos labirintuose ir nerado bendros kalbos su Prancūzijos visuomene.
Panašus pavojus gresia ir A. Burnhamui. Jo stumiama decentralizacijos idėja, kuri pirmiausia suteiktų daugiau savarankiškumo Anglijos šiauriniams regionams, yra ne iki galo išgryninta. Dar svarbiau, premjerui teks dorotis su jau dabar degančiais iššūkiais Jungtinei Karalystei, visų pirma labai sudėtinga šalies finansine situacija. Negalima atmesti, kad A. Burnhamas taip įsitrauks į einamųjų klausimų sprendimą, kad jam neliks energijos kokybiškai realizuoti decentralizaciją Anglijoje.
Negalima atmesti, kad A. Burnhamas taip įsitrauks į einamųjų klausimų sprendimą, kad jam neliks energijos kokybiškai realizuoti decentralizaciją Anglijoje.
Net jeigu tai įvyktų, panašiai kaip ir E. Macrono atveju, jau pats bandymas, kad ir nesėkmingas, įgyvendinti decentralizacijos reformą suteiktų peno refleksijai, iš kurios atsiras nauji pasiūlymai, kaip įveikti liberalios demokratijos krizę. Tai tikrai bus labiau vertinga nei tai, ką matėme iki šiol: pagrindinių partijų bandymus laikytis status quo, ignoruojant, kad jis nebefunkcionuoja. Arba kovą su kraštutinėmis jėgomis perimant jų retoriką, o po to nuostabą, kodėl rinkėjai vis tiek pasirenka originalų produktą.
