Nuomonės

2021.07.29 13:32

Edwardas Lucasas. Sprendimas dėl „Nord Stream“ – klaida, bet Amerikos lyderystė tebėra itin svarbi

Edwardas Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas, BNS2021.07.29 13:32

J. Bideno administracijos apverktinas sprendimas liautis blokuoti Rusijos ir Vokietijos dujų vamzdyną „Nord Stream 2“ suteikia drąsos Kremliui, silpnina Ukrainą ir Lenkiją, liūdina kitas sąjungininkes ir apdovanoja Vokietijos godumą bei cinizmą. Nevykusi diplomatija pranešant apie šį žingsnį dar labiau užgauna.

Vis dėlto skambant raudoms istorija gali pateikti svarbią ir netgi guodžiančią pamoką.

2009 metų rugsėjo 17-ąją B. Obamos administracija netikėtai įgrūdo į stalčių planus įrengti priešraketinės gynybos bazes Čekijoje ir Lenkijoje. Šį sprendimą buvo įmanoma apginti (planai turėjo trūkumų ir galiausiai buvo pakeisti geresniu sprendiniu). Tačiau diplomatija buvo baisi: žinios paskelbimas buvo įvilktas į pompastišką JAV santykių su Rusija „perkrovimo“ rūbą. Lenkų ir čekų vyriausybėms sprendimas buvo pateiktas atžariai – minint sovietų įsiveržimo į Lenkiją 70-ąsias metines. To nepastebėjo nė vienas amerikietis, bet visi kiti tai matė.

Prisiminimai apie tolesnius metus šiame regione nėra šilti. Prastai pasibaigę gambitai, pavyzdžiui, „atsigręžimas į Aziją“, paaštrino jausmą, kad sąjungininkai buvo palikti likimo valiai. Nesiliovė ir kalbos riktai. Prezidentas kalbėjo apie „Lenkijos mirties stovyklas“, o jo padėjėjai sąjungininkus įvardydavo tik kaip „partnerius“.

Vis dėlto baigiantis B. Obamos antrai kadencijai JAV sąjungininkai Europoje buvo saugesni ir stipresni negu buvo jam vos atėjus į valdžią. Jis spaudė NATO priimti adekvačius Baltijos šalių gynybos planus ir patvirtino rimtą JAV karinio vaidmens Europoje sustiprinimą, kai Rusija 2014 metais užpuolė Ukrainą. Šie žingsniai buvo piktinamai pavėluoti ir per menki, bet geriau negu nieko.

Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys ir kitos sąjungininkės turėtų į tai atsižvelgti, apgalvodamos iki šiol didžiausią J. Bideno administracijos klaidą. Kaip ir 2009 metų sprendimas dėl priešraketinės gynybos, šis žingsnis yra apginamas: kadangi „Nord Stream 2“ statyba yra 98 proc. baigta, turbūt buvo bergždžia mėginti ją stabdyti. Vis dėlto JAV turėjo daug rimčiau derėtis su Vokietija savo draugų ir sąjungininkių labui. Ypač dėl Ukrainos – jai gresia patirti didžiausių nuostolių praradus pajamas iš dujų tranzito. Juk Vokietija pateikė tik popieriuje surašytų pažadų ir menkutes pinigų sumas.

Nėra ko stebėtis, kad Ukraina įtūžo (kvietimas prezidentui Volodymyrui Zelenskiui aplankyti ištuštėjusį Vašingtoną vasaros karštymečio dienomis rugpjūčio pabaigoje atrodo kaip ciniškas akibrokštas). Druskos ant žaizdos dar užbarstė Amerikos diplomatų nurodymas kolegoms ukrainiečiams nesiskųsti dėl šio susitarimo.

Gali apimti pagunda pademonstruoti irzlumą, bet Ukrainos sprendimas flirtuoti su Kinija padėtį tik pablogino, o ne pagerino. Kinijos interesai – oportunistiški. Tuo metu Vakarai, kad ir kokių ydų turėtų, trokšta Ukrainai sėkmės.

Geresnis požiūris būtų spausti Vokietiją vykdyti savo pažadus apsaugoti Ukrainą. Dar vienas elementas – realizuoti Vokietijos pažadėtą paramą regiono energetinei nepriklausomybei ir Trijų jūrų iniciatyvai (3SI). Pastarasis projektas siekia sustiprinti infrastruktūros jungtis tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų, bet jo plėtra strigo dėl blankaus vadovavimo.

Vienas iš tikslų turėtų būti pastangos, kad Ukraina taptų 3SI visateise nare iki kitais metais Latvijoje vyksiančio viršūnių susitikimo. Kitas – kad būtų įkurtas nuolatinis sekretoriatas ir 3SI įgytų tinkamą teisinį tarpvyriausybinio bendradarbiavimo pagrindą. Deja, šioje srityje viršyti lūkesčius nebūtų sunku.

Labiausiai neramina, kad sprendimas dėl „Nord Stream“ galbūt žymi JAV politikos Rusijos atžvilgiu esminį pokytį, galbūt atspindintį klaidingą neokisindžerinį įsitikinimą, kad Kremlių būtų galima atjunkyti nuo ryšių su Pekinu. Europiečiai dėl tokio požiūrio privalo griežtai prieštarauti ir savo žodžius pagrįsti darbais, rodydami esantys pajėgūs padėti JAV daryti ekonominį, karinį ir diplomatinį spaudimą vienpartinei valstybei.

Pamoka paprasta. Lyginant su kokia nors įsivaizduojama tobula sąjungininke, Jungtinės Valstijos iš tikrųjų atrodo piktinamai arogantiškos, nedėmesingos ir neveiklios. Tačiau net ir netobula Amerikos lyderystė yra geriau negu jos nebuvimas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.