Muzikos prodiuseris ir dainų autorius, populiaraus dueto „Sadboi“ narys Edgaras Koldaras pristato savo solinę dainą „Pražydo“.
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, poprepo žanro atstovas klausytojams atveria jautriąją savo pusę ir dovanoja melodingą, romantišką dainą apie pražystančius jausmus.
„Aš ir mano kolega Artiomas Penkevičius labai daug dirbame ne tik su dainomis, kurias atlieka „Sadboi“, bet prodiusuojame dainas ir daugybei kitų grupių bei atlikėjų. Tad dainų kūryba mums yra nuolatinis procesas.
Dainą „Pražydo“ parašiau daugiau kaip prieš metus ir iš karto supratau, kad tai bus hitas. Muzikantų tarpe yra būdas, patikrinti, ar daina gera. Sakoma, jog jeigu įsivaizduoji, kaip ją dainuoja visa arena – tai yra hitas. Kai parašiau „Pražydo“, iš karto prieš akis iškilo vaizdas, kaip ją dainuoja visa arena, o per kūną nuėjo šiurpuliukai“, - pasakoja E. Koldaras.
„Tai yra šiek tiek liūdna daina. Ji kalba apie nenumaldomą laiko bėgimą, metų laikų kaitą ir apie tai, kaip greitai viskas keičiasi. Tačiau nepaisant to, kai kurie momentai, kurie mus ypatingai paliečia, mūsų viduje lieka amžinai.
Pavyzdžiui, įsimylėjimas, kai atrodo, kad viskas aplink pražysta. Tokios įsimintinos akimirkos išlieka viduje ir kartais nepaisant visos kaitos, mus supančio negatyvumo, jaučiamės pakylėti, pražydę. Manau, visi turime tokių net žvarbiausią dieną šildančių prisiminimų, kuriuos saugojame savo viduje“, - priduria E. Koldaras, kuris yra dainos muzikos ir žodžių autorius.
Nors atlikėjas klavišiniais groja nuo 5-erių metų, mažai kas žino, kad jo gyvenime buvo situacija, pakeitusi viską.
Prieš kelerius metus nelaimingo atsitikimo metu E. Koldaras beveik nusipjovė dešinę ranką per riešą, o po operacijos išgirdo nuosprendį, kad apie grojimą teks pamiršti visam gyvenimui.
„Mano tėtis grojo pianinu. Kai man buvo vos keleri metukai, klavišinį instrumentą padovanojo mano močiutė su viltimi, kad galbūt kažkada ir aš grosiu. Tėvai pasakojo, kad nuo vaikystės bandydavau spaudyti klavišus ir buvo aišku, kad mano ateitis bus susieta su muzika. Todėl stojau į Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą, kur pirmiausia mokiausi klasikinio pianino. Nors visi mane laikė itin talentingu pianistu, o konkursuose man sekdavosi labai gerai, klasika man labai nepatiko. Buvau pasiruošęs į pianiną prileisti pelių, kad sugraužtų stygas (juokiasi).
Visada girdėdavau: „Edgarai, užteks kurti”, nes aš grodavau ne iš natų ir vis kažką improvizuodavau. O tai klasikoje nėra priimtina. Taip tėvai nusprendė, kad man geriau mokytis džiazo. Vos tik pradėjęs, ėmiau labai mėgautis muzika. Man puikiai sekėsi, mačiau save profesionaliu džiazo pianistu”, - pasakoja E. Koldaras.
Likimas buvo paruošęs kitokį scenarijų. Po muzikos mokyklos Edgaras išvyko mokytis muzikos menų į Angliją, Vestminsterio universitetą. Baigus pirmąjį kursą ir nutiko lemtingas nutikimas. „Po pirmojo kurso buvau grįžęs į Lietuvą vasarai ir čia nutiko nelaimė, kurios metu praktiškai nusipjoviau plaštaką su visomis kraujagyslėmis ir raumenimis. Vaizdas buvo kraupus. Mane operavo gydytojas, kuriam liksiu dėkingas visą gyvenimą. Jis labai talentingai prisiuvo man ranką.
Atsimenu, kaip po operacijos jo paklausiau, ar galėsiu groti, o jis atsakė, kad geriausiu atveju šia ranka galėsiu ateityje išlaikyti šaukštą. Bet ir dėl to jokių garantijų nėra”, - pasakoja E. Koldaras.
Tą akimirką su muziką visą gyvenimą siejančio E. Koldaro pasaulis griuvo: „Pradėjau galvoti, ką toliau daryti. Nejau mesti studijas, viską, apie ką svajojau, pamiršti. Nusprendžiau, kad negaliu atsisakyti muzikos, juk tai visas mano gyvenimas. Pasakiau sau, kad aš ir toliau grosiu.“
Taip prasidėjo ilga kelionė. Atlikėjęs išvyko į Angliją tęsti studijų, kur jam padėti keliavo ir mama. Po metų sudėtingų reabilitacijų ir nuolatinio darbo, dešinės E. Koldaro rankos pojūčiai ėmė grįžti.
Vaikinas sako, kad tam prireikė daug laiko, pastangų ir jėgų: „Tai nebuvo lengvas procesas. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Buvo visokiausių situacijų, duobių, depresijos. Stengiausi daug dirbti, kurti, groti. Dalies pirštų nejaučiu iki šiol ir žinau, kad taip gerai, kaip grojau, nebegrosiu niekada.
Tačiau tai, ką pavyko pasiekti, manau, yra nepaprastai daug. Kai po metų nuvykau pas mane operavusį gydytoją ir paspaudžiau jam ranką, jis nepatikėjo, kad tai ta pati ranka, kurią jis operavo. Tą akimirką apsiverkėme abu. Jis pasakė, kad tai prilygsta stebuklui.
Šiandien aš ir toliau groju ir gitara, ir pianinu. Nors dešinė ranka dabar negali sugroti visų reikalingų natų, išmokau tai kompensuoti kaire ranka ir pasiekti reikiamus klavišus dešinėje.
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos, be pianino. Jis visada išliks mano mylimu instrumentu, todėl su juo pristačiau ir pirmąją dainos „Pražydo“ versiją.“
