Ketvirtadienio vakarą Vilniaus Lukiškių kalėjimo kieme skambėjo Lietuvos melomanams jau gerai pažįstamas balsas.
Koncertą sostinėje surengė Kanados atlikėja ir dainų autorė Michelle Gurevich, mūsų šalyje viešėjusi jau keletą sykių.
Iš Rytų Europos kilusi artistė pirmą kartą Vilniuje koncertavo dar 2013-aisiais, kai buvo žinoma slapyvardžiu Chinawoman.
Vėliau jo atsikračiusi, kaip politiškai nekorektiško, dainininkė scenoje prisistato savuoju vardu.
Užpernai pavasarį dainininkė koncertavo sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje – bilietai buvo išgraibstyti kone akimirksniu, tad teko rengti papildomą pasirodymą.
Savo muzikoje dainininkė perteikia prieštaringą gyvenimą – šventišką, liūdną, nuostabų ir tragišką. Savo dainose Michelle pasakoja itin asmeniškas savo gyvenimo istorijas. Jos kūriniuose skamba viena už kitą skaudesnė meilė ir mirtis.
„Dažnai galvoju, kad mano muzika yra tarsi viena iš tų mažų kepyklėlių, kuriose savininkas pats tave pasitinka, bet dirba ir virtuvėje. Kartais toms mažoms kepyklėlėms pasiseka – jos randa didesnes patalpas, jas renovuoja, pakeičia prekinį ženklą, suburia didelę komandą, kuri perima visą veiklą. Bet tada mes nueiname ten ir pasakome: „Senoji vieta buvo geresnė“, – pasakoja Michelle.
Į Vilnių ji atvyko, pristatydama septintąjį savo albumą „It Was The Moment“.
Teigiama, kad šis devynių kūrinių albumas yra bene pažeidžiamiausias, išraiškingiausias ir ekstravertiškiausias Michelle įrašas lig šiol, parašytas sielvarto kupiname laike.
Naujojo albumo temos apima fatališką atsidavimą aistrai, trumpalaikius susitikimus, motinos iš Odesos ir namų netektį, pasaulio pabaigos bei proto praradimo jausmą. „Šiuo metu vis dar stengiuosi priprasti prie mamos mirties ir namų jausmo netekimo. Dabar suprantu, kaip lengva klajoti, kai turi, kur sugrįžti“, – pasakoja Michelle.
Melancholiškas, net kiek atšiaurus žvilgsnis, tamsios lyrikos kupini tekstai, žemo tembro balsas – dėl savo skambesio ir poezijos ji dažnai lyginama su legendiniu Kanados rašytoju Leonardu Cohenu ir australų dainininku Nicku Cave‘u.
Į koncertą Vilniuje, kurį apšildė jaunas alternatyvios muzikos kūrėjas Jonas Lapinas, susirinko apie 600 dainininkės gerbėjų – tarp jų ir rašytojas bei dramaturgas Marius Ivaškevičius, kurio režisuotame filme „Santa“ prieš 11 metų skambėjo Michelle sukurta muzika.
2023-ųjų rudenį dainininkė atšaukė savo koncertų turą – dėl emocinio perdegimo ir sudėtingos psichologinės būklės.
Šįmet ji – vėl scenoje, tačiau pasirodymus rengia nedažnai, tarp jų įsiterpia gana ilgos pertraukos.
Sostinės publika ketvirtadienį išgirdo ir naujausius, ir kai kuriuos senesnius M. Gurevich kūrinius – visus juos vienija liūdesys ir melancholija, tapusi vizitine šios dainininkės kortele.
Su trijų muzikantų grupe scenoje pasirodžiusi dainininkė stebėjosi koncerto vieta ir prisipažino, kad groti buvusiame kalėjime yra gana neįprasta.
„Bandžiau čia nusnūsti – nelabai jauku. Bet mano mama sakydavo, kad mano muzika taip skamba – lyg vaikščiočiau pirmyn atgal kalėjimo kameroje. Tad gal tai labai tinkama vieta“, – juokėsi Michelle.
Keletą dainų ji atliko ir viena, pritardama sau gitara – tai buvo itin jautrios vakaro akimirkos.
Publika išgirdo ir dainą „Goodbye My Dictator“, kurią, kaip pasakojo M. Gurevich, ji rašė apie vieną diktatorių, paskui atsirado kitas, o dabar jų – tiek, kad ir nesuskaičiuosi.
Vakaro pabaigoje publika sulaukė ir bene žymiausio Michelle hito – dar Chinawoman laikais sukurtos dainos „Party Girl“.
Vakarėliu šio koncerto nepavadinsi – didžioji dalis publikos koncerto klausėsi sėdėdama. Tokiai muzikai tai labai tinka – o M. Gurevich gali džiaugtis, jog Lietuvoje turi išties dėmesingus ir į jos muziką giliai pasinėrusius klausytojus.
