Jei iki šiol nieko nebuvote girdėję apie legendinio dainininko Ovidijaus Vyšniausko sūnų Adomą (23 m.), tai šį mėnesį galėjote atkreipti į jį dėmesį kovos menų UTMA turnyre.
Jo metu jaunuolis gyvai atliko naujausią autorinę dainą „Jeigu žinai ko tu nori“, palaikydamas kovos ringe savo bendraklasį ir gerą bičiulį Matą Pultaražinską.
Žiūrovai atkreipė dėmesį į vaikiną, kurio balsas - nepaprastai panašus į Ovidijaus Vyšniausko. Internautai ėmė ieškoti dainos „YouTube“ platformoje, bet nerado.
Kodėl daina oficialiai pasirodė tik po kelių dienų – pasakoja pats Adomas. Šiame pranešime žiniasklaidai – ne tik dainos gimimo istorija, bet ir Adomo vaikystės prisiminimai, profesinio kelio paieškos, pirmasis koncertas Madagaskare ir ypatingas ryšys su tėčiu Ovidijumi.
„Muzika mano gyvenime supa mane nuo gimimo: kai buvau mamos pilvuke, Tėtis grodavo dainą „Tikiu”, kurią mano atsiradimas ir įkvėpė parašyti. Nuskambėjus pirmiems akordams, nurimdavau ir nustodavau muistytis. Kai gimiau, neturėjau pasirinkimo ir ji tapo mano mėgstamiausia daina. Iki šiol nesugebu jos klausytis be ašarų, tad tenka tą daryt vienam – pasislėpus”, – pradeda atvirą pasakojimą Adomas Vyšniauskas.
Nuo pat mažų dienų Adomas tėtį lydėdavo į koncertus. „Dabar pagalvojus, to pats nesuprasdamas, buvau dabartinės profesijos praktikantas. Dėstytojas taipogi pasitaikė neeilinis. Mačiau visą atlikėjo gyvenimą: padedi nešioti instrumentus, kalbini, kad neužmigtų vairuojant, tyrinėji darbo su publika metodus, mokaisi būti mandagus ir teisingas”, – vaikystės prisiminimais dalijasi Adomas.
Šis darbas turėjo ir dar vieną labai didelį privalumą: galimybę patekti į užkulisiuose esantį kambariuką.
„Ten visada rasi bent kelias tetas ar dėdes, kurie dažnai pasirodo televizoriaus ekrane ir daug skanių užkandžių. Noriu pabrėžti, užkandžiai būdavo tikrai labai skanūs. Šios galimybės deka turiu teoriją, kad negaliu susirgti žvaigždžių liga, nes kai buvau penkerių, Žilvinas Žvagulis man paskolino šukas pasitvarkyti šukuosenai. Persirgau jaunas”, – juokauja Adomas.
Asmeniniai pomėgiai? Adomas stengėsi kuo daugiau jų išbandyti. „Lankiau dailės mokyklą, futbolą, labai mėgdavau dėlioti konstruktorius, o kompiuterinius žaidimus atradau labai vėlai. Turėjau kieme du gerus draugus, su kuriais įsivaizduodavau besileidžiantis į riterių žygius, rankoje laikydamas į kardą panašų pagalį. Kadangi draugų tėvai dažnai neišleisdavo į lauką, aš išmokau įsivaizduoti ir draugus”, – šypsodamasis prisimena Adomas.
Būdamas septintokas, Adomas pradėjo lankyti J. Naujalio muzikos gimnaziją ir po pusantrų metų, regis, buvo visiškai tikras: muzika – ne jam.
„Visiems pasakojau, jog tikrai nežadu nieko su ja sieti ir planuoju keisti mokyklą, kurioje muzika nebus privaloma. Taip ir padariau. Tačiau po pusantrų metų naujoje mokykloje galiausiai supratau, jog noriu kurti muziką“, - pasakoja jaunasis kūrėjas.
Būdamas šešiolikos, Adomas gavo ypatingą tėčio ir jo grupės nario klavišininko Vlado Klimo dovaną: elektroninį pianiną (MIDI klaviatūrą) ir garso plokštę.
„Tai buvo mano entuziazmą skatinanti dovana, kurią sėkmingai naudoju iki dabar. Regis, dovana paprasta, o pasekmės - didelės“, – džiaugiasi kūrėjas, čia pat pridurdamas, kad kūryba pagal taisykles ir nusistovėjusius standartus – ne jam. „Niekada nemokėjau muzikos teorijos, bet esu vaikystėje prasėdėjęs nemažą kiekį valandų garso įrašų studijos kampe, kol tėtis konstruodavo dabar jau įvertintus hitus. Mačiau, kokius mygtukus spaudo ir kokius procesus atlieka.
Įsidiegiau tokią pačią programinę įrangą ir jaučiausi lyg mokėčiau ją gerai valdyti. Parodydavau, ką sukūriau, tėčiui, o jis stebėdavosi, nes darydavau viską kitaip, nei diktuoja teorijos taisyklės - bet kažkodėl labai gerai skamba. Man tai pavykdavo natūraliai, nes nežinojau tų taisyklių ir pagal jas nežaidžiau. Grojau ir dainavau tai, kas man buvo gražu”.
Sulaukus aštuoniolikos, Adomui pakako drąsos ir įžūlumo išleisti savo pirmąją dainą „Pasaulio pakrašty”. Tuomet jis buvo pastebėtas mokyklos mastu, o po metų jo laukė daug didesnis pripažinimas.
„Užsidegimo kurti toliau turėjau nepaprastai daug. Maža problemėlė: nebegalima būriuotis, išeiti iš namų, o mano 19 gimtadienis! Aš toks jaunas, aš noriu judėt! Taip gimė hitas „Aš judu” iš nuoširdaus noro tūsinti, nors negalima”, – pasakoja Adomas. Daina nenugulė į stalčių, mat Adomo klasiokas bei puikus kovotojas Matas Pultaražinskas, kovodamas KOK turnyre, skambant šiai dainai žengė į ringą ir nokautavo priešininką puikiu kelio smūgiu. Daina renginį stebinčiai publikai paliko didelį įspūdį, peržiūrų skaičius kilo lyg ant mielių, kaip, beje, augo ir gerbėjų būrys.
Kiekvienam kuriančiam žmogui svarbu ir viena pagrindinių jo „duonų“ – koncertai. Pirmojo koncerto Adomui pavydėtų bet kuri jau daug pasiekusi Lietuvos žvaigždė. Adomas pamena jį kaip dabar.
„Gavau žinutę, kad lietuvių kompanija, vykstanti į bendradarbių kelionę Madagaskare, nori matyti mane ant scenos. Sąlygos siūlomos geresnės, nei būčiau susapnavęs, o mano repertuare – tik penkios dainos. Gražiai užsakovams šį faktą paaiškinau, bet gavau atsakymą: „Mums vis vien, nors ir dešimt kartų „Aš judu” dainuok“, – šypsosi atlikėjas. „Mane atsiskraidino, prabangiai apgyvendino, maisto kiek nori, temperatūra visada apie 30 šilumos, o vaizdai - priverčiantys įsignybti sau kas keliolika minučių. Pasirodo, daina „Aš judu” jų įmonėje yra beveik kaip himnas. Iš karto galiu išduoti, kad tą vakarą ją dainavau 14 kartų ir kiekvieną vis smagiau! Linkėjimai jums, padūkėliai, jeigu skaitot!”, – šypsosi Adomas, po šio įvertinimo supratęs, kad jei nuoširdžiai darys tai, ką nori, vis tiek atsiras žmonių, kurie šias pastangas įvertins ir brangins.
Kelyje į muziką Adomui teko išbandyti save įvairiose srityse. Jis dirbo naktinio klubo vadyboje, nors nėra didelis klubų gerbėjas. Išbandė save biure, viešųjų pirkimų sektoriuje, nėra tas, kuris gali vienoje patalpoje praleisti daug laiko.
„Pasąmoningai žinojau, jog visiškai susikoncentravęs į muziką galiu pasiekti žymiai daugiau. Norėjau apie tai papasakoti, atrasti klausytojus, kurie irgi nori į save įsiklausyti. Juk didelė dauguma žmonių visą gyvenimą daro tai, ko nenori.
Pasižiūrėjau į savo vaikystės nuotrauką ir pagalvojau: ar aš norėčiau nužudyti šio nuostabaus vaikio svajones? Nustūmiau visus darbus į šoną ir visu šimtu procentų kibau į muziką. Taip apie 3-4 valandą nakties, gulint tamsoje ir stebint lubas, gimė daina „Jeigu žinai ko tu nori”, - pasakoja Adomas.
Įrašinėdamas dainą studijoje, jis sulaukė bičiulio Mato skambučio. Šis paprašė naujos dainos kovai su varžovu Dovydu Rimkumi. Taip daina nuskambėjo varžybose.
„Iškart po pasirodymo per daug galvos nesukau - tik atsikėlęs kitą dieną supratau, kad žmonėms taip patiko ši daina, jog net mano draugams ir pažįstamiems pradėjo rašyti, teiraudamiesi, kur ją būtų galima išgirsti dar kartą. Kai daina atsirado internete, praėjus porai dienų jau iškilo į populiarumo viršūnę „YouTube“ platformoje, ir, praėjus savaitei, tvirtai pirmauja toliau, peržiūrų skaičius viršijo pusę milijono:
Kartais nutinka, kad žinomų žmonių atžalos nelabai nori būti siejami su savo tėčiais ar mamomis bei jų veiklomis. „Nesididžiuoti savo gimine man būtų nesuvokiama. Nors tėčio buvimas tokiu dideliu žmogumi man užkrauna didelę atsakomybę, bet ir suteikia įdomų bei sudėtingą išbandymą. Neturiu problemų būti su juo siejamas, kadangi viską pasiekiau pats.
Nė vienoje vietoje nerasite, jog tėtis būtų mane reklamavęs, išskyrus kelis mano pasirodymus jo koncertuose, kuriuose pasipraktikuodavau stovėti ant scenos. Kūryboje taip pat: abu gerbiame vienas kito kūrybą ir į ją nesikišame. Žinoma, galime duoti techninį patarimą ir visada paklausiame vienas kito nuomonės prieš kažką viešinant, bet vis tiek darome atskirus dalykus”, – atvirauja Adomas.
Paklaustas apie ateities planus, kol kas iš darbo privačiuose renginiuose gyvenantis Adomas išlieka paprastas, koks ir yra: „Norėčiau pabaigti formuoti gyvo garso grupę, surengti nemokamą koncertą savo gimtajame mieste Kaune, o jei taip ir toliau viskas augs, manau, ne už kalnų ir visos dideles salės, arenos, stadionai. Svarbu, kad palaikymas išliktų, o su tokia gerbėjų komanda kaip mano, neįmanomų dalykų nebūna“.
