Jei pasitvirtins lažybininkų prognozės, kitą savaitgalį švedų dainininkė Loreen antrą sykį laimės „Eurovizijos“ dainų konkursą. LRT.lt su šių metų konkurso favorite susitiko Liverpulyje.
Prieš 11 metų ugninga švedų dainininkė triumfavo Baku – „Euroviziją“ 2012-aisiais laimėjusi daina „Euphoria“ laikoma vienu ryškiausių visų laikų konkurso hitų.
Dainininkei jau nieko niekam nereikia įrodyti „Eurovizijoje“, tačiau šis konkursas Loreen Talhaoui (tokia dainininkės pavardė) – lyg magnetas.
2017-aisiais ji vėl bandė laimę konkurso atrankoje, o šįmet ją laimėjo su daina „Tattoo“ – jausmingu kūriniu apie meilę, kurios neįmanoma pamiršti ar nusiplėšti. Kaip tatuiruotės.
Lažybų kontoros prognozuoja, kad Loreen galimybės laimėti – kone dvigubai didesnės nei antroje vietoje favoritų sąraše esančio suomio Käärijos.
Jos galimybių nemažina ir tai, jog pasirodymą teko šiek tiek koreguoti – konkurso rengėjai neleido kabinti beveik dvi tonas sveriančios platformos, po kuria pasirodo Loreen, tad teko šią scenos detalę keisti kita.
39-erių atlikėja dėl to nenusiminė – LRT žurnalistus pasitiko su šypsena, atrodė kupina energijos ir lietuviškai panoro išmokti dvi frazes – „aš jus myliu“ ir „jūs man svarbūs“.
Pirmajame „Eurovizijos“ pusfinalyje gegužės 9-ąją dainuosianti Loreen interviu Lietuvai papasakojo, kaip jaučiasi dėl jai prognozuojamos pergalės, kuo kitoks yra jos šių metų eurovizinis bandymas ir ką ji mano apie šių metų Lietuvos atstovę.
– Kaip jaučiatės sugrįžusi į „Euroviziją“?
– Siurrealu, bet ir nuostabu. Siurrealu, nes galvoji, jog žinai, kokia kryptimi juda tavo gyvenimas, o tada viskas pasikeičia per vieną vakarą. Staiga žengi visai kitu keliu ir jautiesi laimingas. Taip nutiko man. Nuostabu sugrįžti.
– Ar įmanoma palyginti dainą „Euphoria“, su kuria laimėjote „Euroviziją“, ir šių metų jūsų dainą „Tattoo“?
– Lyginti, žinoma, galima. Tačiau pasirodymai – labai skirtingi. Nebuvo tokio plano, bet atrodo, kad tai – lyg in ir jang, vienas kitą papildo.
„Euphoria“ buvo paslaptinga daina, kupina mistinės energijos. O „Tattoo“ – labai atvira ir šviesi. Tos dainos – lyg saulėtekis ir saulėlydis. Dainos – to paties žmogaus, bet jos – visiškai priešingos. Ir tai sako šį bei tą apie pasaulį. Jame pilna priešingybių. Nėra dienos be nakties.
Nebuvo tikslo, kad taip nutiktų, tiesiog nutiko ir viskas. Dvasine prasme dainos labai skirtingos.
Bet juk mane „Eurovizijoje“ vadina mamule. Maždaug – oi, dievulėliau, tu jau seniai čia, tu jau vienuolika metų su „Eurovizija“. Čia jaučiuosi gerai, labai patogiai, čia viskas sava, žmonės mane pamato ir sveikinasi – „o, tu saviškė, smagu vėl matyti, labas. Mes tave pažįstame, žinom kokia esi. Vėl tu su savo šou ir kalbomis apie dvasingumą. Žinom tave“. Jaučiuosi kaip namie.
– Kaip savo eurovizinę dainą apibūdintumėte tiems, kurie jos dar negirdėjo?
– Daina „Tattoo“ yra apie meilę. Gilesnė prasmė – mano nuomone, jei nori patirti tikrą, gilią meilę, dėl jos tenka šiek tiek pakovoti.
Gyvename visuomenėje, kurioje manome, kad žolė yra žalesnė už tvoros. Norime patirti meilę, bet neturime kantrybės. Bet toks gamtos dėsnis – privalai išlaukti, priimti visus skirtumus, visus žmogaus bruožus, jei nori patirti tikrą meilę.
Tokia potekstė – todėl dainuoju: „Einu per ugnį ir lietų, kad būčiau arčiau tavęs“. Tai meilės daina.
Daina – lyg filmas. Prasideda lėtai, tada vis auga, pasiekia kulminaciją, priedainį, ir viskas – žaidimas baigtas. (Juokiasi). Juokauju, tada daina atsiskleidžia visu balsu, visa jėga. Ir jei norite pašokti pagal tokią dvasingą dainą, irgi galite.
– Jūsų pasirodyme – daug judesių, energijos. Ar šis pasirodymas – sunkus fiziškai?
– Kasdien repetuoju šį pasirodymą dvi su puse, beveik tris valandas, nuolat kartodama. Kiekvieną sykį vis labiau pavargstu, nes tikrai pareikalauja daug fizinių jėgų. Balsas – instrumentas, kurį reikia treniruoti. Jei nesi geros formos, balsas neskambės. O man dar reikia dainuoti ir šokti tuo pat metu. Tai nelengva. Tačiau ruošiu savo protą, kūną ir balsą. Viskas bus gerai.
– Jums tvirtai prognozuojama antroji pergalė „Eurovizijoje“. Ką apie tai manote?
– Nuoširdžiai – laikau save žmogumi, kuris tarnauja kūrybingumui. Mano aistra, užsidegimas – sukurti ką nors, kas palies žmones. Tai – visas mano gyvenimas, savo protą ir kūno jėgas esu sutelkusi į tai. Jei pradėsiu galvoti „o, aš laimėsiu, aš geriausia“, pasirodymo tikrumas bus prarastas. Nes įsijungs ego ir pakeis visas vibracijas.
Kai esu scenoje ir atlieku dainą, esu paskendusi toje akimirkoje, tačiau tai – ir apie jus. Siunčiu jums kažką, kas jus paliečia, bet jūs siunčiate kažką atgal, ir tai paliečia mane. Tai – dvasinga, bet tuo pačiu tai – ir mokslas. (Juokiasi).
Jei pradedi galvoti „žiūrėkit į mane“, viskas baigta, durys užsitrenks. Tai kitokia energija, ir tos energijos bijau. Todėl tramdau save ir sakau sau: „Ne, aš tarnauju kūrybingumui, toks mano darbas, turiu tai ginti“. Todėl kontroliuoju savo protą ir sakau „neik ten, negalvok apie tai“.
Iš kitos pusės – jaučiuosi dėkinga. Kai žmonės mėgsta mano pasirodymą, sako, kad linki man sėkmės, pergalės, tai tikrai meilė. Todėl dėkoju už tai. Tačiau aš – tarnaitė. Galvoje girdžiu savo močiutės balsą, kuris sako „Loreen, susikaupk“.
– Jei laimėsite antrą sykį ir jus norės pagerbti Švedijoje, ką rinktumėtės – pašto ženklą su savo atvaizdu, autobuso stotelę ar jus vaizduojantį paminklą?
Jei tikrai reikėtų rinktis, statulą. (Kvatoja). Nes žmonės su ja elgtųsi kūrybingai. Kažkas prieitų, pasakytų „ai, jie nieko gero“ ir nupieštų ūsus. Arba nupjautų man nosį, uždėtų rožinį peruką. Jei man pastatytų paminklą, būtų taip juokinga, nes eičiau pro šalį ir sakyčiau „na, po galais“. Iš manęs tikrai gerokai pasilinksmintų. Būtų juokinga ir smagu.
– Jūsų pasirodymas – gana techniškai sudėtingas. Buvo kalbama, kad net nebus įmanoma „Eurovizijos“ scenoje jo nufilmuoti taip, kaip norėjote. Ar teko siekti kompromiso?
– Kūryba – visada kompromisas. Sukuri kažką iš nieko. Nenorėčiau būti pozicijoje, kur man sako „tu tai gali daryti viską, ką nori“. Tai sukuria nerimą. Kūrybingumo žiežirbą įskelia situacijos, kai tau sako – „turi šitą ir šitą, verskis su tuo, kas yra“.
Visada esu pasirengusi ką nors keisti. Kiekvienas mano pasirodymas – kitoks. Scenoje turiu stogą, bet niekada nežinau, ar gerai suveiks vėjas, dūmai. Visada esu pasiruošusi.
Einu į sceną, žinau, kokį pasaulį noriu sukurti. Ar viskas pagal planą? Sakyčiau – taip. Svarbu – istorija, kurią pasakoju, taip pat – erdvė. Negalėčiau šios dainos dainuoti, vilkėdama rožinę suknelę. Tai būtų kita istorija.
– Lietuvai šiais metais atstovauja Monika Linkytė. Ką apie ją manote?
– Nuostabi dainininkė, mačiau jos pasirodymą Londone. Labai talentinga vokalistė. Išgirdau ir pagalvojau – ką??? Ji puikiai, visiškai valdo savo balsą. Man tai labai patiko.
Taip pat – jos daina. Dar nemačiau jos repeticijos, bet jos pasirodyme iki „Eurovizijos“ pastebėjau simbolius, pagalvojau, jog į sceną ji neša savo šalies tradicijas, palikimą. Tai buvo labai gražu. Ji įtraukia savo žmonių istoriją į pasirodymą. Tai labai svarbu.
– Kaip ir jūs, „Eurovizijoje“ ji dalyvauja antrą sykį. Ji sakė, jog antrąsyk jau geriau žinai, kaip viskas bus, labiau mėgaujiesi šia patirtimi. Ar jums irgi taip atrodo?
– Sakyčiau, labiau jautiesi lyg namie. Žinai, ko nedaryti ir ką daryti.
Bet nuo 2012-ųjų „Eurovizija“ pasikeitė. Didesnė erdvė, bendruomenė, kur kas daugiau įvairovės. Daug pokyčių.
Jaučiuosi priimta šios bendruomenės, man čia jauku, bet darbas – vis tiek sunkus, reikia susitelkti ir gerai jį atlikti. Nėra taip, kad atvyksti ir sakai „ai, viską čia žinau, viskas lengva“. Aš taip nemąstau.
Atvykstu į „Euroviziją“ su pagarba. Daug žmonių žiūrės pasirodymą, privalau juo kažką jiems duoti. Tai viskas, ką galiu ir turiu.
