Žmogaus sveikatą veikia ne tik tai, kaip gyvename šiandien. Mūsų augimą, raidą ir polinkį į tam tikras ligas gali formuoti sąlygos, kuriomis gyvenome dar prieš gimdami, o kartais – ir ankstesnių kartų patirtys. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologė prof. Janina Tutkuvienė aiškina, kodėl norint suprasti savo kūną kartais reikia atsigręžti dešimtmečius ar net tūkstantmečius atgal.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Moksliniai tyrimai rodo, kad mergaitės Lietuvoje nuo 2010 metų bręsta anksčiau.
- Vadinamoji „smegenų paauglystė“ siejama su laikotarpiu iki maždaug 33 metų.
- Kūnas prisimena ankstesnių kartų patirtą nepriteklių.
- J. Tutkuvienė pasakoja pastebėjusi, kad ekonominių krizių laikotarpiais keitėsi ir Lietuvoje gimusių naujagimių vidutinis svoris.
- J. Tutkuvienės manymu, ilgai gyventi ir išlikti aktyviam padeda turimas tikslas.
„Mes turime žiūrėti, kas įvyko prieš 40, 50 metų“, – sako profesorė.
Plačiau – garso įraše:
Mokslininkų požiūrį į sveikatos pradžią pakeitė praėjusio amžiaus pabaigoje britų epidemiologo Davido Barkerio iškelta hipotezė: sąlygos motinos įsčiose gali turėti reikšmingos įtakos žmogaus sveikatai vėlesniame gyvenime. Tyrimai šį požiūrį išplėtė – svarbios ne tik nėštumo aplinkybės, bet ir pačios motinos gyvenimo sąlygos, o platesne prasme ir ankstesnių kartų patirtys.
Vaikai bręsta vis anksčiau
J. Tutkuvienės tyrimai leidžia pamatyti ir daug artimesnius pokyčius. Jos parengtomis vaikų augimo kreivėmis gydytojai Lietuvoje naudojasi jau kelis dešimtmečius. Daugelis mūsų vaikystėje buvome sveriami, matuojami, o rezultatai lyginami nustatytomis normomis. Tačiau ar jos vis dar atitinka šiandien augančių vaikų kūnus?
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja augimo standartus peržiūrėti maždaug kas 15–20 metų. Lietuvos augimo kreives J. Tutkuvienė parengė 1995-aisiais, vėliau mėgino inicijuoti jų atnaujinimą, tačiau tam pritrūko finansavimo.
„Galiu nuraminti – tos kreivės dar tinkamos naudoti, tačiau yra viena vieta, kurią jau akivaizdžiai reikia taisyti“, – sako profesorė.
Tai – vaikų augimo ir brendimo laikas. Maždaug po 2010 metų pokyčiai tapo ypač ryškūs tarp mergaičių: jos bręsta anksčiau, todėl anksčiau prasideda ir spartaus augimo laikotarpis.
„Galime sakyti, kad per pastaruosius 15 metų brendimo vidurkis paankstėjo maždaug metais“, – pasakoja J. Tutkuvienė.
Tai reiškia, kad 11 ar 12 metų mergaitė, kuri anksčiau dažniausiai dar tik artėdavo prie spartaus augimo šuolio, šiandien neretai jau būna jo viduryje ar net jį perėjusi.
Moksliniu požiūriu tai labai greitas pokytis. Žmogaus organizmui subręsti paprastai prireikia ketverių–šešerių metų, tad net pusmečiu pasislinkęs visos populiacijos brendimo vidurkis jau yra reikšmingas.
Kodėl taip vyksta? Vien paveldimumu to paaiškinti neįmanoma. Vis daugiau dėmesio skiriama aplinkai – socialinėms ir kultūrinėms sąlygoms, gyvenimo būdui, stresui.
„Aplinkos sąlygos, socialinė, kultūrinė terpė, net politinė situacija, kai kurie politikų veiksmai labai daug reiškia. Tai atsiliepia vaikų augimui, ypač brendimui. Vaikas – tarsi veidrodis viską sugeria ir viską atspindi. Tai, kas vyksta dabar, labai daug reiškia, bet organizmas visą laiką prisimena. Jis prisimena viską – informaciją atsinešame iš močiučių, promočiučių, prosenelių. Tai nebūtinai turi būti genetinė informacija. Ji gali būti paveldima ir epigenetiniu lygmeniu“, – aiškina profesorė.
„Smegenų paauglystė“ – iki 33-ejų
Anksčiau ankstyvas brendimas dažnai laikytas gerėjančių gyvenimo sąlygų ženklu. Tačiau ilgalaikiai tyrimai atskleidė ir kitą šio reiškinio pusę: ypač anksti bręstančioms mergaitėms vėliau gali grėsti didesnė kai kurių sveikatos sutrikimų rizika.
„Matome, kad ypač mergaitėms labai ankstyvas brendimas vėliau gyvenime siejasi su didesne metabolinio sindromo, antrojo tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų rizika, taip pat didesne nutukimo tikimybe. Dabar jau žinome, kad ankstyvesnis mergaičių brendimas nėra gerai. Tai tarsi rodiklis, kad organizmas patyrė stresą“, – sako J. Tutkuvienė.
Čia išryškėja evoliucinės medicinos tyrėjams žinoma neatitiktis: žmogaus organizmas vis dar veikia pagal mechanizmus, susiformavusius per tūkstančius metų, o aplinka keičiasi kur kas sparčiau. Biologiškai žmogus gali subręsti anksčiau, tačiau pasirengimas suaugusiojo gyvenimui reikalauja kur kas daugiau.
Organizmui iššūkiu gali tapti ne tik tiesioginė grėsmė ar trauma, bet ir aplinkos pokyčiai, prie kurių jis nespėja prisitaikyti. Vienas iš šiuolaikinės aplinkos iššūkių – nuolatinis informacijos srautas. J. Tutkuvienės manymu, didelė dirgiklių gausa ir elektroninė erdvė gali kelti stresą bei nesaugumą.
„Organizmas, bandydamas suprasti, ko reikia dabar, patiria stresą ir tarsi galvoja, kad reikia anksčiau subręsti, anksčiau susilaukti palikuonių. Tačiau žmogus, sociali būtybė, nusprendžia tą laiką atidėti. Gyvenimas darosi labai sudėtingas, todėl svarbi ir emocinė, socialinė bei mentalinė branda. Negalime tik pulti atlikti biologinės funkcijos – augančią kartą reikia paruošti sudėtingiems socialiniams ir intelektiniams dalykams“, – kalba profesorė.
Smegenys, nuo kurių priklauso ir šie gebėjimai, vystosi ilgiau, nei dažnai manoma. Praėjusių metų lapkritį žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime išskirti skirtingi smegenų raidos etapai, o „smegenų paauglystė“ siejama su laikotarpiu iki maždaug 33 metų.
„Nuo 33 iki 66 metų yra pats apogėjus, o vėliau prasideda vadinamasis ankstyvas senėjimas“, – tyrimo išvadas apibendrina J. Tutkuvienė. Vis dėlto tokie amžiaus tarpsniai nusako bendras tendencijas, o ne kiekvieno žmogaus gebėjimus ar savijautą.
Kūnas prisimena ir nepriteklių
Kiek toli siekia mūsų kūno atmintis? Vienas ryškiausių pavyzdžių – Nyderlandų bado žiema 1944–1945 metais, kai dėl karo aplinkybių dalis gyventojų kentė didžiulį maisto stygių. Vėliau dešimtmečius stebėti tuo metu gimdoje augę žmonės. Tyrimai atskleidė sąsajų tarp prenatalinio bado ir didesnės kai kurių medžiagų apykaitos bei širdies ir kraujagyslių ligų rizikos.
„Tai buvo baisus natūralus eksperimentas“, – sako J. Tutkuvienė. Panašius procesus mokslininkai tiria ir su gyvūnais, stebėdami, kaip nepakankama mityba veikia organizmo raidą ir kokių pasekmių gali turėti vėliau.
Jei nėštumo metu trūksta maistinių medžiagų, augantis organizmas vis tiek stengiasi vystytis, tačiau turi prisitaikyti prie turimų išteklių. O aplinka neapsiriboja vien motinos organizmu.
„Galime brėžti vieną ratą aplink motinos organizmą, kitą – aplink jos aplinką, tada šeimą ir taip toliau iki pat šalies bei geopolitinės situacijos. Atrodytų mistika, bet augantis organizmas tai jaučia“, – aiškina profesorė.
Šios sąsajos matyti ir Lietuvos duomenyse. J. Tutkuvienė pasakoja pastebėjusi, kad ekonominių krizių laikotarpiais keitėsi ir naujagimių vidutinis svoris. Vienas pokytis fiksuotas apie 2000-uosius, kitas – po 2008 metų pasaulinės finansų krizės. Gimusių tuo metu naujagimių vidutinis svoris buvo šiek tiek mažesnis.
Kaip organizmas prisitaiko prie nepalankių sąlygų? J. Tutkuvienė tai aiškina kaip savotišką taupymo režimą: kai išteklių trūksta, energija pirmiausia skiriama gyvybiškai svarbiausioms sistemoms.
„Pirmiausia organizmas stengiasi užtikrinti smegenų ir širdies bei kraujagyslių raidą – tai dvi gyvybiškai svarbiausios sistemos. Energijos yra tiek, kiek yra, todėl organizmui reikia spręsti, ne kur ją investuoti, o iš kur galima atimti. Jei užtikrinama, kad širdis veiktų, o smegenys normaliai funkcionuotų, nuo ko nors vis tiek reikia nuimti. Gal nuo kraujagyslių, gal nuo periferinių nervų? Taip ir formuojasi ilgalaikė sveikatos trajektorija“, – aiškina pašnekovė.
Toks prisitaikymas gali padėti organizmui išgyventi nepalankiomis sąlygomis, tačiau vėliau, pasikeitus aplinkai, gali turėti ir neigiamų pasekmių. Ankstyvas nepriteklius siejamas su didesne kai kurių sveikatos sutrikimų, tarp jų ir antsvorio, rizika.
„Mes nė vienas tiksliai nežinome, kada – motinos, močiutės ar mūsų pačių gyvenime – organizmas suprato, kad yra nekas ir reikia pataupyti. Bet kad jis tai prisimena, yra faktas. Jis prisimena iki pat pabaigos, beje, prisimena ir traumas, net fizines“, – apibendrina J. Tutkuvienė.
Ilgaamžiškumas – ne vien papildomi gyvenimo metai
Ar senėjimą kada nors pavyks sustabdyti? J. Tutkuvienė į šią galimybę žvelgia optimistiškai. Mokslininkai jau ieško būdų, kaip paveikti biologinį amžių, kuris ne visada sutampa su žmogaus metais. Tiriama DNR metilinimo reikšmė, telomerai ir kiti procesai, galintys padėti geriau suprasti organizmo senėjimą. Vis dėlto tai dar tik tyrimų pradžia.
„Ko gero, ta linkme ir eisime. Kartais galvoju: o kodėl gi ne? Manau, tik laiko klausimas – kada bus sustabdytas senėjimas. Bet vis tiek turėsime numirti, taip įsivaizduoju“, – sako profesorė.
Tačiau pirmiausia, jos manymu, reikia spręsti sveikatos problemas ir užtikrinti, kad papildomi gyvenimo metai būtų kokybiški.
„Jeigu pailginsime galimybę gyventi, tarkime, iki 120 metų, bet trečdalis to laiko bus tik egzistavimas, tai būtų pats baisiausias dalykas. Žmogus nori gyventi kuo ilgiau, bet dar labiau nori gyventi kokybiškai – pats apsitarnauti, ką nors veikti, daryti“, – pabrėžia J. Tutkuvienė.
J. Tutkuvienės manymu, ilgai gyventi ir išlikti aktyviam padeda turimas tikslas. Jis nebūtinai turi būti susijęs su vaikais ar anūkais – prasmę gali suteikti ir rūpinimasis kitais, indėlis į bendruomenę.
„Tikslas yra esminis dalykas. Jeigu jį turi – judi, gyvuoji ir taip toliau“, – priduria profesorė.
Ji pabrėžia, kad žmogaus sveikatą veikia ne vien paveldėti biologiniai mechanizmai ar išorinės sąlygos.
„Labai norėčiau žmonėms pasakyti, kad daug kas yra mūsų rankose. Reikia nenuleisti rankų, nenusiminti, kabintis, turėti tikslą. Tyrimai rodo, kad turėti tikslą – yra pagrindinis variklis, užkuriantis visą organizmą, visus sudėtingus procesus. Tada viskas ir gali judėti teigiama linkme“, – apibendrina J. Tutkuvienė.
Parengė Ignas Ramanauskas.
