Mažytė mikroschema ir specialūs akiniai netrukus padės geltonosios dėmės degeneracija sergantiems asmenis atgauti regėjimą, ar bent jau jį pagerinti. Buvo įrodyta, kad kartu naudojant lustą ir akinius galima atkurti centrinį regėjimą sergantiems amžine geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) vadinama liga, skelbia „Deutsche Welle“ (DW).
Daugiau nei 80 proc. pacientų, dalyvavusių tyrimuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir Italijoje, po metų stebėjimo nustatytas ženklus centrinio regėjimo pagerėjimas. Implantavus mikroschemą, pacientų skaitymo gebėjimai pagerėjo 25 raidėmis – arba penkiomis eilutėmis – standartinėje akių tyrimo lentelėje.
Daugumos vyresnių nei 50 metų amžiaus dalyvių regėjimas pagerėjo iki maždaug pusės standartinio regėjimo (kai iš 5 metrų atstumo matoma visa regėjimo tikrinimo lentelė – LRT).
„Tai pirmas kartas, kai buvo įrodyta, kad regėjimas gali būti atkurtas aklame tinklainės plote“, – DW sakė tyrimo vadovas, Bonos universiteto oftalmologijos katedros vedėjas Frankas Holzas.
Kai kuriems žmonėms senstant, gali imti silpti geltonąja dėme vadinamos už centrinį regėjimą atsakingos tinklainės dalies funkcija, todėl pirmiausia vaizdas tampa neryškus, o vėliau prasideda progresuojanti degeneracija. AGDD yra pagrindinė vyresnio amžiaus žmonių regos praradimo priežastis, paveikianti mažiausiai penkis milijonus žmonių visame pasaulyje.
Implantas padeda atkurti regėjimą AGDD sergantiems žmonėms
Sveika akis „mato“, priimdama šviesą iš išorinio pasaulio ir paversdama ją elektriniais signalais, kurie per regos nervą siunčiami į smegenis interpretavimui. Geltonosios dėmės degeneracija sumažina akies gebėjimą tai daryti.
Galimybė implantuoti į tinklainę adatos galvutės dydžio lustą, galintį kompensuoti šį regėjimo susilpnėjimą, įkvėpė oftalmologą iš Stanfordo universiteto (JAV) Danielį Palankerį. Šią technologiją jis sukūrė bendradarbiaudamas su Pitsburgo medicinos mokykloje dirbančiu prancūzų oftalmologu Jose-Alainu Saheliu. Jie norėjo sukurti implantą, kuriam nereikėtų poodinių laidų sistemų, ir paskyrė F. Holzą vadovauti pirmiesiems bandymams.
Tačiau lustas yra tik viena dalis įrenginio, kurį mokslininkai vadina PRIMA sistema.
Kita dalis yra specializuoti akiniai. Juose sumontuota kamera perduoda vaizdo duomenis į implantą, kuris savo ruožtu siunčia informaciją į rankinį procesorių, kur ji yra ištobulinama iki aukštesnės kokybės vaizdų.
Vaizdai paverčiami elektriniais impulsais ir, pasitelkus likusias tinklainės ląsteles, informacija perduodama į smegenis.
„Svarbu, kad šios ligos atveju biokompiuteris – jei taip galima pavadinti priešais lustą esantį [biologinį] laidyną – vis dar funkcionuotų, – sakė F. Holzas, turėdamas omenyje vis dar gyvybingas akies ląsteles. – Jei visos tinklainės ląstelės būtų negyvos, lustas neveiktų. Jis [implantas] tiesiog pakeičia fotoreceptorius ir paverčia šviesą elektriniais impulsais, kaip tai natūraliai vyksta akies tinklainėje.“
Bendradarbiavimas ir atkaklumas duoda vaisių
2012 m. konferencijoje susitikę J. A. Sahelis ir D. Palankeris dirbo su skirtingomis technologijomis, tikėdamiesi išspręsti tą pačią problemą.
Jie nusprendė sujungti savo tyrimų rezultatus ir sukurti implantą, kurio veikimą pirmiausia patikrino atlikdami nedidelius bandymus su keliais pacientais, o vėliau – didesnį tyrimą su daugiau nei 30 pacientų.
Tačiau jų tyrimas vos nežlugo, kai 2024 m. PRIMA kuriančią bendrovę ištiko bankrotas. „Aš puikiai prisimenu tą laiką, kai viskas jau buvo beveik baigta, bet tyrimas dar vyko, – DW sakė J. A. Sahelis. – Galėjo susiklostyti situacija, kai yra veikiantis produktas, bet nėra galimybės jo pasiūlyti žmonėms.“
Vėliau šį produktą įsigijo JAV bendrovė „Science Corporation“, perėmusi gamybą ir siekianti gauti Maisto ir vaistų administracijos (FDA) leidimą naudoti jį medicininiam gydymui JAV bei CE sertifikatą naudoti Europoje.
„Norime parodyti, kad ši technologija nėra skirta vienam ar dviem itin patyrusiems chirurgams, – DW sakė J. A. Sahelis. – Ja gali pasinaudoti įvairių socialinių sluoksnių pacientai.“
Reguliavimo institucijoms yra labai svarbu, kad mokslininkai įrodytų, jog akių chirurgai gali sėkmingai atlikti tokias sudėtingas operacijas kaip šis implantavimas. Nors kai kuriems pacientams pasireiškė tam tikri nepageidaujami reiškiniai, jie išnyko iki 12 mėnesių trukusio tyrimo pabaigos.
„Tai, kad 13 skirtingų vietų ir skirtingų chirurgų rezultatai buvo pakankamai nuoseklūs, leidžia taikyti šią metodiką ir kituose medicinos centruose, gydant daugiau pacientų“, – sakė J. A. Sahelis.
Mikroschemos implantacija – nelengva operacija
Ir J. A. Sahelis, ir F. Holzas pabrėžė, kad naujoji technologija turi tam tikrų trūkumų. Nors mikroschemos implantacijos operaciją jau sėkmingai atliko ne vienas chirurgas visame pasaulyje, jie DW teigė, kad tai nėra lengva operacija.
„Tai labai sudėtinga operacija, reikalaujanti gerų įgūdžių“, – sakė J. A. Sahelis.
Kitas iššūkis yra pacientas. Gali kilti logistinių kliūčių, apsprendžiančių, ar pacientui tinkamas toks gydymas, nes jam teks nuolat lankytis klinikoje pooperacinei reabilitacijai ir gauti pagalbą namuose šiuo laikotarpiu.
F. Holzo teigimu, implanto recipientas turi būti pasirengęs nuolat lankytis pooperacinėms patikroms ir būti apmokytas naudotis kamera bei procesoriumi, kad galėtų sėkmingai išnaudoti implanto teikiamas galimybes.
Reabilitacijos programa šiuo metu trunka apie 12 mėnesių.
