Nuobodžiavimas smegenis gali nuvesti vertingų įžvalgų ir kūrybiškų sprendimų keliu, tinklalaidėje „Smegenų DNR“ pasakoja neuromokslininkė dr. Laura Bojarskaitė. Anot jos, kasdieniniame gyvenime labai svarbu pasilikti laiko nieko neveikimui: tuomet smegenys ne tik ilsisi, bet ir apdoroja informaciją, generuoja idėjas bei treniruoja kūrybinius raumenis.
„Gyvename pasaulyje, kuris tiesiog alergiškas nuoboduliui. Vengiame jo, demonizuojame ir tikime, kad nuobodžiauja tik tinginiai ir veltėdžiai, o geras žmogus yra užsiėmęs žmogus. Bet mes darome didelę klaidą. Nuobodulys nėra blogas. Mūsų smegenims jis yra be galo sveikas ir reikalingas“, – sako dr. Laura Bojarskaitė.
Pasak jos, nuobodžiavimas ir nieko neveikimas gali būti net labai produktyvus ir padėti smegenims nusiraminti bei pailsėti. „Kai mums nuobodu, smegenyse įvyksta įdomus pokytis. Tos sritys, kurios aktyvios, kai esame susikoncentravę į išorinius tikslus, nurimsta. O tuo metu pabunda kita sistema — vadinamasis numatytojo režimo tinklas (angl. default mode network). Šis tinklas suaktyvėja tada, kai nebekreipiame dėmesio į išorinį pasaulį, o pasineriame į vidinį: svajojame, prisimename, planuojame, reflektuojame, leisdami mintims eiti ten, kur jos nori keliauti“, – pasakoja neuromokslininkė.
Šis tinklas, anot L. Bojarskaitės, yra tartum fone veikiantis smegenų procesorius: kai žiūrime į lubas, laukiame autobuso ar traukinyje stebime veiksmą pro langą, mūsų smegenys nėra atsijungusios ar užmigusios. Visiškai priešingai — jos kruopščiai rūšiuoja patirtis, suteikia joms prasmę ir net repetuoja galimas ateities versijas. Kitaip tariant, smegenys apdoroja į mus šviesos greičiais ir megakiekiais plūstančią informaciją, kad ji mūsų nepriblokštų.
Neuromokslininkai nustatė, kad šio nuobodulio tinklo, numatytojo režimo tinklo aktyvumas palaiko kūrybiškumą, problemų sprendimą ir stiprina tapatumo bei identiteto jausmą ir yra be galo svarbus psichinei sveikatai.
„Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems prieš kūrybinę užduotį leidžiama tiesiog pabūti nuobodžiaujant, vėliau sugalvoja originalesnių ir įvairesnių idėjų. Kodėl? Nes nuobodulys verčia smegenis klajoti, tyrinėti, kurti, jos turi laiko ir erdvės kūrybai, nes nėra pastoviai užsiėmusios telefonu, vaizdais ar tinklalaidėmis“, – sako L. Bojarskaitė.
Vis dėlto, technologijomis persotintame pasaulyje nuobodulio būsena vis retesnė ir, atrodo, tuoj išnyks. Todėl, pasak neuromokslininkės, smegenims gali nebeatsirasti „jėgų“ kūrybinėms užduotims bei idėjų generavimui.
„Tapome nuobodulio stokojančia visuomene. Visada prisijungę, visada stimuliuojami per akis, ausis ar abu kanalus, bet retai tiesiog tyloje ir ramybėje. O tai reiškia, kad mūsų numatytojo režimo tinklas — šis tylusis įžvalgų ir emocinės pusiausvyros generatorius — vis rečiau įjungiamas, vis mažiau treniruojamas“, – pabrėžia ji.
L. Bojarskaitės teigimu, tyrimai rodo, kad kai šis svarbusis nuobodulio tinklas ilgai būna neaktyvus, tai susiję su silpnesne emocijų reguliacija, prastesne psichine sveikata, mažesniu empatijos lygiu ir net silpnesniu tapatumo jausmu.
„Tarsi nebegirdime savo vidinio balso, nes išorinis triukšmas per garsus“, – sako neuromokslininkė.
„Todėl kitą kartą, kai sėdėsite automobilių spūstyje, parduotuvėje stovėsite eilėje ar lauksite kavos, nebandykit iš karto užpildyti tos akimirkos. Leiskit mintims klajoti. Tegul jos eina, kur nori, nes nuobodulys nėra tuštuma ar laiko švaistymas. Nuobodulys yra gyvybiškai svarbus procesas mūsų psichinei sveikatai. Tai tas metas, kai smegenys tarsi apsikuopia, sudeda viską į vietas, apdoroja mūsų mintis, patirtis, naują informaciją. Negana to, tai yra laikas, kai smegenys treniruoja savo kūrybinius raumenis“, – pažymi L. Bojarskaitė.
Ji pataria susiplanuoti atskirą laiką kalendoriuje būtent nuoboduliui, jog smegenys galėtų pailsėti, apdoroti informaciją ir generuoti kūrybiškas idėjas.
„Jei kas sakys, ko čia žiūri pro langą nieko neveikdamas, sakykite „aš dar ir kaip dirbu, leidžiu savo smegenims tvarkytis su mintimis, emocijomis ir stimuliuoju kūrybingumą“. Saugokite šias mažas pauzes, kuriose, rodos, nieko nevyksta. Nes būtent tada, kai „nieko“ nevyksta — vyksta svarbiausi dalykai“, – teigia neuromokslininkė.
